PASKAITŲ KONSPEKTAS
Parengtas vadovaujantis “Finansų analizės” vadovėliu
(Eugenija Buškevičiūtė, Irena Mačerinskienė, KTU 99)
1. Finansų analizės teoriniai pagrindai
1. Finansų analizės vieta ekonominėje analizėje
Šiuo meet vienareikšmio ekonominės analizės apibrėžimo tiek Lietuvos,
tiek užsienio ekonominėje literatūroje. Ekonominė analizė, mūsų supratimu,
yra ekonominių procesų ir jų tarpusavio ryšių nagrinėjimas. Įmonėje ji
apima visus veiklos parengimo etapus, patį veiklos procesą ir jos produkto
pardavimą praeityje, dabartyje ir ateityje (darbo, materialinių ,
finansinių išteklių formavimą ir naudojimą, veiklos ekonominius bei
finansinius rezultatus).
Ekonominės analizės bendroji schema pateikiama 1 paveiksle. Čia
analizuojami ekonominiai reiškiniai bei procesai, jų analizė pateikiama
pagal susidarymo nuoseklumą bei analizės objektų ekonominius ryšius.
1 pav. Ekonominės analizės bendroji schema
Analizę galima būtų atlikti šiomis kryptimis:
• pardavimų analizė;
• veiklos išteklių formavimo ir panaudojimo analizė;
• veiklos sąnaudų analizė;
• ūkio subjekto finansinės veiklos bei finansinės būklės analizė;
• tyrimo apibendrinimas.
Iš 1 paveikslo matome, kad finansų analizė yra sudėtinė ūkio subjekto
ekonominės analizės dalis. Tačiau rinkos ekonomikos sąlygomis finansų
analizė egzistuoja ir kaip savarankiškas mokslas, apibendrinantis
praktikoje vykstančius finansinės veiklos procesus, jų dėsningumus.
Finansų analizė susijusi su tam tikros veiklos prognozavimu,
planavimu, apskaita ir kontrole (2 pav.). gavus ekonominę informaciją iš
tyrimo subjekto funkcinių padalinių (atsakingų asmenų) ir pasitelkus
finansų analizės metodus bei būdus, siekiama objektyviai įvertinti anksčiau
priimtus sprendimus bei priimti perspektyvinius valdymo sprendimus.
Kai kurie autoriai ekonominę analizę supranta kaip sistemą specialių
žinių apie ekonominius procesus, susidariusius dėl objektyvių ekonominių
dėsnių ir subjektyvių veiksnių poveikio(2, p.47). Tai atsispindi 3
paveiksle. Šiuo atveju ekonominė teorija, kaip teigia autrius, yra toliau
nurodytų mokslų teorinis pagrindas. Apskaitos-analitinė funkcija yra
pateikiama trijų disciplinų (buhalterinės apskaitos, finansų analizės,
ūkinės veiklos analizės) vieningame bloke. Toks požiūris, V.Kovoliovo
nuomone, pateisinamas istoriniu, metodologiniu ir informaciniu aspektu.
Manome, kad tikslinga kitaip pažvelgti į finansų analizę (šiuo atveju –
makroekonominiu ir mikroekonominiu aspektu).
2 pav. Finansų analizės vieta ir funkcijos
3 pav . Finansų analizės vieta ekonominės analizės sistemoje
1.2. Finansų analizės reikšmė ir uždaviniai
Siekdami pažinti gamtos ir visuomenės reiškinius bei procesus, žmonės
nuo neatmenamų laikų juos analizuoja. Visuomeniniai, kaip ir ekonominiai
procesai dažnai analizuojami suskaidant tiriamąjį objektą į elementus bei
aiškintis jo sudedamųjų elementų tarpusavio ryšius. Iš esmės analizė –
glaudžiai susijusių ir vienas nuo kito priklausomų daiktų, procesų,
reiškinių tyrimas.
Reiškiniai bei procesai, tiriami finansų analizės būdu, vyksta
gamybos sferoje, teikiant paslaugas, be kita ko – ir finansinio
tarpininkavimo paslaugas, t.y. susiję su konkrečių ūkio subjektų finansine
veikla bei jos rezultatais. Todėl finansinės analizės turinys yra
kompleksinis ūkio subjektų finansinės bei ūkinės veiklos ir jos rezultatų
tyrimas, siekiant tobulinti tiriamojo subjekto valdymą ir didinti jo
veiklos efektyvumą bei pelningumą. Toks tyrimas gali būti atliekamas
naudojant informaciją apie buvusią veiklą, atliekamą dabar ir
perspektyvoje.
