Jasperso filosofijos samprata arba „Filosofija visada su mumis“
Prieš pradedant kalbėti apie filosofijos pačią sampratą – trumpa filosofijos istorijos ir šaltinių apžvalga.
Filosofijos istorija prasidėjo daugiau, nei prieš pustrečio tūkstančio metų. Ji turi įvairių ištakų. Platonas teigė, kad filosofijos šaltinis yra nuostaba, su juo sutiko ir Aristotelis. Na, logiška. Juk nuostaba verčia pažinti, o filosofijos esmė ir yra tiesos ieškojimas. Net pats graikiškas žodis „filosofas“ reiškia „mylintis pažinimą“.
Kitas filosofijos šaltinis yra abejojimas. Tai natūralu, nes jusliniai suvokimai, nulemiami mūsų jutimo organų, kuriais mes pažįstame pasaulį, yra apgaulingi. Filosofuodamas žmogus pasineria į abejojimą ir kelia klausimą: kurgi toks tikrumas, kuriuo nebereikėtų abejoti ir kuris atlaiko net pačią sąžiningiausią kritiką? Taipogi abejojimas padeda patikrinti viską, ką žmogus mano pažįstąs. Šią svarbią funkciją atlieka ir komunikacija su kitu žmogumi (t.y. su kitu intelektu, dvasia, egzistencija), kurios šiandien tarp žmonių vis mažėja.
Trečias (ir vienas giliausių) filosofijos šaltinis – savo pasmerkties suvokimas: žmogus turi mirti, kentėti, kovoti, yra priklausomas nuo atsitiktinumo. Kasdien mes stengiamės to nepastebėti, užmerkiame akis ir gyvename, tarsi to iš viso nebūtų. Mes užmirštame, kad turime mirti ir esame priklausomi nuo atsitiktinumo. Mes linkę turėti reikalą tik su konkrečiomis situacijomis, kurias pakreipiame savo naudai ir į kurias reaguojame kurdami planus ir veikdami pasaulyje. Būdami laimingi, mes džiaugemės savo jėgomis, nemąstydami viskuo pasitikime ir nenorime nieko žinoti, išskyrus tai, kas yra dabar. Žmogus užvaldo gamtą, kad priverstų ją tarnauti sau, tačiau net užvaldžius gamtą joje išlieka tai, ko negalime apskaičiuoti ir kontroliuoti, taigi nuolatinė grėsmė, galų gale pasmerkianti pralaimėjimui: sunkaus, vargingo darbo, senatvės, ligos ir mirties pašalinti neįmanoma. Pralaimėjus, ribinėse situacijose, arba atsiveria niekas, arba pradedama pajusti, kas yra TIKROJI BŪTIS.
Apibendrinant filosofijos ištakas galima pasakyti, kad jos visos glūdi mumyse ir kiekvienu atveju filosofija prasideda nuo viso žmogaus sukrėtimo, į kurį pasineriant ieškoma tikslo kaip išeities.
Jau iš filosofijos paskaitų žinome, kad filosofijai tenka labai sunki užduotis – apibrėžti save pačią. Jaspersas teigia, kad filosofija tai padaro įgyvendindama save. T.y. žmogus supranta, kas yra filosofija tik tada, kai tai patiria. O norint patirti filosofiją reikia įžvelgti jos ištakas, kantriai ir ištvermingai išsaugoti budrų protą pačioje tamsiausioje ir beviltiškiausioje situacijoje, mąstyti apie tai, kodėl aš būtent taip mąstau. Tokiu būdu filosofija padeda žmogui susikaupti, nebėgti nuo tikrovės.
Jaspersas sutinka, kad filosofija pati duoda pagrindą prieštaringiems žmonių vertinimams, abejonėms, puolimui, neigimui ir niekinimui, nes ji, nepaisant tūkstantmečių pastangų, vargu, ar pažengė į priekį, nėra davusi jokios materialios naudos, nieko tokio, ką būtų galima žinoti ir turėti. Na, mes tikrai pažengėme toliau negu graikų gydytojas Hipokratas, bet vargu ar galėtume pasakyti, kad esame nuėję toliau už Platoną. Tik jo naudotos mokslinio pažinimo medžiagos požiūriu mes žengtelėjome pirmyn, o filosofavimu, galimas daiktas, prie jo dar ir nepriartėjome. Tačiau kitaip ir būti negali, kadangi filosofijos siekiamas tikrumas nėra mokslinis, vienodas kiekvienam žmogui. T.y. filosofija kiekvieną paliečia asmeniškai, prasiskverbia į žmogaus vidų, duoda dvasinio peno.