T U R I N Y S
Įvadas …………………………………………………………………………………………..3
Tolerancija – žmoniškumo išraiška ………………………………………………………….4
Tolerancija vertybių kontekste ……………………………………………………………….8
Aristotelio socialinės pažiūros ……………………………………………………………….11
Tolerancija ir dora I. Kanto praktinėje filosofijoje ………………………………………….11
Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas ……………………………………………13
Išvados …………………………………………………………………………………………16
Literatūra ……………………………………………………………………………………….17
ĮVADAS
Kas yra žmogus? Fiziologija jį tiria kaip kūną, psichologija – kaip
sielą, sociologija kaip visuomeninę būtybę. Mes regime žmogų kaip natūrą,
kurią pažįstame kaip ir kitų gyvūnų natūrą, ir kaip istoriją, kurią
pažįstame kritiškai išgrynindami tradiciją, suprasdami žmogaus veiklos ir
mąstymo prasmę, aiškindami įvykius motyvų, situacijų ir natūralistinių
realijų pagrindu.
Dabartiniame mūsų gyvenime itin aktualios žmogiškųjų santykių
humanizavimo, dorovinės bendravimo kultūros ugdymo problemos. Šiandien
žmogus dažnai susiduria su naujomis, jam neįprastomis gyvenimo ir elgesio
situacijomis.
Asmuo turi įgimtą galią skirti gėrį nuo blogio. Pavyzdžiui, asmuo turi
protavimo galią bei galimybę išmokti skaityti ir rašyti. Tačiau visos šios
galios reiškiasi tik tada, kai yra ugdomos. Jeigu žmogus nebus mokomas,
nesugebės nei skaityti, nei rašyti, jo protas nesireikš. Taip esti ir gėrį
nuo blogio skiriančiai galiai. Ji reiškiasi tik veikloje. Vaikas turi būti
nuolatos mokomas, kas yra gera ir kas bloga, kad sugebėtų tuos dalykus
skirti.
Nuolat gerai elgdamasis, žmogus suformuoja dorybes, įgyja gerų
įpročių. Viena iš dorybių yra tolerancija. Tolerantiškas žmogus, tai toks,
kuris sugeba priimti žmones tokius, kokie jie yra, su jų trūkumais,
kitokiais požiūriais ar gyvenimo būdu. Tolerantišku negimstama, juo tampama
laikui bėgant. Pakanta, tolerancija kitokių žmonių ,nei tu pats, atžvilgiu,
tai bruožas apsišvietusio, išmintingo žmogaus.
Tolerancija – žmoniškumo išraiška
Tolerancija – tai žmogiškųjų santykių sritis. Žmogus negali egzistuoti
be ryšių su kitais žmonėmis. Šiuos ryšius jis palaiko, bendraudamas ar
kitaip santykiaudamas su žmonėmis.Tolerancijos sričiai priklauso pažiūros,
įsitikinimai, jausmai, emocijos, ir kiti reiškiniai, kurie vienaip ar
kitaip atspindi arba liečia žmonių tarpusavio santykius.
Labai daug žmogaus gyvenime reiškia pagarbos, meilės, draugiškumo,
tolerantiškos partnerystės santykiai ir juos palaikantis bendravimas.
Partneriškame bendravime žmogus nepasidaro koks auklėjimo, formavimo
objektas. Laisvi partneriai leidžia vienas kitam augti ir savo paties
augimu vienas kitam padeda. Kuo žmogus laisvesnis, savarankiškesnis, tuo
sunkiau jis pakenčia autoritarinį, komandinį bendravimą.
Bendravimas yra būdas, kuriuo žmonės palaiko savitarpio santykius:
dalyvauja žemiškame gyvenime, užsiiminėja susiklosčiusiomis veikos
formomis, suartėja arba nutolsta, susivienija arba išsisklaido,
išsiaiškina, ko vienas iš kito gali tikėtis, mokosi, dalinasi informacija
ir ugdosi.
Su dora bendravimas yra susijęs dvejopai. Pirma pats bendravimas yra
reglamentuojamas dorovinių reikalavimų (pvz., pagarbos partneriui,
tolerancijos jo nuomonei, takto vertinant kitų žmonių poelgius ir pan.).
