Literatūra :
1. Arno Anzenbacheris “Filosofijos įvadas” Vilnius; 1992
2. A.Plėšnys “filosofijos įvadas” Kaunas
1992
Turinys
• Literatura
………………………………………………………2
• Turinys
…………………………………………………………3
• Įžanga
…………………………………………………………..4
• Aristotelio filosofinės idėjos ……………………………4
• Jusliškas pažinimas ………………………………………..5
• Aristotelio tikrovė ………………………………………….5
• Būtis
…………………………………………………………….6
• Kategorijos ……………………………………………………7
• Materija ir forma ……………………………………………8
• Išvados
…………………………………………………………9
ĮŽANGA
Aristotelis buvo žymiausias Platono mokinys, taip pat
savarankiškiausias. Jis įkūrė savo mokyklą. Lygindami Aristotelį su
Platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir Aristotelis suvokiami kaip
tam tikri priešininkai. Aristotelis įsitikinęs pasaulio pažįstamumu.Klausimas, kurį sprendžia abu filosofai: kaip galima tikrą žinojimą
pasiekti ?Tai lemia mąstymo ir tapatybės struktūrų egzistavimus. Mūsų
sprendimai turi atitikti pažįstamus daiktus. Aristotelio filosofijoje
nemanoma, kad realybę sudaro idealių daiktų būtis. Mūsų mąstymo teiginiai
turi atitikti realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelis iškelia
klausimą: kad mes gyvename realių daiktų kosmose.Aristotelis ir jo filosofinės idėjos.
Jo filosofija sugrįžta nuo idealybės prie konkretybių. Aristotelis
akcentuoja realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelio filosofijoje
realybės neapsprendžia daiktų esmės. Idealūs objektai yra pasiekiami
pradedant nuo konkrečių daiktų pažinimo. Realybėje neegzistuoja nei
taškai nei trikampiai.
Idealybės yra mūsų mąstymo veiklos produktai. Empirinis suvokimas
nereiškia, kad Aristotelis būtų grynas empiristas. Aristotelis teigė, kad
tikrasis žinojimas prasideda nuo konkrečių individualių daiktų pažinimo.
Pažinodami idealius daiktus mes turime juos priskirti individualioms
esmėms ar rūšims.
Aristotelio analogija susietya su logika, tai yra su teiginių ir
sprendimų analize, todėl Aristotelis savo filosofijoje pabrėžia daiktų
tikrovės neprieštaringumą. Neprieštaringumas įgauna principo statusą. Tas
pats daiktas tuo pačiu metu negali turėti skirtingų, vienas kitą
paneigiančių apibrėžimų. Vienas jų bus visuomet klaidingas.
Aristotelis sukuria filosofijos visumą. Jį galima laikyti senovės
Graikijos kulminacija. Aristotelis apmasto ne tik tai, kaip pasiekiamas
tobulas žinojimas. Aristotelio būties teorija analizuoja besikeičiančius
daiktus. Filosofijoje akcentuojant juslinį suvokimą, išryškėja aprašymų
ir klasifikavimų reikšmė. Išryškėja filosofijos siekis paversti
argumentuotu dėstymu
Jusliškas pažinimas.
Jusliškasis pažinimas – tai kelias į proto grynąją įžvalgą.
Jusliškasis suvokimas akcentuojamas Aristotelio todėl, kad jis neigė
Platono teiginį dėl daikto ir idėjos atskirumo. Aristotelio daikto esmė
nėra atskira nuo daikto. Daikto esmė egzistuoja, kaip pateis daikto
suvokimo forma. Aristotelio filosofijoje matome transformaciją. Tai
įgauna daikto formos pavidalą. Jeigu daikto esmė glūdi jame, tai reiškia,
kad kiekvienas daiktas turi esmę, kaip tam tikrą savo formą.
Aristotelio tikrovė
Tikrovė Aristoteliui yra konkrečių daiktų visuma apibūdinama
kategorijomis: vietos, laiko, substancijos ir kt.
