Dar visai neseniai Lietuvoje, kurioje buvo įsigalėjęs socializmas, sąvoka „karjeros valdymas“ žmonėms buvo visai neaktuali. To paprasčiausiai niekam nereikėjo įsigalėjus tokiai visuomenės santvarkai, kai jaunuolis, įgijęs pasirinktą (ar kažkieno kito išrinktą) specialybę, iškart būdavo paskiriamas į tam tikrą darbo vietą ir neretai ten išdirbdavo visą savo gyvenimą, visiškai nesijaudindamas, kad gali likti be darbo ir pajamų. Kadangi net jo etato panaikinimo atveju jis būdavo iškart paskiriamas kažkur kitur be jokių asmeninių pastangų. O dabar, įsigalėjus kapitalizmui, situacija keičiasi iš esmės. Dabar žmogus nebėra kažkieno manipuliuojama „marionetė“, jis yra asmenybė, pati atsakanti už savo pasirinkimą, savo sugebėjimą gerai atlikti reikiamą darbą ir, galų gale, pati atsakinga už savo ateitį. Praėjo tie laikai, kai gatvėse gaudydavo „pijokėlius“ ir versdavo eiti dirbti. Dabar niekas kitas nepasirūpins tavo karjera, niekas niekur tavęs „nepaskirs“, todėl reikia išmokti pačiam rūpintis savo karjera, pačiam susirasti potencialų darbdavį, pačiam kuo geriau save pristatyti, kad galėtum dirbi ten, kur iš tiesų nori ir, be abejo, ką iš tiesų sugebi. Šis drastiškas pasikeitimas buvo ypač skaudus daugumai prie sovietinės valdžios užaugusių ir jų sistemą įsisavinusių žmonių. Toks saugios darbo vietos „visam gyvenimui“ praradimas ir atsiradęs poreikis kovoti pačiam už save daugeliui buvo tikra tragedija. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti savo mamą, kuri dėl etatų mažinimo prarado savo pirmąją ir tuomet vienintelę darbo vietą, kurioje buvo išdirbusi daugiau nei dvidešimt metų. To pasekmė buvo ne tik gili depresija, bet net labai rimtos fizinės sveikatos problemos. Ji tiesiog negalėjo suvokti, kad galėtų dirbti kažką kitą, tas darbas buvo visas jos gyvenimas. Ir tai tik vienas iš daugelio tokių pačių atvejų. Taip nutiko tiems, kurie nesistengė ir net nežinojo, kad galėtų patys valdyti savo karjerą. Mes, kapitalizmo vaikai, turėsime išmokti gyventi kitaip. Vis daugiau ir daugiau žmonių, priskiriamų darbo jėgai – ir dauguma protinio darbo darbuotojų – turės valdyti save. Jie turės dirbti ten, kur galės įnešti didžiausią indėlį, turės mokytis ugdyti save. Turės mokytis išlikti jauni ir išsaugoti gyvą protą per visus darbo metus. Jie turės išmokti, kaip ir kada keistis, kai to reikia, kaip ir kada tą padaryti.
Darbo vietą „visam gyvenimui“ bus tik labai retais atvejais. Dauguma protinio darbo darbuotojų tikriausiai pergyvens organizacijas, kuriose dirba. Juk net labai ilgai „vilkinant“ įsijungimą į darbo gretas, pavyzdžiui ilgai studijuojant, stengiantis baigti net kelias aukštąsias mokyklas ir studijas paliekant tik artėjant trisdešimtmečiui, vis tiek, turint omeny šių laikų vidutinę gyvenimo trukmę išsivysčiusiose šalyse, darbuotojas tikriausiai sulauks aštuoniasdešimt metų, taigi dirbs, kad ir ne visą darbo dieną, maždaug iki septyniasdešimt penkerių metų ar net ilgiau. Kitaip sakant, vidutinė jo darbo trukmė sieks penkiasdešimt metų, o sėkmingai veikiančios organizacijos gyvavimo amžius yra tik apie trisdešimt metų, ypač tokiame neramiame laikotarpyje, kokiame dabar gyvename. Net ir ilgaamžėmis laikomos organizacijos (tokios kaip mokyklos ir universitetai, vyriausybės įstaigos, ligoninės) turės taikytis prie greitai besikeičiančios aplinkos ir dažnai keisti savo struktūrą, atliekamą darbą, žinias, reikalingas jų darbui ir įdarbinamų žmonių rūšis. Todėl dirbantieji, ypač protinio darbo, pergyvens vieną darbdavį ir turės būti pasirengę daugiau nei vienam darbui, daugiau nei vienoms pareigoms, daugiau nei vienai karjerai. Taigi jie turės mokytis valdyti savo karjerą.