Taigi finansų analizės tyrimo objektas yra įmonių finansinė veikla
bei jos rezultatai, parodomi alternatyviuose projektuose, apskaitos,
atskaitomybės medžiagoje ir kituose informacijos šaltiniuose. Analizuojant
įmonių finansinę veiklą, išsiaiškinamas projektinių užduočių (verslo plano)
įvykdymas, lyginant faktinius rodiklius su projektiniais, taip pat jos
pasikeitimo priežastys, įvertinamos bei apskaičiuojamos finansinių
rezultatų didinimo galimybės ir numatomos konkrečios, realios bei pagrįstos
alternatyvios organizacinės, techninės, socialinės, ekonominės jų
panaudojimo priemonės.
Pažymėtina, kad rinkos ekonomikos sąlygomis ūkio subjektų finansinė
veikla yra labai dinamiška, rizikinga, todėl analizuojant ją, tai reikia
turėti galvoje ir analizę atlikti laiku. Taip pat svarbu gerai ištirti
įmonių padalinių finansinius rodiklius. Tokios analizės išvados reikalingos
operatyviam padalinio veiklos planavimui, , kai tenka priimti valdymo
sprendimus. Finansų analizė, kaip reikšminga įmonės finansinės būklės
aiškinimo ir gerinimo bei jos valdymo racionalizavimo priemonė, be to, gali
būti svarbi ir kaip įmonės veiklos kontrolės forma. Remiantis finansų
analizės duomenų baze, galima daryti įmonės veiklos efektyvumą, pelningumą
ir jos
perspektyvumą apibūdinančias išvadas bei, remiantis jomis, kurti ir
diegti naujus projektus. Tik savalaikė ir objektyvi finansų analizė sudaro
galimybę įvairių lygių vadovams parengti alternatyvius savo veiklos
modelius ir priimti racionalesnius valdymo sprendymus tam tikram
laikotarpiui.
Remiantis anksčiau išdėstytomis mintimis, galima suformuluoti
svarbiausius bendruosius finansų analizės uždavinius (4 pav.). Be šių
uždavinių, gali būti keliami daliniai bei specifiniai analizės uždaviniai,
apie kuriuos bus kalbama 1.3. poskyryje. Finansų analitikas privalo
objektyviai ir kiek galima tiksliau įvertinti esamą padėtį, projektų
kokybę, jų realumą, projektinių užduočių įvykdymo rezultatus ir jų
pasikeitimo svarbiausius veiksnius, taip pat siūlyti realias bei pagrįstas
priemones finansinei veiklai gerinti, neišduoti komercinių paslapčių.
4 pav. Svarbiausi finansų analizės uždaviniai.
Užsienio autoriai (C.Stickney, G.Foster, Ch.Gibson ir kiti) mažiau
skiria dėmesio finansų analizės uždaviniams ir kitaip juos formuluoja:
1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, atitinkančią įmonės politiką
(informacija turi būti patikima, tiksli, pakankama; perteklinė
informacija mažinama).
2. Palyginti faktišką padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais
(palyginimo bazė yra prognozės duomenys, planai, normos, normatyvai,
limitai, praėjusio laikotarpio duomenys, giminingų įmonių rodikliai,
vidutiniai šakiniai rodikliai, veiksnių įtakos įvertinimas).
3. Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką (racionaliai
naudoti finansinius išteklius, palaikyti įmonės mokumą).
4. Kiti uždaviniai.
Palyginę pastaruosius uždavinius su 4 paveiksle suformuluotais finansų
analizės uždaviniais, matome, kad užsienio autorių, matome, kad užsieniom
autorių keliami uždaviniai iš principo atitinka autorės pateiktuosius
(informacijos kokybė, duomenų plyginimas, veiksnių įtaka tiriamam
rodikliui). Manytume, kad 4 paveiksle svarbiausi finansų analizės
uždaviniai yra geriau susisteminti, kryptingesni analitinio proceso
požiūriu ir ypač svarbūs besimokančiam asmeniui bei pradedančiam
analitikui. Be to, jie yra universalūs bet kuriam tyrimo objektui bei
subjektui.
Daugelio išsivysčiusių šalių firmų vadovai didesnį dėmesį skiria
finansinių rezultatų įvertinimui ir mažiau reikšmingais laiko šiuos
rezultatus formuojančius gamybinius veiksnius. Dėl to finansinių
rezultatų analizės duomenys dažnai būna neobjektyvūs ir neatspindi įmonės
tikrosios finansinės būklės. Tik pastaraisiais metais užsienio šalių
ekonominėje literatūroje nurodoma, kad reikia apskaičiuoti ir gamybinius
veiksnius, darančius įtaką finansiniams rezultatams. Jie dažniausiai
grupuojami į išorinius (politiniai, teisiniai, kultūriniai ir kt.) ir
vidinius (materialiniai, darbo ir finansiniai ištekliai), kurie gali būti
lemiami konkurencinėje kovoje, turėti didelę reikšmę firmos veiklos
efektyvumui ir perspektyvai.
