Investicijos

TURINYS

INVESTAVIMO

SAMPRATA…………………………………………………………..

…………………..3

INVESTAVIMO SPRENDIMO

PROCESAS…………………………………………………………5

INVESTICIJŲ POLITIKOS

ANALIZĖ……………………………………………………………

…..7

Investicijų

kvota……………………………………………………………..

…………………………………7

Investicijų

padengimas…………………………………………………………

……………………………7

Amortizacinių atskaitymų

kvota……………………………………………………………..

…………8

APIVARTINIŲ INVESTICIJŲ

ANALIZĖ……………………………………………………………

.8

Įrenginių

naudojimas…………………………………………………………

………………………………8

Atsargų

laikymas…………………………………………………………..

…………………………………..8

Apivartumas…………………………………………………….

……………………………………………….8

Reikalavimų galiojimo

terminas…………………………………………………………..

…………….9

FINANSAVIMO

ANALIZĖ……………………………………………………………

…………………….9

Finansavimo struktūros

analizė……………………………………………………………

…………….9

Nuosavo kapitalo

dalis……………………………………………………………..

………………………10

Prisitaikymo

koeficientas……………………………………………………….

………………………..10

Įsiskolinimų

koeficijentas………………………………………………………

…………………………10

FINANSAVIMO TRUKMĖS

ANALIZĖ……………………………………………………………

..11

Tiekėju kredito

trukmė…………………………………………………………….

……………………..11

Invastavimo samprata

Tiek žmonių, tiek ūkio subjektų gyvenime būna momentai, kai uždirbama

daugiau, negu išlidžiama, ir kai reikia išleisti daugiau, negu uždirbama.

Tokiais atviejais galima taupyti, arba reikia skolintis.

Taupiti galima tiesiog laikant ir kaupiant grynus pinigus – bet tada

ateityje jų bus tiek pat, kiek laikyta, o blogiausiu atvieju – jie netgi

praras vertę dėl infliacijos. Arba galima dabartinį pinigų suvartojimą

iškeisti į didesnę jų sumą ateityje. Dabartinio pinigų suvartojimo

atsiskaitymas dėl galimybės daugiau vartoti ateityje yra priežastis

taupimui. O tai, kas su santaupomis daroma tam, kad būtų galima daugiau

vartoti ateityje, yra investavimas. Tie, kas nori daugiau vartoti dabar,

turi būti pasiryžę ateityje grąžinti daugiau, negu pasiskolino. Terminas

„investicijos“ kilęs iš lotiniško žodžio „invest“, reiškiančio „įdieti“.

Investuotojas yra tas subjektas (įmonė, fizinis asmuo, valstybė ir pan.)

kuris investuoja lėšas į kokį nors investicijų objektą, tikėdamasis

uždirbti. Lietuvos Vertibinių popierių viešosios apyvartos įstatyme

suformuluotas toks investuotojo apibrėžimas: „investitorius – fizinis arba

juridinis asmuo, savo vardu nuosavybės teiseįsigyjęs arba turintis

vertibinių popierių“. Anksčiau žodis „investor“ į lietuvių kalbą buvo

mėginamas versti kaip „investorius“, „investitorius“, tačiau dabar Lietuvos

finansų rinkoje tarp profesionalų bevek išimtinai vartojamas terminas

„investuotojas“.

Bendrąja prasme investavimas reiškia tikro dabartinio vartotojo

atsisisakymą dėl ateities vartojimo (dažnai neapibrėžto). Santaupos

skiriasi nuo inveticijų tuo, kad jos reiškia tik praleistavartojimą.

Griežtai ekonominė prasme investicijos reiškia naujų kapitalo prekių

gamybos. Investicijų išlaidoms naudojamos santaupos.

Proporcija tarp ateities ir dabarties pinigų srauto yra vadinama

grynąja palūkanų norma arba grynąja pinigų laiko verte. Rinkose ši palūkanų

norma nusistato lyginant investuoti skirtas santaupas su skolinimosi

poreiku. Pvz.: jei investuotojas skplina metams 100 LTL, tai grynoji

palūkanų norma (pinigų laiko vertė) bus 4 proc. (104/100 – 1)

Pelningumas

Rizika

Investiciją galima apibūdinti kaip dabartinių lėšų atidėjima tam

tikram laikotarpiui, greta atidėtų lėšų siekiant gauti kompensaciją, už

lėšų atidėjimo laikotarpį, planuojamą infliacijos normą ir lėšų atgavimo

areityje riziką.

Skirtingi investuotojai už investuotus pinigus nori gauti skirtingas juos

tenkinančiais kompensacijais. Tai vadinama reikalaujamu pelningumu.

Investuotojai skirtingai pasirenka investicijų objektus, siekdami

reikalaujamų pelningumų. Tačiau be didesnės rizikos pasiekti didesnio

pelningumo neįmanoma. Investuotojai yra racionalūs, jie teikia pirmenybę

apibrėžtumui. Jie yra nelinkę rizikuoti, tai yra, jie šiaip sau

nerizikuoja, nesitikėdami gauti už tai atitinkamos kompensacijos. Be

didesnės rizikos investuotojas negali tikėtis didesnio pelno. Be didesnio

pelno lūkesčių investuotojasnepriims didesnės rizikos.

