[pic]
VĮŠ “KLAIPĖDOS VERSLO KOLEGIJA”
KLASIKINĖ ANTIKA, SOKRATAS,
PLATONAS “DAIKTAI” IR “IDĖJOS”
“ARISTOTELIŠKOJI” DIEVO SAMPRATA
FILOSOFIJOS REFERATAS
I kurso teisės neakivaizdinio skyriaus studentė
Daina Zagurskienė
Dėstytoja : N.Bytautienė
2003 Klaipėda
[pic]
PLANAS
1. Įvadas. Klasikinė antika – Graikija
2. SOKRATAS, jo gyvenimas ir mirtis (470 – 399 m.pr.Kr.)
3. PLATONAS – idėjų pasaulis. (427- 347m.pr.Kr.)
4. ARISTOTELIS, “Aristoteliškoji” Dievo samprata.( 384-322 m.pr.Kr.)
5. Išvados.
[pic]
Klasikinė antika (Graikija 500-200 m.pr.Kr.)
Kalbėdami apie graikų kultūrą, pirmiausia turime omeny Atėnus.
Atėniečiai tikėjo tik viešumoje galintys atskleisti visus savo talentus ir
“išreikšt save”. Tokia visuotinė bendruomenė vadinama polis. Šis žodis
reiškė daugiau negu miestą ar valstybę- tai buvo way of life, gyvensena,
kuria piliečiai didžiavosi. Iš to per kelias kartas išsirutuliuoja
kultūra, nebe atgamtinę būtybę, bet patį žmogų iškėlusi kaip visuomenės
vertės matą.Graikų mąstysenai realu buvo tai, kas pastovu. Ikisokratikai
(prieš Sokratą buvusieji) graikų filosofai ieškojo, kas yra visų tų
apraiškų pamatas.
Tačiau raktas graikų kultūrai perprasti, koncepsija, rikiuojanti
patirtį ir mąstymą, centrinė kategorija, kuri daugiausia formuoja reikšmes
ir kuriai visos kitos patarnauja, samprata, aiški iš savo esmės- yra
mintis, kad tikrovėje organiškai slypi pavyzdžiai, struktūrų planai ir
pamatinės formos, prie kurių prisitaiko plėtodamiesi realūs daiktai; ir kad
tos pamatinės formos yra paprastos, pažinios ir racionalios.
Išrasdami filosofiją graikai pradėjo naują žmonijos istorijos epochą.
Mąstymas pats save atranda, išsivaduoja iš religijos pančių ir pats
nusistato dėsnius, mąstymas lieka susietas su bendravimu ir viešu
kalbėjimu. Mąstymas- tai dialogas, o ne monologas. Filosofija vystosi kaip
teigimas ir prieštaravimas, kaip disputo menas ir kaip visapusiško dalyko
nagrinėjimas.Graikai pavadina tai dialektika ( fil. teorija, tikrovės
kitimą, raidą aiškinanti vidiniais prieštaravimais, priešybėmis).
Ją ypač kultivuoja sofistai- keliaujantys iškalbos mokytojai; jie
rengia kursus politikams ir dėl savo opurtunizmo (taktika ir politika,
kuria siekiama didžiausios naudos iš aplinkybių nepaisant savo principų)
įgyja prastą šlovę. Nuo jų atsiriboja trys žvaigždės, kurių neprilygstama
įtaka europiečių mąstymui nemažėja ligi mūsų dienų: tai Sokratas, Platonas
ir Aristotelis. Jie sudaro vieną žvaigždyną, nes Platonas yra Sokrato
mokinys, o Aristotelis- Platono. Sokratas (470-399m.pr.Kr.) pergyvena
Periklio laikus ir Peloponeso karą, Platonas (427-347 m.pr.Kr.) veikia
Atėnų renesanso epochoje, o Aristotelis (384-322 m.pr.Kr.) regi Makedonijos
įsiviešpatavimą ir tampa Aleksandro Didžiojo mokytoju.
Pažink save
Neištirtas gyvenimas nevertas, kad jį
gyventų žmogus
Gyventi – vadinasi, ilgai sirgti
Neklausinėk to, į ką pats žinai
atsakymusAš žinau, kad nieko nežinau
SokratasSOKRATAS (470-399 m. pr.Kr.)
Šiame referate tik dar kartelį apibendrinsiu tai, kas būtina žinoti
apie tris žymius antikos filosofus. Kiekvienas šių filosofų savaip
prisidėjo prie Europos kltūros kūrimo. Sokratas pirmasis filosofas , gimęs
Atėnuose. Buvo filosofuojama ir iki Sokrato gimimo , tačiau visi filosofai
gyvavę ankščiau nei Sokratas buvo vadinami “ikisokratikais”.