1.3. Finansų analizės rūšys
Finansinės veiklos ir jos rezultatų analizė yra sudėtingas
procesas. Priklausomai nuo atskirų autorių jai keliamų tikslų bei
supratimo (5 ir 6 paveikslai) ji klasifikuojama į tam tikras rūšis
5 pav. Finansinės veiklos analizės rūšys ir uždaviniai (5, p. 10)
Penktąjame paveiksle finansų analizės rūšys jungiamos su uždaviniais,
kurie dažniausiai yra specifiniai, tačiau glaudžiai susieti su bendraisiais
analizės uždaviniais ir priklauso nuo jos funkcijos, paskirties,
analizuojamojo laikotarpio bei naudojamų informacijos šaltinių ir dažnai
susiję su investicijomis, veiklos finansavimo klausimais. Pavyzdžiui,
firmoje gali būti keliamas uždavinys: išsiaiškinti per praėjusią savaitę
(mėnesį) patirtus nuostolius, siekiant atlikti jų reguliavimo operaciją, ir
numatyti tokių nuostolių atsiradimą perspektyvoje bei imtis priemonių jų
pašalinimui arba didinti finansinius rezultatus, plėtojant pardavimų
apimtis, ir sprendžiami kiti įvairiausi tiriamo objekto finansinės veiklos
gerinimo uždaviniai.
Perspektyvinė analizė apima įvairių projektų (dažniausiai –
alternatyvinių) vertinimą, siekiant priimti taktinius bei strateginius
sprendimus ūkio subjekto atžvilgiu.
Operatyvinė analizė kartais dar vadinama išankstine ( preliminarine),
nes ji atliekama, nepasibaigus visai savaitei ar mėnesiui, naudojantis
laukiamais duomenimis. Tuo siekiama iš anksto diagnozuoti finansinius
rezultatus ir pakoreguoti planus ar priimti naują veiksmų programą. Žodis
“diagnostika” yra kilęs iš graikų kalbos žodžio “diagnostikos” ir reiškia
“sugebantis pažinti”. Diagnozavimas – tai reiškinio, proceso, būsenos
išaiškinimas, atpažinimas ir apibūdinamas(6, p. 108). Mūsų atveju tai būtų
ūkio subjekto finansinės veiklos sutrikimų( pakilimų) bei jos neigiamų ar
teigiamų rezultatų išankstinis išaiškinimas. Retrospektyvinė analizė –
praeityje gautų finansinių rezultatų įvertinimas.
Su
paveikslu finansų analitikui taip pat tikslinga
susipažinti, nes jame pagal įvairesnius praktikoje taikomus požymius
detaliau suklasifikuotos finansų analizės rūšys. Atliekant tyrimus, galima
taikyti abi schemas (5 ir 6 pav.), praplečiant pirmąją antrosios turiniu.
Skaitytojams kai kurie 6 paveikslo klasifikavimo požymiai gali asocijuotis
su planinės ekonomikos ūkinės veiklos analizės teorijoje nurodytais
požymiais ir juos atitinkančios analizės rūšys (1, p. 56). Pavyzdžiui,
apimties, subjekto, palyginimo pobūdis ir kiti požymiai. Manytume, kad toks
analizės rūšių priskyrimas planinės ekonomikos teorijai nėra tikslingas,
nes 6 paveiksle parodytos naujo turinio analizės rūšys praktikoje
atliekamos bet kurioje pasaulio šalyje, taip pat ir Lietuvoje, ir rinkos
ekonomikos sąlygomis teorijoje privalu pastebėti bei vertinti realius
ekonominio gyvenimo procesus. Be to, tikslingai susistemintas finansų
analitiko darbas yra kokybiškesnis bei rezultatyvesnis. Sisteminio darbo
įgūdžius ypač svarbu taikyti mokymo procese.
Užsienio autorių literatūroje, mūsų manymu, nepakankamai įvertinamos
praktikoje naudojamos finansų analizės rūšys, kurios dažnai įvairiai
suprantamos arba sutapatinamos su analizės metodais bei būdais.
Užsienio autoriai dažniausiai mini tris finansinės analizės rūšis:(3,
p. 127)
• horizantalioji analizė
• vertikalioji analizė
• santykinė analizė.
Tačiau horizantalioji ir vertikalioji analizė yra identiškos mūsų
praktikoje taikomiems palyginimo bei dinamikos eilučių analizės, taip pat
rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimo būdams.
Horizantalioji analizė analizė atliekama tada, kai finansinių
ataskaitų dydžiai lyginami su praėjusio laikotarpio ar užduočių duomenimis,
o nukrypimas išreiškiamas absoliučiais arba santykiniais dydžiais. Ši
analizė parodo finansinių rodiklių dinamiką, tačiau neišryškina priežasčių,
dėl kurių įvyko rodiklių pakitimai. Ji dažnai taikoma analizuojant įmonės
balanso, pelno (nuostolių) ataskaitų duomenimis.
