PLANAS:
I.Ivadine dalis .Apmastymai apie krikšcionybe ir krikšcioniška filosofija.
II.Destymas:
1.Meiles itaka.
2.Dievo vieta vertybiu sampratoje.
3.Kancia – pagrindinis žmogiškosios egzistencijos faktas.
4.Žmogaus vertinimas – jo vieta pasaulyje.
5.”Krikšcionis skiriasi nuo nekrikšcionio”-taip teigia J.Girnius.
6.Kas yra nuodeme?
7.Kuo pagarista laime?
III.Kokia krikšcioniška žmogaus vertingumo samprata? – lieka atviru klausimu.
KOKIA ŽMOGAUS VERTINGUMO SAMPRATA?
Kas yra žmogus begalybeje, amžinybeje. Dulkele? “Dulke buvai, dulke ir pavirsi.” Bet žmogus privalo gyventi ir ta savo trumpa gyvenimo tarpsni nugyventi kuo naudingiau.
Krikšcionybe susijusi su Dievu.Ar yra Dievas?Ar imanoma irodyti jo buvima? Irodymai išplaukia iš priežasties ir iš padarinio, “jeigu koks nors padarinys yra mums aiškesnis už priežasti, tai mes esame priversti suvokti priežasti per padarini.Juk galima irodyti bet kokio padarinio priežasti, nes jeigu padarinys priklauso nuo priežasties, tai butina, kad priežastis butu anksciau už padarini”.Dievo buvimas mums irodomas “remiantis padariniais kurie yra prieinami musu pažinimui.Pažinimas priklauso tik nuo paties žmogaus, jo sugebejimo priimti, analizuoti supanti pasauli.
Pagal Šv. Toma Akvinieti irodyti ar Dievas yra galima penkiais budais.”Pirmasis ir aiškesnis budas išplaukia iš judejimo supratimo.Kai kas šiame pasaulyje juda.Taciau visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito.<…> Tas, kas judina viska turi galia, potencija, bet jokio daikto potencijos negalima paversti veiksmu kitaip, kaip tik tam tikros veikiancios buties deka”.
“Antrasis budas išplaukia iš veikianciosios priežasties.Mat pojuciais suvokiamuose dalykuose mes randame veikianciuju priežasciu eile. <…> Trecias budas išplaukia išgalimybes ir butinybes supratimo. <…> Ketvirtas – iš skirtingu laipsniu, kurie pastebimi daiktuose, supratimo.Vadinasi, yra kažkas, kas pasireiškia kaip visu egzistuojanciu dalyku gerumo ir tobulumo priežastis.Ja vadiname Dievu. <…> Penktas budas išplaukia iš daiktu valdymo supratimo.Taigi yra kažkokia protinga butybe, kuri visa, kas egzistuoja gamtoje, nukreipia i tam tikra tiksla“.Tai Dievas, jo galybe ir rustumas. Krikšcionybe taip supranta Dieva, o krikšcioniška filosofija bando nagrineti žmogaus santyki su Dievu ir visu žmogu supanciu pasauliu.
Iš kur krikšcioniška filosofija? Ar ji nekildinama iš žmogiškosios buties, asmenybes, doroves ir vertybiu problematikos poziciju? Vertybiu pasaulis ivairus. “I klausima, ar iš tikruju yra toks pasaulis, koki ji isivaizduoju, negaliu atsakyti nieko pagrista, nieko kas iškiltu virš visu abejoniu, išskyrus štaika: neabejotinai ir tikrai turiu tas konkrecias pareigas, kurios man yra pareigos tam tikru objektu atžvilgiu ir tam tikruose objektuose”. Kokie objektai vertingi, pagal ka, kokiais principais remiantis mes skirstome vertybes? Vienas tas pats daiktas ar reiškinys vienam vertingas, kitam – ne. Kas pasakys, kur tas atskaitos taškas, pagal kuri lygindami galime pasakyti, tai vertinga ar ne? Viskas pasaulyje mus vercia abejoti ir nesvarbu ar tu lekštas, ar viska matantis filosofas. Abejone veda prie teisingumo ieškojimo, nors absoliucios tiesos nera ir buti negali, taciau abejone vercia mastyti. Kas gali žmogui, mastytojui sukliudyti “atskleisti naujus faktus ir tiesas – tas, kurios neatitinka iš anksto susikurtos sistemos. Butina klausyti galingo ivairiagarsio buties balso ir atskleisti jame vis naujas dimensijas”. Žmogus, problemos “sprendejas, privalo buti “atviras” buties problemoms”, jas suvokti ne tik mastymu, bet ir iracionaliu išgyvenimu.