Gimęs 470- 399 m.pr. Kr. Sokratas du jo pasekėjai gyveno ir kūrė
šiame mieste. Yra žinoma , kad pažiūrėti jis buvo bjaurus kaip velnias.
Mažas ir storas, išsprogtaakis ir riestanosis. Bet sakoma, kad vidumi buvęs
nepaprastai puikus. Esą gali ieškoti dabartyje, gali- praeityje, bet
niekuomet nerasi tokio kaip jis.
Pasakojama, kad Sokrato motina buvusi pribuvėja ir Sokratas savo
paties veiklą lyginęs su pribuvėjos darbu. Ne pati pribuvėja gimdo vaiką.
Ji tik prižiūri ir padeda gimdyti. Taip ir Sokratas savo užduotimi laikė
padėti žmonėms „pagimdyti“ teisingą supratimą. Nes tikrasis pažinimas turi
kilti iš kiekvieno žmogaus vidaus. Jo negali primesti kiti. Tik pažinimas,
kylantis iš vidaus, yra tikrasis „supratimas“. Atėnuose didžiausias dėmesys
buvo skirtas žmogui ir žmogaus vietai visuomenėje. Žinome, kad gimė
Atėnuose ir didžiąją gyvenimo dalį praleido gatvėse ir
turgaus aikštėse,
kur kalbėdavosi su sutiktais žmonėnis. Anot Sokrato, kaimo medžiai nieko
negalį jo išmokyti. Kitais kartais jis daugeliui valandų paskęsdavo
mintyse.
Galbūt paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Jis
pats neparašė nė eilutės. Vis dėlto Sokratas priskiriamas prie tų, kurie
padarė didžiausią įtaką europietiškajam mąstymui. Tai susiję ir su jo
dramatiška mirtimi. Apie Sokrato gyvenimą visų pirma sužinome iš Platono,
kuris buvo jo mokinys ir pats tapo vienu didžiausių visų laikų filosofu.
…Visi žmonės gali suprasti filosofines tiesas, jei tik naudosis protu.
„Ateidamas į protą“ žmogus turi pasiimti kažko iš savęs. Dėdamasis
nežinančiu Sokratas kaip tik ir priversdavo sutiktus žmones protauti.
Sokratas puikiai mokėjo „apsimesti“ nežinančiu – arba nuduoti, jog yra
kvailesnis nei iš tikrųjų. Tai vadinama „sokratiškąja ironija“. Tokiu būdu
jis nuolatos parodydavo atėniečių mastymo silpnąsias vietas. Tai įvykdavo
vidury turgaus – taigi visai viešai. Susitikimas su Sokratu dažnai būdavo
tas pats kaip apsikvailinti ir būti išjuoktam didelės publiko sakivaizdoje.
Todėl nenuostabu, kad ilgainiui jis įkyrėjo – ypač valdantiesiems.
Sokratas sakė, kad Atėnai yra kaip rambus žirgas, o jis pats – kaip gylys,
jį raginantis. Ne pakankinti norėdamas Sokratas piliečiams nuolat neduodavo
ramybės. Kažkas slypėjo jo viduje, nepalikdamas jokio pasirinkimo. Jis
dažnai sakydavosi viduje turįs „dievišką balsą“. Sokratas, pavyzdžiui,
atsisakė dalyvauti nuteisiant žmones mirtimi. Be to, nesutiko įduoti
politinių priešininkų. Galiausiai už tai turėjo sumokėti gyvybe. 399
m.pr.Kr. Sokratas buvo apkaltintas tuo, kad „netiki dievus“ ir „tvirkina
jaunuomenę“. Su nedidele balsų persvara 500 narių komisija jį pripažino
kaltą. Sokratas tikrai galėjo prašyti malonės. Šiaip ar taip, būtų
išgelbėjęs savo kailį, sutikęs palikti Atėnus. Bet būtų buvęs nebe
Sokratas. Sąžinę – ir tiesą – jis brangino labiau už gyvybę. Jis patikino
dirbąs tik valstybės labui. Tačiau, kaip žinome, Sokratas buvo nuteistas
mirtimi. Kiek vėliau savo artimiausių draugų akivaizdoje jis išgėrė nuodų
taurę. Ir krito negyvas.Kodėl Sokratas turėjo mirti? Šį klausimą žmonės užduoda jau 2400 metų.
