VILNIAUS KOLEGIJA
Žmogus ir likimas
Filosofijos referatas
STUDENTĖ…………………………………………………………………………………………….
2005 11 26
DĖSTYTOJA……………………………………………………………………………………………..
Vilnius
2005
Turinys
1. psl. Įvadinė dalis.
2. psl. Likimo problematiškumas.
3-4. psl. Žmogaus likimo sėkmės ir nesėkmės.
5. psl. Optimizmas, pesimizmas ir gabumai.
6. psl. Išvada.
7. psl. Naudota literatūra.
Įvadas
Šiame referate aš bandysiu paanalizuoti, kas yra žmogaus likimas, kas mums kliudo būti laimingiems? Pabandysiu paanalizuoti, kiek likimas priklauso nuo individualių žmogaus savybių, jo asmeninių bruožų ir vertybių. Šią temą pasirinkau, nes man pačiai įdomu, kaip laimingo gyvenimo siekis paveikia žmogaus gyvenimą ir likimą, ar nuo jo priklauso gyvenimo kokybė, kiek laimė svarbi žmogaus socializacijos procese.
Manau, kad kiekvienas žmogus nori būti laimingas, tačiau kaip sakoma nuo likimo nepabėgsi. Tad pamąstyti apie laimę šiandien svarbu kiekvienam, ir žengiančiam sėkmės keliu, ir tiems, kurie neišsivaduoja iš nepriteklių ir slogios nuotaikos. Lietuvių autorius B.Kuzmickas teigia, kad laimingumo ir nelaimingumo, kaip blogio ir gėrio, riba nebūtinai sutampa su linija, skiriančia turtą nuo neturto, sveikatą nuo neįgalumo. Ta riba eina per žmogaus dvasią, asmenybės vertybių, siekių akiratį. Todėl dažnai mes matome nelaimingą gerai besimokančią studentę, ar turtingą verslininką. Tarp išorinių sąlygų ir konkretaus žmogaus savijautos nesama tiesioginės priklausomybės.
Kalbant apie likimą mes negalime kalbėti, jog tai yra tik kas gera, gražu ar net stebuklinga. Bet dažnai juk mums nutinka nelaimės, neviltys, aptinka blogis, nutinka įvairūs nelaimingi atsitikimai, kurių mes išvengti negalime, tai tiesiog mūsų likimo dovana, neišvengiama aplinkybių eiga.
Visa tai susija ir su laime, kuri yra tikroji, intymioji žmogaus savastis, dažnai ir neabejotinas apsisprendimų ir veiklos motyvas. Todėl kalbėdami apie likimo-laimės temą, gilinsimės į žmogaus vidų, santykį su aplinka ir pačiu gyvenimu.
Atsiradusios naujovės neabejotinai pakeitė tikrovės suvokimą. Tačiau ar atitinka tikrovę neigiama daugelio žmonių reakcija į dabartinius pokyčius, į savo pačių gyvenimą. Kodėl vis dažniau išgirstame frazę, kad laimei šiandien nėra sąlygų, ir dėl to kaltas kažkas kitas. Kas lemia labiau- realūs sunkumai ar mūsų pačių nusiteikimai, kad nuvertėja žmogus, jo gyvenimas ir gyvybė?
Tikiuosi šis referatas padės atskleisti į daugelį mano iškeltų kalusimų.
1.
Likimo problematiškumas
Kas tai yra likimas? Ar kiekvieno žmogaus pastangų tikslas yra pasiekti laimę? Likimą mes galime apibendrinti kaip nuo žmogaus priklausomų, neišvengiamų aplinkybių eigą, lemtį. Tai dėl įvairių gyvenimo sąlygų susidariusi būklė, lemtis, laimė. Prieš du su puse tūkstančio metų senovės mąstytojai mąstė ir rašė apie likimo laimę, kaip apie svarbiausią ir realiai pasiekiamą žmogaus tikslą. Taip pat jie gilinosi į vertą laimės žmogų, anot jų tai turėtų būti dorovinga, turinti gyvenimo prasmę asmenybė.
Daugelio gyvenimas šiandien yra toks spartus, kad žmogus tiesiog neturi laiko savęs paklausti, laimingas jis ar ne, bet laimė niekur nepasitraukė, nes neišnyko asmenybinis žmogaus būties matmuo, neišnyko pasitenkinimo siekis, kaip elgesio motyvas. Likimas tai ir yra veiksmų ir poelgių pagrindas, kuris lydi mus kasdiena ir veda į galutinę gyvenimo savivertą. Pasisekimas ir nepasisekimas, laimės ir nelaimės, prasmė ir beprasmybė visais laikais buvo nuolatiniai žmogaus gyvenimo palydovai, keičiasi tik konkretus jų turinys, neatsiejamas nuo besikeičiančių žmonių poreikių ir norų. Tačiau tai neatima pagrindo kelti, ir seniau keltų, tačiau sunkiai atsakomų klausimų. Ar gyvename tam, kad būtume laimingi, ar žmogaus gyvenime svarbiausia yra jo asmeninė laimė? Kas yra svarbiau vieno asmens ar visos žmonijos laimė?
Gal „aukso amžius“, kai vyravo visuotinė laimė ir tobulybė, kaip aiškino Ovidijus ir kiti senovės poetai, jau negrįžtamai praėjo, o mes gyvename blogajame „geležies amžiuje“? O gal kaip tik priešingai, visuotinės laimės laikai dar neatėjo, kaip teigia kai kurios žmonijos pažangos utopijos?
Netrūksta ir tokių aiškinimų, kuriais vadovaujantis pati laimės sąvoka tėra garsų derinys, išreiškiantis vien mūsų neįgyvendinamus troškimus ir svajones. Taigi, laimė, kaip ir kiti pamatiniai žmogaus būties dalykai ir šiandien išlieka aktualūs ir problematiški, kaip ir seniau. Ir seniau, ir dabar klestinčią vienų gerovę ir laimę atsveria kitų skurdas ir vargas, laimėtojo džiaugsmą palydi pralaimėjusio liūdesys, poilsio valandėlės malonumas įmanomas tik nuovargio kaina, susirgus geriau įvertinama sveikatos reikšmė.
Taigi ir vėl galima abejoti, ar likimas tikrai yra esminis,būtinas ar tik atsitiktinis, epizodiškas, visai nebūtinas žmogaus būties aspektas? Gal tikroji žmogiškojo gyvenimo paskirtis ir prasmė yra ne siekti
laimės, bet atsiduoti kažkam, kas pranoksta gyvenimą, yra indiferentiška individo džiaugsmui ar skausmui, bet kartu apima visą jo egzistenciją?
Tokie ir panašūs klausimai neišvengiamai kyla bene kiekvienam, bandančiam apmąstyti gyvenimo tikrovės ir likimo santykį. Filosofija, socialiniai mokslai pateikia skirtingus, neretai ir prieštaringus atsakymus, nors nepalieka abejonės, kad apie likimą galime pamatuotai kalbėti tik susieję jį su gėrio, tiesos, grožio, dorovės, tikėjimo idealais.