Horizontaliosios analizės atmaina yra trendo analizė: analizuojami
kelių metų (5-10) finansinių ataskaitų duomenys, bei apskaičiuojami
rodiklių pasikeitimai per keletą laikotarpių ir tokiu būdu atskleidžiamos
ūkio subjekto finansinių rezultatų kitimo tendencijos, dėsningumai. Tarkim,
kad pardavimų apimtis per 3 metus didėja 120 procentų, o pelnas prieš
mokesčių mokėjimą didėja 70 procentų. Trendo analizė padės suprasti, kad
pelnas didėja lėtesniu tempu nei pardavimų apimtis dėl spartesnio kaštų
augimo.
Vertikalioji analizė atliekama tada, kai kiekvienas finansinės
ataskaitos rodiklis lyginamas su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu,
o gautas dydis išreiškiamas procentais. Užsienio šalių ekonomistai šią
analizę dažnai vadina struktūrine analize. Bendras bazinis rodiklis gali
būti įmonės balanso aktyvų, pasyvų, pelno, kaštų, pardavimų suma. Atliekant
keleto metų finansinių rodiklių struktūrinę analizę, galima nustatyti
rodiklių pakitimų priežastis.
Santykinė analizė literatūroje ir praktikoje dar vadinama finansinių
koeficientų analize. Šie koeficientai išreiškia finansinių ataskaitų bei
kitos informacijos duomenų tarpusavio ryšius. Užsienio autoriai finansinius
koeficientus įvairiai klasifikuoja į grupines sistemas, tačiau likvidumo
(mokumo) ir pelningumo grupės yra visų pripažįstamos. Dar gali būti
išskiriama veiklos aktyvumo rodiklių, įsiskolinimo rodiklių ir kapitalo
rinkos rodiklių grupės. Šiame skyriuje plačiau apie tai nekalbėsime, nes
finansiniai koeficientai bus taikomi 3-e skyriuje, atliekant skaičiavimus.
1.4. Ekonominiai reiškiniai ir jų analizės kryptys
Bet kurios rūšies ar valdymo lygio analizę atliekančiam analitikui
svarbu matyti tyrimo subjektą ir objektą juos supančioje aplinkoje. Jau
anksčiau minėjome, kad, siekiant priimti įmonės perspektyvai efektyvius bei
atsakingus valdymo sprendimus, tikslinga tyrinėti ne tik jos finansinę
būklę, bet ir pastarosios susiformavimo veiksnius, t.y. atlikti analizę
pagal įmonėje vykstančių ekonominių reiškinių bei procesų kryptis (7 pav.).
Pažymėtina, kad ūkio subjektų finansinė veikla apima piniginių
santykių organizavimą, t.y. procesą, susijusį su piniginių išteklių bei
fondų sudarymu, skirstymu, naudojimu, finansinių įpareigojimų vykdymu, o
finansinė būklė yra finansinės veiklos rezultatas tam tikru momentu arba
laikotarpiu (7, p.5).
Įmonių finansinė veikla yra organiškai susijusi su jų ūkine bei
komercine veikla, jos vienos kitą sąlygoja. Žinome, kad bet kuri veikla
dažniausiai prasideda nuo finansinių išteklių įsigijimo ir baigiasi
finansiniu rezultatu. vAdinasi, finansinis rezultatas didžia dalimi
priklauso nuo įmonės vadybos darbų sėkmingumo, vadybos ciklo elementų
racionalaus suderinimo bei finansinių ir kitų išteklių tinkamo panaudojimo.
Kita vertus, pati įmonės veikla gali būti plėtojama geresnio finansinio
rezultato linkme priklausomai nuo turimų finansinių išteklių. Pavyzdžiui,
kai trūksta apyvartinio kapitalo (praktikoje vadinamų apyvartinių lėšų),
gerokai pablogėja ir įmonės finansinė būklė. Taigi rinkos
finansiniai ištekliai turi sąlyginį pirmumą prieš materialinius
ir darbo išteklius.
Kiekviena įmonė yra savarankiškas ir sudėtingas finansinis organizmas
(8 pav.). Įmonės veikloje sąlyginai galima išskirti 3 ciklus – tai
finansavimo, investicijų ir pagrindinės veiklos (gamybos, komercijos,
paslaugų teikimo).
Plečiant įmonės veiklą ar kuriant naują įmonę reikalingos investicijos
pastatams, kitoms ilgalaikėms priemonėms įsigyti. Jos finansuojamos iš
skolintų ir nuosavų finansavimo šaltinių.
Pagrindinės veiklos ciklo metu sukaupiamos tos veiklos atsargos,
gaminamos prekės ar teikiamos paslaugos, skirtos pardavimui. Įmonei reikia