Visuose
šalyse investavimo procesą, procedūras ir skaidrumą

reguliuoja vertibinių popierių rinkos reguliavimo institucijos (Centrinis

bankas, Vertibinių popierių komisija ir kt.) ir įstatymai.

Lietuvos investuotojai dažnai skiriami į tokias grupes:

A. Strateginiai investuotojai dažniausiai yra bendrovės, tiek

vietinės, tiek užsienio, kurios siekia įsigyti stambius emitento

vertibinių popierių paketus, kurie leistų įtakoti emitento

valdymą. Galėdamas kontroliuoti bendrovę, strateginis

investuotojas tikisi gauti didesnį pelną, negu būdamas paprastu

akcininku. Strateginiai investuotojai taip pat aktyvūs

privatizuojant valstybines įmonės;

B. „portfeliniai“ investuotojai, nors investuoja stambiai, tačiau

nesiekia įtakoti įmonių valdymo proceso ir siekia gauti pelną

tik iš paprasto investicinio portfelio turėjimo. Profeliniai

investuotojai dažniausiai yra stambias lėšų sumas valdantys

subjektai – bankai, draudimo kompanijos, investiciniai fondai.

C. Smulkūs investuotojai dažniausiai yra fiziniai asmenys,

investuojantys nedideles sumas ir perkantys nedidelius akcijų

kiekius.

Pagal investavimo prerogatyvas sąlyginai investuotojus galima skirstyti į

dvi rūšys:

1. investuotojus, kurie:

a. nori laikyti investicija ilgą laikotarpį, paprastai

mažiausiai metus;

b. prisiima ribotą riziką, ir paprastai perka patikimus

finansinius instrumentus;

c. siekia gauti pelną iš dividendų, palūkanų bei kapitalo

prieaugio;

d. tikisi atitinkamo rizikai atlygio;

e. pirkimo arba pardavimo sprendimai atliekami po nuodugnios

analizės;

f. paprastai naudojasi savo pinigais, o ne skolinasi;

2. spekuliantus, kurie:

a. nori laikyti investicijas trumpa laiką, paprastai keletą

dienų, savaičių, mėnesių;

b. prisiima didelę riziką, dažnai perka labai nepastovaus

kurso ar nelabai patikimus finansinius instrumentus;

c. siekia gauti pelną iš greitų kainų pokyčių;

d. už didelę riziką tikisi didelio pelno;

e. pirkimo arba pardavimo sprendimas dažnai priimamas

remiantis gandais, institucija, rinkos analize;

f. pinigus investicijoms dažnai skolinasi;

Toks skirstymas yra sąlyginis, labiau taikytinas akcijų ir obligacijų

rinkoms. Pavizdžiui bankai dažnai skolina laisvas lėšas kitiems bankams

vienai nakčiai, bet tai nebūtinai yra spekuliavimas.

Investavimo sprendimo procesasInvestavimo sprendimo procesas tradiciškai skirstomas į finansinių

instrumentų analizė susijusi su jų vertinimu, kitaip tariant, ji siekia

nustatyti būsimą naudą, sąlygas, kurioms esant, ji bus gauta, ir kokių

sąlygų tikimybę. Vertinimas yra planuojamo pelningumo ir rizikos funkcija.

Portfelio valdymas apima optimalaus finansinių instrumentų portfelio

sudarymą investuotojui. Tai yra pradinio portfelio suformavimas,

peržiūrėjimas ir efektyvumo įvertinimas. Finansinių instrumentų portfelis –

investuotojo turima grupė finansinių instrumentų. Finansinėse institucijose

dažnai minimas ir trečia dalis – rinkos valdymas. Rizikos valdymo

procedūros nubrėžia portfelio valdytojo atsakomybės ribas, nustato įvairius

apribojimus instrumentų pasirinkimui ir portfelio struktūrai. Turėdamas

ribas, portfelio valdytojas atitinkamai formuoja portfelį iš konkrečių

instrumentų.

Investicijų sprendimo procesas:

Investicijų politika

investicijoms skirtino turto identifikavimas

investicinio portfelio tikslų identifikavimas

investicijoms tinkamo turto identifikavimas

investicijoms tinkamo turto charakteristikų identifikavimas

investuojamo turto paskirstymas pagal turto kategorijas

Investicijų analizė

Ekonomikos analizė

Akcijų analizė obligacijų analizė kito turto analizė

Pramonės šalių pelningumo kreivės analizė kokybinė analizė

identifikavimas

pramonės šakų analizė obligacijų reitingų analizė kiekybinė analizė

kokybinė akcijų analizė kokybinė obligacijų analizė

kiekybinė akcijos analizė kiekybinė obligacijų analizė

Investicijų vertinimas