Antra, kiekvienas dorovinis veiksmas turi komunikacinį, arba bendravimo,
aspektą, nes visada išreiškia požiūrį į žmogų: į jo turtą, jo teises ir
pan.
Bendravimas išduoda žmogų. Iš jo galima daug spręsti apie dvasinį
turinį. Bet, kita vertus, bendravimas ne tik išduoda, jis gali ir paslėpti.
Gudraus ir klastingo žmogaus elgsenoje bendravimas tampa apgaulinga
priedanga, atveria patiklių asmenų pasitikėjimą.
Egzistuoja didelė bendravimo būdo įtaka doros asmenybės formavimuisi.
Nuo to, kokios dvasinės galios (dorovinio brandumo, taurumo) žmonės
individą supa, kaip jie moka bendrauti ir kaip jų bendravimas atitinka jų
dvasinį turinį (t.y. jų tikrųjų siekimų, idealų, vertybių pasaulį),
priklauso bendravimo būdas. Kuo žmonės tolerantiškesni vieni kitų
atžvilgiu, kuo pakantesni skirtingoms pažiūroms, mintims, tuo ir jų
bendravimo būdas bus geresnis.
Istoriškai žvelgiant, tolerancija ankstesnė už civilizaciją.
Tolerancijos šaknys siekia pačią žmonijos raidos pradžią.
Pirmykštėje
bendruomenėje vienu iš besiformuojančios dorovės bruožų
tapo abipusiškumas: pirmykščiai žmonės gerai jautė, kad jiems grupėje –
giminėje ir gentyje – naudingiau tarpusavio santykius grįsti ne tuo, kuo
jie vienas kitam nepatinka, bet tuo, kas visiems bendra ir visus vienija.
Jausdamas savo skirtingumą nuo kito, kiekvienas genties narys taip pat
jautė, kad į kito asmens skirtingą elgesį iki tam tikros ribos reikia
reaguoti ne agresyviai, bet pakančiai, pripažįstant jam teisę veikti ir
kitaip, negu veiktų jis pats.
Reikšmingiausias įvykis įprasminant toleranciją buvo filosofijos
atsiradimas. Antikos filosofija įtvirtino teorinį pliuralizmą. Tačiau
nedera idealizuoti antikinės visuomenės, joje būta daug netolerancijos
apraiškų, ypač politinio gyvenimo srityje.
Viduramžiais pagrindiniu lauku, kuriame sprendėsi tolerancijos
problema, tapo religijos sritis. Žiaurūs senovės Romoje susikūrusių
krikščionių bendruomenių persekiojimai gerai žinomi. Palyginus su antika,
viduramžiais iš esmės pakito vertybės, antikinių herojų vietą užėmė
krikščionių šventieji. Religiniai persekiojimai viduramžiais buvo
grindžiami monopoliniu požiūriu: yra tik viena tiesa, ji – Dievo žodis, šį
žodį žino Romos Bažnyčia; šią tiesą reikia sergėti nuo kritikos, abejojimo,
revizijos. Sergėti visomis priemonėmis, net prievartinėmis, pasitelkus
represinį valstybės aparatą. Absoliutus religijos viešpatavimas buvo
žalingas ir kultūrai, ir pačiai religijai. Kultūra stokojo laisvės, būtinos
kūrybinei iniciatyvai skleistis.
Lyginant dabartinius laikus su praeitimi, drąsiai galima teigti, jog
požiūris į daugelį dalykų, tame tarpe ir toleranciją, iš esmės pasikeitė.
Šiais laikais toleruojama beveik viskas, kas buvo griežtai draudžiama
anksčiau. Dabar žmogus gali pasirinkti kokią religiją išpažinti, beveik
visuomet kalbėti tai ką nori pasakyti, žinoma, jei tai neperžengia ribų.
Vienas svarbiausių žmogaus dvasios komponentų – jo individuali
moralinė sąmonė. Ji apima žinias, pažiūras ir įsitikinimus. Pažiūros
grindžiamos žiniomis, o pažiūrų pagrindu formuojasi įsitikinimai. Jie
nukreipia žmogaus valią veikti.
Įsitikinimai – svarbiausias individualios moralinės sąmonės
elementas. Gilūs bei tvirti įsitikinimai suteikia žmogaus elgesiui
kryptingumą, užtikrina jo poelgių nuoseklumą bei pastovumą. Moraliniai
įsitikinimai glaudžiai susiję su pasaulėžiūra ir jausmais.