Aristotelis pradeda ontologinę analizę, tyrinėdamas substancijų
kaitą. Judėjimas erdvėje tėra tik viena tokios kaitos rūšis. Kaip
Aristotelis aiškina judėjimą ? Judėjimas yra potencijos aktualizacija,
turime peskirti tą pačią potencijos sąvoką:
• Aktyvioji potencija yra gebėjimas sukelti aktą.
• Pasyvioji potencija yra gebėjimas priimti aktą.
Kitos judėjimo erdvėje rūšys aptinkamos nagrinėjant kiekybę
(didėjimas ir mažėjimas), kokybę (susirgimas ir pasveikimas),
substancijos sąntykiu su kitomis substancijomis (įsimylėjimas ir
susipykimas) ir t.t. Visose šiose kaitose kinta substancijos apibrėžtys,
tuo tarpu pati substancija lieka lygi pati sau. Substancija yra savitoji
būtybė, kuri tam tikra prasme “stovi savyje”. Substancijos apibrėžtys,
kurios keičiasi, yra nesavitos būtybės. Tai yra akcidencijos.
Tik pakankamai ilgai stebėdami ir tyrinėdami būtybę, imame suvokti,
kas jai esmiškai priklauso.
Savo svarbiausioje knygoje “METAFIZIKA” Aristotelis gvildena būtie
problemą kaip vieną svarbiausių filosofijos problemų.
Būtis
Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos
centras. Graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties
klausimas bandomas išsiaiškinti”Metafizikoje”. Keliamas klausimas – koks
mokslas tyrinėja pradus. Jam atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris
turi tirti dieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija.
Klausimas apie būtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų
būtį.Kalbėdamas apie mokslą Aristotelis teigė, kad egzistuoja mokslas,
tyrinėjantis būtybę, kiek ji yra. Filosofija kaip mokslas tiria ne tik
būtybes, bet ir jų būtį. Ji atribojama nuo kitų mokslų. Skirtumas tarp
filosofijos ir kitų mokslų tas, kad filosofijoje analizuoja būtybių būtį,
o atskiri mokslai – atskirus būtybių regionus. Taigi klausimas apie būtį
yra būdingas filosofijai. Ką įvardina būtie vardas ? Būtis nusakoma
įvairiais aspektais. Būtį galima apibrėžti per neigimą. Būtis yra ne
niekas, bet būtis nėra konkreti būtybė. Būtis apibūdinama skirtingai nuo
būtybės. Būtybė yra tai, kas yra.
Aristotelis laiko, kad kiekvienoje būtybėje aptinkame du momentus:
1. Aktualiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė yra tai, kas ji
aktualiai yra. Šį momentą vadiname aktu.
2. Potencialiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas
kita negu tai, kas ji yra. Šį momentą vadiname potencija.
Taigi ontologinis klausimas apie tikrąją būtį reikalauja skirti
aktualiąją ir potencialiąją būtį. Ši perspektyva glūdi kiekvienoje
tikroje būtybėje. Būtybė yra tai, kas ji iš tikro yra. Kiekviena tikroji
būtybė yra potencijos – akto perskyros rezultatas. [ A. Anzenbacheris
„Filosofijos įvadas“ Vilnius 1992; 94 pusl. ]
Egzistuoja optinis kaip konkrečios būtybės aiškinimas, kuris
skiriasi nuo ontologinio aiškinimo. Taigi, pasak Aristotelio, kiekvieną
būtybę sudaro du momentai: aktualumas, kurio dėka ji pozityviai yra tai,
kas yra, ir potencialumas, kurio dėka ji yra to kito galimybė. Aktualiai
ji yra ji pati (vienis savyje), o potencialiai – kas kita (daugis).
Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai. Aristotelis
svarstymus nukreipia į ankstesnių filosofų svarstymus ir teiginius
Filosofija – mokslas apie pirmąsias priežastis. Bandoma nustatyti
būtybių principus ir priežastis. Priežastys interpretuojamos kaip