Protinio darbo darbuotojai susiduria su naujais reikalavimais:
• Jie turi užduoti sau klausimus: „Kas aš esu? Kokios mano stipriosios pusės? Koks mano darbo stilius?“
• Jie turi užduoti sau klausimą: „Kam aš tinku?“
• Jie turi užduoti sau klausimą: „Koks yra mano įnašas?“
• Jie turi prisiimti atsakomybę už savitarpio santykius.
• Jie turi planuoti antrąją savo gyvenimo pusę.
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kam esi gabus. Daugelis žmonių mano, kad jie žino, ką sugeba geriausiai, deja, dažniausiai jie geriau žino, ko nesugeba, nei ką gali padaryti gerai. Tačiau negalima tikėtis gerų rezultatų remiantis tuo, ko nesugebi. Reikia išsiaiškinti savo stipriąsias puses ir siekiant karjeros vadovautis jomis. O tam nustatyti yra tik vienas būdas – grįžtamojo ryšio analizė. Jos esmė yra tokia: kai kas nors priima svarbų sprendimą ar padaro kokį nors svarbų veiksmą, jis užsirašo, ko iš to tikisi. O praėjus kuriam laikui, pavyzdžiui metams, pasižiūri, kokiu laipsniu faktiniai rezultatai atitinka lauktuosius. Naudojant šį metodą faktiniai rezultatai dažniausiai būna visai netikėti. Šis metodas sugalvotas dar XIV amžiuje visiškai nežinomo vokiečių teologo. Maždaug po 150 metų kalvinizmo tėvas Jeanas Kalvinas ir jėzuitų ordino įkūrėjas Ignatius Loyola, visai nepriklausomai vienas nuo kito, perėmė šią idėją ir įdiegė ją į taisykles, privalomas kiekvienam jų grupės nariui. Tai paaiškina, kodėl per trisdešimt metų šios dvi naujosios institucijos tapo dominuojančiomis Europoje. Šis metodas leido jiems
sutelkti dėmesį į veiklos efektyvumą ir rezultatus, o kartu ir pasiekimus bei pasitenkinimą.
Ši paprasta procedūra per gana trumpą laiko tarpą, kokiu du ar tris metus, gali pasakyti žmonėms, kokios yra jų stipriosios pusės ir kokiose srityse jie nėra labai kompetentingi. Ji gali parodyti, kas iš daromų ar nedaromų dalykų trukdo jiems išnaudoti visas savo stipriąsias puses.
Grįžtamojo ryšio analizė leidžia padaryti kelias veikimo išvadas. Pati svarbiausia išvada yra tokia: susikoncentruokite į savo stipriąsias puses. Reikia pasirinkti tokį darbą, kuriame galėtumėte kuo labiau išnaudoti savo stipriąsias puses, kuris leistų jums dirbti efektyviai ir pasiekti gerų rezultatų. Antroji išvada: tobulinkite savo stipriąsias puses. Grįžtamojo ryšio analizė greitai parodo, kur žmogui reikėtų dar patobulinti savo žinias ir sugebėjimus. Trečioji išvada: grįžtamojo ryšio analizė greitai identifikuoja sritis, kuriose intelektinė arogancija sukelia pražūtinga nemoksliškumą. Labai daug žmonių, ypač turinčių gilų žinių kokioje nors vienoje srityje, paniekinamai žiūri į kitų sričių žinias ir mano, kad gabumai pakeičia žinias, o tai dažnai būna pagrindinė prastų veiklos rezultatų priežastis. Dar viena ir nemažiau svarbi veikimo išvada yra tai, kad reikia atsikratyti blogų įpročių – dalykų, kurių darymas ar nedarymas kenkia efektyvumui bei veiklos rezultatams. Jie irgi greitai išryškėja darant grįžtamojo ryšio analizę. Dar viena išvada rodo, ko nedaryti. Lūkesčių ir rezultatų grįžtamasis ryšys greitai parodo, kur ir ko tas asmuo apskritai neturėtų mėginti kažką daryti. Kiekvienas iš mūsų tokių sričių, kuriose negali pasiekti gerų veiklos rezultatų, turi labai daug. Ir tokiose srityse žmogus neturėtų net mėginti siekti kokių nors pareigų ar kokio nors posto. Ir paskutinė veikimo išvada ragina žmones kuo mažiau pastangų skirti savo sugebėjimams srityse, kuriose jų kompetencija menka, didinti. Daugiausia dėmesio reikėtų skirti sugebėjimams didinti tose srityse, kuriose kompetencija ir taip yra nemenka. Nes menkos kompetencijos pakelimas iki vidutinybės pareikalauja daug daugiau laiko ir energijos pakilimui nuo aukšto lygio iki pačio aukščiausio.