Koks musu supratimas apie tai, kas duota? Mes savo pojuciais, jutimu jauciam, kad kažkas yra, bet negalime paaiškinti, todel sugalvojame ivairias dogmas, žmogaus mastyma varžancius dalykus: isakymus, nuostatas, ugdome asmenybeje nuolanku tikejima, nereikalaujanti galvojimo.
Žmogus narve – kokia gali buti vertingumo samprata? “Esminis žmogiškos buties bruožas yra gebejimas pažinti, išgyventi vertybes, pasiduoti ju ivairiapusiškam poveikiui.<…> Žmogus kaip samoninga ir laisva esybe, ir yra asmenybe – vieninga, substanciali butis, “pasaulis sau”. Savo buties pilnatve asmenybe išreiškia, bendraudama su kitomis asmenybemis. Ju bendravimas realizuojasi ivairiomis pakopomis ir formomis.”
Pirmiausia su kitais asmenimis turi buti “dvasinis salytis”, kai asmenybe “gerbdama, myledama, stebedama, pyktindamasi vidiniai krypsta prie kitos asmenybes, dalyvaujancios jos gyvenime.” Susidaro kažkokia bendruomene, kuri turi bendresnes žmoniu ryšiu formas. Tas bendruomenes nariu dvasinis pasaulis yra panašus arba bent jau krypstantis vienu i kitus, bandantis supanašeti, priimant kitu reiškiamas mintis, taip pat jas reiškiant, viska sintezuojant ir bandant analizuoti.
Veiksminga žmones veikianti jega yra meile.” Meile yra intencija, dalyvaujanti kitoje asmenybeje, intencionalus atsidavimas, buvimas kartu su ja.<…> D. Fon Hildebrandas analizuoja ivairias meiles rušis, pradedamas nuo pirmines, pusiau instinktyvios tevu meiles vaikams, sutuoktiniu
meiles ir baigdamas aukšciausia, dvasine, šventa meile ir isitikinimu meile, kai žmones jungia aukojimasis tiems patiems idealams.”
Meile asmenybe suvertybina, vertybes pripildo visa asmenybes buti. Meile linksta i aukštas dvasines vertybes, “taciau ši polinki kiek sukausto tai, kad realus meiles objektas, kita asmenybe, yra “materialios kokybes”. Šia disharmonija iveikia tokia meile, kuri parodo kitos asmenybes vertinguma iki giliausiu buties sluoksniu, iki jos paslaptingo ryšio su Dievu”. Tai ir yra meile religinems vertybems. Iš tos meiles gimsta tu vertybiu siekimas, noras buti geru, kad Dievas ivertintu, stengimasis neapvilti Jo.
Atskiram individui siekti vertybiu yra sunku, nes nera su kuo dalintis meile, jos ryšiai truksta esant vienam asmeniui. Iš to galetu gimti tik meile sau ir toks žmogus tampa savimyla, besirupinantis tik savimi. Cia iš karto norisi krypti prie bendruomenes savokos. “ Bendruomenes harmonija, D. fon Hildebrandas mato tiek, kiek žmoniu tarpusavio santykiuose esama meiles, kiek siekiama vertybiu. Kuo glaudesni asmenybiu ryšiai, tuo labiau jas vienija meile ir santykis, tuo bendruomene vieningesne ir patvaresne. Taciau giliausioji vertybiu esme, ju personalus šaltinis esas Dievas. Jo asmenybeje vienijasi grožio, gerio ir tiesos vertybes. Todel ir visuomene visiškai harmonizuoti gali tik religija”. Ji perduoda Dievo vertybes žmogui, stengiasi priartinti žmogu prie Dievo.