Žmogus negimsta su moraline sąmone. Atskiro žmogaus dorovė
formuojasi, veikiama visuomenėje ar šeimoje egzistuojančių moralinių
pažiūrų, vertinimų, papročių. Egzistuojančias elgesio normas, pažiūras ir
idėjas, vertinimus ir idealus laipsniškai perima kiekvienas žmogus.
Tik veikiant socialinei aplinkai, susiformuoja žmogaus supratimas
apie gėrį, žmoniškumą, teisingumą. Kiekvienas žmogus, kaip individualybė,
kuria savo moralumo modelį, elgesį, vadovaudamasis savo pasaulėjauta,
renkasi savą elgesio kryptį. Individuali moralinė sąmonė visuomet savita,
skirtinga.
Kiekvieno žmogaus elgsena apima tam tikrus veiksmus (poelgius),
jausmus ir sąmoningus įsitikinimus, kurie savitarpiškai susiję, tiksliau
būtų pasakyti, kad jie net visiškai neatskiriami. Todėl atrodo, kad ir
doros normos visose šiose sferose automatiškai įsišaknija. Tačiau taip
nėra. Žmogaus galios nepaveldimos gatavu pavidalu. Jos ugdomos, kol
pavirsta mokėjimais, sugebėjimais, įgūdžiais, įpročiais, žiniomis, vertybių
sistemomis. Tas ugdymas vyksta įsipainiojant žmogui į išorinio bendravimo
formas, o paskui ir į praktinę veiklą.
Bet ką reiškia įsipainioti į išorinį bendravimą? Tai ne tik susisieti
vienam su kitu, ne tik perduoti arba priimti informaciją, žinias, patyrimą,
nuomones. Bet tai reiškia kartu bendrauti pačiam su savimi. Kiekviena
išorinė komunikacija yra ir autokomunikacija. Bendravimo būdas, kokį man
pavyksta užmegzti su savo partneriu, yra kartu ir saviugdos būdas.
Į kokią bendravimo aplinką žmogus patenka, tokias ir savo dvasinių
galių ugdymo ypatybes įgyja, tokias snaudžiančias potencijas pažadina. Kad
įgustume priderinti savo elgesį prie išorinių reikalavimų, užtenka griežtos
sankcijų kalbos; kad pažadintume sąžinę, reikia virpinti gailesčio,
užuojautos, teisingumo, tolerancijos jausmų stygas. Jeigu norime, kad
žmogus išmoktų formuoti savo įsitikinimus, kalbėkime proto kalba laisvam
protui.
Bet tai tik viena medalio pusė. Kita – dorovinio charakterio įtaka
bendravimo formoms. Ji turėtų parodyti, kad tas charakteris nėra tik
paprastas randamų bendravimo sąlygų padarinys: jis pats renkasi tas sąlygas
ir bendraudamas jas formuoja.
Vienas pagrindinių dorovinės pažangos rodiklių yra žmoniškumas. Tai
galima įvardinti kaip žmonių tarpusavio santykių harmonija. Žmoniškumo
samprata glaudžiai siejasi su tolerancija. Kiekvieno žmogaus vertingumo
pripažinimas,
kaip žmogui, verčianti mus būti pakančius kitų
pažiūroms ir įsitikinimams – tai ir yra tolerancija.Juk kiekviena save
gerbianti asmenybė, turinti tam tikrų teisių, negali nepripažinti ir kitų
žmonių teisės siekti to paties, siekti savarankiškumo laisvės, turėti savo
pažiūras ir įsitikinimus.
Skonio ir polinkių sritis. Ją sunku atskirti nuo pažiūrų, nes
kiekvienas turi tam tikras pažiūras į grožį ir negražumą. Vienam žmogui
gali patikti tai, ko kitas žmogus niekada nesupras ir nevertins.
Homeras sakė: “Žmonės visokie juk būna – vienas tą yr pamėgęs, kits
kitą”. Reikia kiekvienam pripažinti teisę turėti savo skonį ir polinkius,
neleistina persekioti už kitokį skonį negu mūsų. Patyrimas rodo, kad