TURINYSĮVADAS 3
I. BENDRIEJI RENESANSO POŽYMIAI LDK 4
II.. HUMANISTŲ SUSIDOMĖJIMAS LIETUVA 5
III. POLITINIŲ SĄJŪDŽIŲ ĮTAKA KULTŪRAI 5
IV. PERMAINOS SANTVARKOJE IR POSŪKIAI KULTŪROJE 6
V. LITERATŪRA, TEISINĖ IR TAUTINĖ SĄMONĖ 7
IŠVADOS 10
LITERATŪRA 11
ĮVADAS
Lietuviškoje istoriografijoje XVI a. dažniausiai pristatomas kaip
milžiniško kultūrinio pakilimo ir esminių politinių bei socialinių permainų
laikotarpis. Iš tiesų pirmą sykį Lietuvos istorijoje regime tokią plačią
reljefiškų įvykių amplitudę.
Renesanso epochos ideologija buvo humanizmas. Jei viduramžių
kultūroje, gyvavusioje tūkstantį metų, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas
Dievui, tai Renesanso kultūroje – žmogui. Humanizmo idėjų įtakoje įsigalėjo
požiūris, kad ne kilmė, o žmogaus savybės užtikrina vietą gyvenime.
Renesanso epocha suformavo ne tik kultūrinio pobūdžio humanistinį
judėjimą, bet ir politinę kryptį turėjusį reformacijos judėjimą.
Šio darbo tikslas –išnagrinėti Renesanso ir Reformacijos bruožus
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Žinant iškeltą tikslą reikia išsiaiškinti uždavinius:
1. Išsiaiškinti humanistų įtaką LDK.
2. Išsiaiškinti reformacijos įtaką LDK.
3. Išnagrinėti pokyčius literatūros, mokslo, teisės srityse.
I. BENDRIEJI RENESANSO POŽYMIAI LDK
Kalbant apie pasaulinį kultūrą, terminai „Renesansas“ ir
„Atgimimas“ suprantami kaip tapatūs. Tačiau ką reikštų Lietuvoje pažodžiui
suprastas „Atgimimas“? Sugrįžimą į pagoniškus laikus? Vargu. Ar galimas
tada buvo neigiamas požiūris į netolimą praeitį, kaip tai daryta Vakarų
Europoje? Lietuvoje žavėtasi netolima praeitimi. Todėl mūsų kultūros atveju
būtų tiksliau vartoti konvencinį terminą „Renesansas“, apibrėžiant tam
tikrą Vakarų Europos kultūros tarpsnį,o ne į atsigręžimą į antiką
apskritai.
Kita vertus turime matyti principinius skirtumus tarp renesanso
idėjų plėtros sąlygų Vakarų Europoje ir Lietuvoje. Jie būtų tokie: pirma
skiriamasis bruožas – viduramžių Vakarų Europai būdingas feodalinis
susiskaldymas, o Lietuvoje tuo metu vyko atvirkštinis procesas – silpnėjo
centrinės valdžios įtaka; antras – Vakarų Europoje Atgimimo idėjos buvo
reakcija į scholastinį mąstymo būdą, tuo tarpu Renesanso idėjos Lietuvoje
plito drauge su krikščioniškos pasaulėžiūros įsitvirtinimu (tada mūsų
krašte buvo dar gaji ir pagoniškoji pasaulėjauta, kurios recidyvai jautėsi
kiekviename žingsnyje); trečias – Vakarų Europoje feodaliniai santykiai
formavosi V-XIII a., o Lietuvoje – XV-XVI a. Daugeliui pagonybė asocijavosi
su senuoju Lietuvos valstybingumu. Renesanso išvakarėse Lietuvoje jau buvo
susiformavęs valstybinis valdžios aparatas, kuriam reikėjo raštingų
tarnautojų, bent minimaliai išmanančių teisės dalykus,tačiau jų stigo, ypač
santykiuose su užsienio šalimis.
Renesanso epochoje mūsų kultūroje susikirto kelios kultūrinės
tradicijos: viena, einanti iš amžių glūdumos, pagoniška; antra, per Kijevo
Rusią atitekanti bizantiškos kultūros srovė ir pagaliau trečia- naujoji
katalikiškos kultūros versmė. Lietuvos katalikiškoje pasaulėžiūroje
išsiskyrė lenkiškos ir lotyniškos kultūrų šaltiniai,nors lenkų kultūra ir
atsirėmė į vakarietišką krikščioniškąją kultūrą, bet ji turėjo savitumą,
kurį galima apibūdinti kaip „lenkiškumą“. Renesanso epochoje ne tik Lietuva
atsivėrė Vakarams, bet ir Vakarai Lietuvai.
Iš tiesų pirmą sykį Lietuvos istorijoje regime tokią plačią
reljefiškų įvykių amplitudę: literatūrinėje erdvėje – nuo Mikalojaus
Husiovanio iki Pauliaus Oderborno pirmojo LDK romano; architektūrinėje
erdvėje – nuo didžiojo kunigaikščio Žemutinės pilies iki Vilniaus alumnato;
politinės ir teisinės minties erdvėje – nuo I Lietuvos Statuto; edukacijos
erdvėje – nuo parapinės mokyklos Vilniuje prie Šv.Jonų bažnyčios iki
Vilniaus akademijos steigimo, spaudos erdvėje – nuo Pranciškaus Skorinos
oficinos iki Vilniaus vyskupo Valerijono –Protasevičiuas bibliotekos;
istorinės savimonės erdvėje – nuo pirmojo Vilniaus vyskupijos sinodo iki
Brastos unijos. Tačiau galiausiai reikėtų paklausti: ar iš tikrųjų tie
pasiekimai – išsiskleidusios renesansinės minties sukeltas efektas,
palietęs visas gyvenimo sritis, ar tiesiog bendralaikė sutapusių įvykių
sankaupa, neturinti jokių organinių sąsajų ne tik su renesansinių idėjų
versme, bet ir tarpusavyje?
II.. HUMANISTŲ SUSIDOMĖJIMAS LIETUVA
Renesanso epochos ideologija buvo humanizmas. Jei viduramžių
kultūroje, gyvavusioje tūkstantį metų, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas
Dievui, tai Renesanso kultūroje – žmogui. Humanizmo idėjų įtakoje įsigalėjo
požiūris, kad ne kilmė, o žmogaus savybės užtikrina vietą gyvenime.
Lietuvos vaizdas atsirado tuometiniuose pasaulio
us vokiečių kilmės humanistas, matematikas ir kartografas kardinolas
Nikolajus Kuzietis apie 1450 metus nubraižė Vidurio Europos žemėlapį,
kuriame atvaizduota ir Lietuva. Žemėlapyje pažymėta Lietuvos Didžioji
kunigaikštystė, kurioje išskirta etnografinė Lietuva. Mokslininkas