Per grožio, gerio ir tiesos vertybes bandoma vertinti ir pats žmogus. “Nieko nera nuostabiau už žmogu”. Pagal krikšcionybe “žmogus yra tarpininkas tarp visu kuriniu, artimas aukšciausiems, valdovas tarp žemiausiu, del proto ižvalgumo ir mastymo aiškumo galintis buti gamtos aiškintoju, užimantis tarpine padeti tarp pastovios amžinybes ir tekancio laiko, pasaulio mazgas,nedaug ka menkesnis už angelus”. Taciau ne vien del to žmogus kelia susižavejima”.
“Žmogus teisetai yra vadinamas ir laikomas didžiausiu stebuklu ir nuostabos verta butybe. <…> Jam aukšciausiasis Tevas Kurejas Dievas pagal paslaptingus išminties desnius sukure šiuos pasaulio namus, kurie mums atrodo kaip nuostabiausia dievybes šventove. Viršdangiška sriti papuoše protu. Žmogus jau nuo seno stengesi iminti gamtos paslaptis, domisi aplinkui vykstanciais reiškiniais”. Ar tas vertinimas yra teisingas, del to galima gincytis ir gincijamasi ilga laika. Sunku irodyti, kad tiesa yra tokia, kokia supranta kiekvienas individas savaip. Cia ir susikerta tiesos supratimo keliai. “Religiniu bendruomeniu vertybes aukštesnes už pasaulietišku bendruomeniu, ir už asmenybiu vertybes”. Cia žmogus tarsi nuvertinamas, tarsi pasmerkiamas neegzistencijai kaip asmenybe, cia egzistuoja mase kaip bendruomene. Žmogus niekada neapciuope apskritai, o apciuopia savo jutima ir tik ji isisamonina. “Kiekvienas pojutis yra apibrežtas. Niekada nera vien tik matoma, apciuopiama ar girdima, bet visada matome, apciuopiame ar girdime kažka apibrežta”.
“I. Tamošaiti labiausiai domino vertybiu problematikos kilimo, vertybiu pedagogikos, asmenybes ir vertybiu santykio problemos”. Kas gali paaiškinti, kiek turi buti asmenybes ( žmogaus ) ir joje vertybiu, kokios jos turi buti, kad sudarytu žmoguje pilna harmonija? Kokia dali žmogaus sielos pilnatves turi užimti krikšcionybe? Tai filosofiniai klausimai, i kuriuos tiesaus atsakymo nera ir negali buti. Galima pateikti prielaidas, šimtus keliu i ši atsakyma, bet konkretaus teiginio – niekada. Žinoma, galima atsakyti taip: krikšcioniško vertingumo jokio arba jis idealus, bet tai bus netiesa. “I. Tamošaitis vertybiu problematikos atsiradima sieja su abstrakciai suprantamu žmonijos dvasines kulturos augimu, buržuazines kulturos prieštaravimus aiškino žmogaus nutolimu nuo dievo, teige, kad dora neatsiejama nuo religijos”. Ir iš viso, kas gali atsakyti i klausima, kas yra Dievas, ar tai žmogaus sukurtas idealizuotas kultas, i kuri galetu kreiptis, kuriuo galetu tiketi, pasitiketi juo, aklai sekti? Ar yra kažkas aukšciau už mus, ar tai tik musu samones padarinys?
Iš to seka, kad egzistuoja paties žmogaus problema, “žmogaus subjektyvumo, gyve-nimo, samones strukturos, kurybos, laiko ir kt. Egzistencija susideda iš nerimo, abejones, rupescio, nuogascio, baimes ir vilties. <…> Individualios samones analize galima išplesti iki galutiniu “fundamentaliu” žmogiškosios buties apskritai salygu, tokiu kaip vienišumas, laikinumas, trapumas, prasmes poreikis, mirtis – visu žmogaus galimybiu riba”. Ar ta riba teisinga? Ir iš ko mes galime spresti apie ja ir jos teisinguma?