Bet istorijoje jis – ne vienintelis žmogus, ėjęs iki pat liepto galo ir
miręs dėl savo įsitikinimų. Sokratas buvo lyginasmas netgi su Jėzumi , o
jis ir Sokratas išties turi panašumų. Jėzus ir Sokratas dar savo amžininkų buvo laikomi mįslingomis
asmenybėmis. Nė katras nepaliko rašytinių šaltinių. Taigi turime visiškai
pasikliauti įvaizdžiu, kurį sukūrė jų mokiniai. Vis dėlto nekyla abejonių,
jog ir vienas, ir kitas buvo tikri iškalbos meistrai. Be to, jie kalbėdavo
su išskirtine savikliova, kuri ir žavėdavo, ir keldavo apmaudą. Maža to,
abu tarėsi kalbą vardu kažko, kas juos pranoko. Jie metė iššūkį visuomenės
valdantiesiems, kritikuodami visas neteisybės ir piktnaudžiavimo valdžia
formas. Negana to: už šią veiklą abu sumokėjo gyvybe.
Sokratas buvo sofistų amžininkas. Jį, kaip ir sofistus, labiau domino
žmogus ir žmogaus gyvenimas nei natūrfilosofijos problemos. Vienas romėnų
filosofas, Ciceronas, po keleto šimtų metų pasakė, kad Sokratas pašaukęs
filosofiją iš dangaus į Žemę ir apgyvendinęs ją miestuose, atvedęs į namus
ir privertęs žmones mąstyti apie gyvenimą ir papročius, apie gėrį ir blogį. Tačiau tarp Sokrato ir sofistų buvo vienas esminis skirtumas. Jis
nelaikė savęs sofistu, t.y. mokytu ar išmintingu žmogumi. Todėl, priešingai
nei sofistai, Sokratas neėmė pinigų už savo pamokas. Ne, Sokratas vadino
save „filosofu“ tikrąja šio žodžio prasme. „Filo-sofas“ iš tiesų yra tas,
kuris siekia išminties.
|[pic] |
Sokrato mirtis. Statula. Marmuras. Fragmentas. 1875 – 1877
PLATONAS (427-347 m.pr.Kr.)
“…siela ilgisi savo tikrosios buveines…”
Kai Sokratas turėjo išgerti nuodų taurę, Platonui (427-347 m.pr.Kr.)
buvo dvidešimt devyneri. Po Sokrato mirties Platonas iškeliauja, kurį laiką
dirba vyriausybės patarėju Sirakūzuose, bet jo karjerai ten nesėkmingai
pasibaigus (Platonui teko net ir vergu pabūti) grįžta į Atėnus.
Ilgą laiką buvo Sokrato mokinys ir atidžiai sekė jam iškeltą bylą.
Tai, kad Atėnai tauriausią miesto žmogų galėjo nuteisti mirtimi, jam ne tik
padarė neišdildomą įspūdį. Šis įvykis nulėmė visos jo filosofines veiklos
kryptį. Sokrato mirtis Platonui aiškiai parodė, koks didelis
prieštaravimas gali būti tarp esamų visuomeninių santykių ir to, kas
teisinga arba idealu. Pats Sokratas nieko nerašė. Pirmasis Platono kaip filosofo
darbas buvo Sokrato ginamosios kalbos paskelbimas. Jis perteikė Sokrato
žodžius, pasakytus teisme.
Savo mintis užrašinėjo daugelis ikisokratikų, tik, deja, didžioji šių
rašytinių šaltinių dalis neišliko iki mūsų dienų. Kalbant apie Platoną,
manoma, kad visi pagrindiniai jo veikalai išsaugoti. (Be Sokrato ginamosios
kalbos, jis parašė laiškų rinkinį ir net 35 filosofinius dialogus.) Tai,
kad šie raštai išliko, nemažai susiję su tuo, kad Platonas šalia
Atėnų
įkūrė nuosavą filosofų mokyklą. Ši stovėjo giraitėje, kuri buvo pavadinta
mitinio graikų herojaus Akademo vardu. Todėl Platono filosofų mokykla gavo
Akademijos pavadinimą. (Vėliau visame pasaulyje buvo įkurta tūkstančiai
„akademijų“. Mes ligi šiol kalbame apie „akademikus“ ir „akademinius
mokslus“!) Platono mokykloje buvo dėstoma filosofija, matematika ir kūno kultūra.
Nors „dėstymas“ galbūt nėra tinkamiausias žodis. Platono mokykloje
svarbiausia būdavo gyvi pokalbiai. Todėl neatsitiktinai Platonas rašė
dialogo forma.
Platoną domino santykis tarp to, kas amžina ir nekintama, ir to, kas
„juda“. Jis domisi ir tuo, kas amžina ir nekintama gamtoje, ir tuo, kas
amžina ir nekintama moralės ir visuomenės gyvenimo srityje. Taip, Platonui
tai visiškai tas pats. Jis bando surasti, nuosavą „tikrovę“, kuri yra
amžina ir nekintama. Tiesą pasakius, filosofai tam ir reikalingi. Jie