3 tema. Planavimas ir strateginis
valdymas. Planavimas organizacijose – tai tikslų nustatymas ir
priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas.
Be plano vadovai: – nežino, kaip efektingai organizuoti
žmones ir tvarkyti išteklius; – negali aiškiai įsivaizduoti,
ko reikia organizacijai.
Priežastys, dėl kurių planuoti būtina
1. Būtinybė laiku susidoroti su permainomis.
2. Neplanuodami darbuotojai atlieka savo darbą
nematydami rezultato vertės.
3. Planas disciplinuoja vadybininką.
4. Planavimas yra svarbus kaip socialinis veiksnys.
Planavimo stiliai
1. Konservatyvusis – planuoja tik vadovas;
2. Demokratinis – įtraukti į planavimo procesą kuo
daugiau žmonių;3. Liberalusis – apibrėžtas
chaosas; planuoja kiekvienas savo supratimo
ribose, vadovas nesugeba koordinuoti atskiru planu.
Planavimo horizontai
Pagal laiko tarpą, kurio metu vykdoma plane
Numatyta veikla, skiriami tokie planavimo
horizontai:• ilgalaikis; • vidutinis; • trumpalaikis;
• nenumatytų atvejų planavimas
Vienkartiniai planai
Programos – tai tikslų, uždavinių, procedūrų, taisyklių
visuma. Pagal apimtį jos gali būti stambios ir smulkios,
pagal laiką – trumpalaikės ir ilgalaikės.
Projektai. Projektas yra vienkartinio naudojimo
planas, kuris masteliu daug mažesnis nei programa.
Biudžetai. Biudžetas – tai vienkartinio naudojimo
planas, kuris numato finansiniu ištekliu, reikalingu
specifinei veiklai, paskirstymą nurodytu laiko tarpu.
Pastovieji planai
Situacijose, kai planuojama organizacijos veikla, kuri
nuolat atsinaujina, sudaromi pastovieji planai. Politika
nurodo rėmus arba ribas, kurių turi laikytis vadovai,
darydami sprendimus. Taip atkreipiamas dėmesys į
problemas ir situacijas, kurios yra svarbios organizacijai.
Standartinių operacijų procedūros nurodo
konkrečius veiksmus, kuriuos organizacijos
nariai turi vykdyti tam tikromis sąlygomis.
Taisyklės yra labiausiai apibrėžta ir
specifine pastovių planų forma. Tai yra direktyvos,
kurios leidžia ar uždraudžia tam tikrą veiksmą.
Planavimo barjerai: * Aplinka
* Nenoras nustatyti tikslus * Nepasisekimo baimė
* Organizacinių žinių trūkumas * Pasitikėjimo
Trukumai * Neadekvati atlyginimo sistema
* Pasipriešinimas pokyčiams
* Laikas ir išlaidos.
Strategija kaip koncepcija:
Plan, Play, Pattern, Position, Perspective
• Strategija kaip planas. • Strategija kaip gudrybe.
• Strategija kaip tam tikras veiklos modelis.
• Strategija kaip pozicija. • Strategija kaip perspektyva.
Strategijos kaip proceso samprata apima organizacijos
vizijos/misijos bei ateities uždavinių apibrėžimų, dabartines
situacijos įvertinimų, strateginių alternatyvų pasirinkimą, veiklos
plano parengimą bei jo įgyvendinimą.
Strateginis planas yra atsakymas į tris pagrindinius
klausimus:
• Kas mes esame?
• Kokių mes tikslų norime pasiekti?
• Ką ir kokiomis priemonėmis mes privalome tai
padaryti, kad pasiektume pagrindinį tikslą?Galima išskirti tokius strateginio planavimo etapus:
1. Organizacijos misijos formulavimas. 2. Organizacijos
tikslų iškėlimas. 3. Išorines aplinkos analize ir įvertinimas.
4. Vidines aplinkos analize ir įvertinimas. 5. Strateginių
alternatyvų paieška. 6. Strategijos parinkimas.
7. Strategijos realizavimas.8. Kontrole.9. Strategijos
įvertinimas.
Misija
– tai organizacijų visuomenei pristatantis pranešimas,
kuris nusako jos veiklos prasmę ir tikslus. Misija skirta
paaiškinti kokiu verslu organizacija užsiima, kodėl tai
turėtų būti priimtina visuomenei.
John Pearce ir Fred David išskiria šiuos misijos
elementus: • vartotojus ir segmentus, kuriuos
įmone stengiasi aptarnauti;• gaminamus produktus ir
teikiamas paslaugas; • geografinę įmones orientaciją;
• esmines įmones technologijas; • dėmesį išgyvenimui,
augimui ar pelnui; • trokštamą visuomeninį įmones įvaizdį;
• laikytinas svarbiausiomis įmones charakteristikas.
Strategijoje formuluojami tikslai turi tenkinti
keturis reikalavimus: 1. turi nurodyti veikimo krypt
(padidinti, išplesti) 2. nusakyti rezultatą (pelningumas, našumas),
3. būti išmatuojamais (1000 lt, 5 kg),
4. būti terminuotais (10 d., 5 m.).
Išorinės aplinkos analize
PEST analize Politinis – teisinis aspektas: vyriausybes
stabilumas, įstatymai, konkurencijos politika ir k.t.;
Ekonominis aspektas: infliacija, bedarbyste,
Palūkanų norma, ekonomikos augimas, valiutos kursas,
mokesčiai, atlyginimas; Socialinis – kultūrinis
aspektas: demografinis tendencijos, pajamų paskirstymas,
išsimokslinimo lygis, gyvenimo būdas;Technologinis
aspektas: nauji išradimai, technologijos plėtra, moralinio
nusidėvėjimo norma.
Konkurentu analize:
• pagrindinių konkurentų įėjimas į rinką;
• pagrindinių konkurentų pasitraukimas;
• prekių pakaitalų buvimas;
• pagrindinių konkurentų strategines politikos
keitimas.
Strategines alternatyvos
1. Ribotas augimas – tai strategine alternatyva, kuria
naudojasi dauguma organizacijų. Jai būdingas tikslų
nustatymas remiantis tuo, kas pasiekta, t.y. atsižvelgiant
į esamą padėtį.2. Augimo strategija. Organizacija
įgyvendina padidintus ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus.
Ji pasirenkama ir taikoma sparčiai besivystančiose šakose,
kur kinta technologija ir
asortimentas.
3. Mažinimo (paskutinio šanso) strategija – tai siekimas
optimaliai perorientuoti gamybą ir paslaugas. Ji baigiasi
organizacijos likvidavimu arba atsisakymu to, kas nebereikalinga
ir esamų pajėgumų perorientavimu. 4. Visas tris minėtas
strategijas derina tos organizacijos, kurios dirba srityse ar
šakose, kurios apima ir gamyba, ir paslaugas arba kelias gamybos
ir paslaugų šakas. Visais atvejais organizacija, išsamiai apsvarsčiusi
visas alternatyvas, pasirenka tą, kuri gali užtikrinti jos ilgalaikį būvį,