Antrasis klausimas, kurį kiekvienas žmogus turėtų sau užduoti, norėdamas pasiekti kuo geresnių rezultatų yra Koks mano darbo stilius? Šis klausimas, ypač protinio darbo darbuotojams, ne mažiau svarbus už „Kokios yra mano stipriosios pusės?“. Stebėtinai mažai žmonių suvokia, kaip jie padaro tą ar kitą darbą. O nežinojimas neabejotinai nulemia prastesnius rezultatus. Juk kiekvienas žmogus geriausių rezultatų pasiekia tik dirbdamas jam pačiam patogiausiu ir geriausiai suvokiamu būdu. Deja, mūsų istorijoje šį mūsų poreikį individualiam darbui nuolat slopino mokyklų sistema, kur būdavo reikalaujama viską daryti tokiu pačiu metodu ir tuo pačiu metu. Juk mokytoja, turinti keliasdešimt mokinių, neturi galimybės domėtis kiekvieno mokinio asmeniniais poreikiais ir skatinti juos atlikti užduotį būtent taip, kaip jiems yra patogiausia. Kaip ir stipriosios pusės, taip ir darbo atlikimo būdas kiekvienam yra individualus. Kaip žmogus atlieka darbą yra įgimta ir nors modifikuoti atlikimo būdą galimą, jį visiškai pakeisti vargu ar įmanoma. Grįžtamojo ryšio analizė gali parodyti, kad kažkas kažką daro ne taip. Tačiau ji retai kada atskleidžia to priežastį. Tik surasti ją paprastai nebūna sunku. Tam tik reikia kelių metų darbo patirties. O tada jau galima klausti ir greitai atsakyti, kaip kas atlieka darbą, nes paprastai tai, kaip žmogus pasiekia rezultatų, nulemia keli bendri asmenybės bruožai.
Žmogus, norėdamas išsiaiškinti, kaip jis atlieka darbą, pirmiausia turi išsiaiškinti, kas jis yra skaitytojas ar klausytojas. Tik labai nedaug žino, skaitytojai ar klausytojai jie yra, tačiau to nežinoti yra labai žalinga. Tam, kad tai suvokti, galima pateikti pavyzdį. Būdamas sąjungininkų jungtinių ginkluotojų pajėgų Europoje vyriausiuoju vadu, generolas Dwightas Eisenhoweris buvo spaudos numylėtinis, ir galimybė dalyvauti jo spaudos konferencijoje buvo laikoma tikru malonumu. Tos konferencijos garsėjo savo stiliumi, nes Eisenhoweris pasižymėjo ne tik puikiu sugebėjimu visiškai suprasti bet kokį klausimą, bet ir sugebėjimu apibūdinti situaciją ar paaiškinti politiką dviem trim tobulai nušlifuotais elegantiškais klausimais. Po dešimties metų, prezidentu tapusį, Eisenhowerį jo buvę gerbėjai atvirai niekino, laikė jį juokdariu, klounu. Jie skundėsi, kad jis tiesiai neatsako į užduotą klausimą, o pradeda padrikai samprotauti apie nežinia ką. Paaiškinimas būtų toks: Eisenhoweris tikriausiai ir pats nežinojo, kad yra skaitytojas, o ne klausytojas. Kai jis dar buvo ginkluotojų pajėgų Europoje vyriausiuoju vadu, visada būdavo pasirūpinama, kad visi spaudos atstovų kausimai būtų jam pateikiami raštu likus bent pusvalandžiui iki konferencijos pradžios, o tada jau jis jautėsi it žuvis vandenyje. O abu Eisenhowerio pirmtakiai – Franklinas D. Rooseveltas ir Harry Trumanas – buvo klausytojai ir abu puikiai tai žinojo. Todėl jie puikiai jautėsi tokiose konferencijose, į kurias įleidžiami visi. Rooseveltas netgi reikalavo, kad iš pradžių jam viską garsiai perskaitytų, o tik po to pažvelgdavo į tekstą. O kai
tapęs prezidentu, suvokė, kad jam trūksta žinių užsienio politikos ir kariniais reikalais, tai pasistengė, kad du gabiausi jo kabineto nariai, generolas Marshallas ir Deanas Achesonas, kasdien jam teiktų konsultacijas: kiekvienas po keturiasdešimt minučių žodžiu apibūdindavo jam padėtį, o po to jis užduodavo jiems klausimus. Matyt, Eisenhoweris nusprendė, kad nereikėtų keisti nusistovėjusios tvarkos ir pasirinko pirmtakų pamegtą konferencijų formą, o tai ir buvo didžiausia jo klaida, nes prieš tai neperskaitęs kausimų jis jų deramai nesuvokdavo ir nesugebėdavo pateikti reikiamų atsakymų. Išnagrinėjus šį pavyzdį nesunku suvokti, kaip svarbu yra žinoti, klausytojai ar skaitytojai mes esame.