2004-ieji metų pabaiga buvo vainikuota viena didžiausių naujausioje istorijoje gamtinių katastrofų. Gruodžio 26 dieną įvyko milžiniškos galios povandeninis žemės drebėjimas. Jo epicentras buvo šiauriau Indonezijai priklausančios Simelujės salos, dešimties kilometrų gylyje, o atsiradę vertikalūs vandenyno dugno postūmiai sukėlė galingas bangas, visomis kryptimis pasklidusias Indijos vandenynu. Bangos frontai smogė gausioms Indonezijos saloms, Indokinijos pakrantei, Šri Lankai, Indijos pusiasaliui ir netgi Somaliui ir Kenijai. Šiandieniniais duomenimis, žmonių aukų skaičius jau pasiekė 115 tūkst., bet greičiausiai jis yra dar didesnis.
Žemės drebėjimas yra trūkio uolienose susidarymas, sukeliantis elastines bangas, sklindančias į visas puses nuo trūkio židinio zonos. Tokie trūkiai dažniausiai atsiranda Žemės plutą plytų kontakto vietose. Tektoninės plytos dažniausiai arba išsiskiria, arba juda viena prieš kitą, todėl jose kaupiasi elastinės įtampos, kurias periodiškai išlaisvina žemės drebėjimai.
Drebėjimų amplitudė paprastai yra matuojama remiantis 1935 metais amerikiečių seismologo Čarlzo Frensio Richterio pasiūlyta skale. Ji yra apibrėžiama kaip konkretaus žemės drebėjimo bangų maksimalios amplitudės ir tam tikro, etalonu laikomo drebėjimo amplitudės santykio dešimtainis logaritmas. Taigi, 6 balų pagal Richterį žemės drebėjimo bangų amplitudė bus 10 kartų didesnė už 5 balų žemės drebėjimo amplitudę. Pačių galingiausių drebėjimų amplitudė viršija 9 balus (pavyzdžiui, 1964 m. netoli Aliaskos įvykęs povandeninis žemės drebėjimo jėga buvo 9,2 balo dydžio). Gruodžio 26 d. Įvykusio povandeninio žemės drebėjimas amplitudė buvo 9 balai.
Jei drebėjimo židinys yra pasaulinio vandenyno dugne, tai dugno svyravimai gali sukelti bangos frontą, nusitęsiantį per visą vandens sluoksnio storį. Bangos fronto sklidimo greitis yra proporcingas nuotolio nuo vandens paviršiaus iki dugno kvadratinei šakniai ir gali siekti 1000 km/h. Atviroje jūroje tokios bangos aukštis neviršija vieno metro, bet pasiekus seklumas jis gali išaugti iki 10 ar net 20 m. Ši banga smogia į krantą baisia jėga ir savo kelyje viską nušluoja. Būtent šis reiškinys ir yra vadinamas cunamiu (japoniškai tai reiškia „didelė banga įlankoje“).
Net ir po pačių stipriausių žemės drebėjimų susidaro cunamis -viskas labai priklauso nuo žemės plutos svyravimų pobūdžio, epicentro gylio, atstumo iki artimiausių sausumos vietų. Pavyzdžių toli ieškoti netenka – gruodžio 24 d., vos dvi dienos iki kataklizmo prie Sumatros krantų, panašiai „trinktelėjo“ pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, tarp Antarktidos ir Australijos. Kadangi šio žemės drebėjimo jėga siekė 8,1 balo, jo sukeltas cunamis galėjo grėsti ir Australijai, ir Naujajai Zelandijai. Nieko tokio neįvyko ir vandens lygis šių šalių pakrantėse nepakito.
O štai Pietų Azijai nepasisekė. Specialistai šio cunamio atsiradimą aiškina tuo, kad dėl povandeninio žemės drebėjimo jūros dugne beveik akimirksniu atsirado apie 10 m aukščio ir apie 1000 km ilgio laiptelis. Dėl šio vertikalaus dugno uolienų poslinkio žemyn nuvirto milžiniška vandens siena, išlaisvinusi didžiulę potencinę energiją. Kadangi šioje vietoje vandenynas itin gilus, bangos greitis nuo pat pradžių buvo labai didelis – ne mažiau 800 km/h. Kas buvo vėliau, deja, visi jau žinome.
Mokslininkai jau pradėjo ginčytis dėl geologinių šio kataklizmo pasekmių. Vieni mano, kad dėl jo Sumatros ir gretimų jai salų krantas pasislinko horizontalia kryptimi keletą dešimčių metrų. Kitų manymu, poslinkiai tebuvo tik vertikalia kryptimi. Kai kurie seismologai paskubėjo nustebinti pasaulį naujiena, kad dėl drebėjimo pasisuko (tiesa labai nežymiai) Žemės ašis ir trupučiuką padidėjo mūsų planetos sukimosi greitis. Abu šie teiginiai gali pasitvirtinti, bet čia kai ką reikėtų patikslinti. Žemės sukimosi ašis visada būtų nukreipta ta pačia kryptimi tiktai tuo atveju, jei planeta būtų absoliučiai kietas, vienalytis rutulys, besisukantis visiškai tuščioje erdvėje. Bet Žemė nėra nei kieta, nei vienalytė, ji yra suplota ties ašigaliais ir juda saulės, Mėnulio ir planetų (jau nekalbant apie žvaigždes) gravitaciniuose laukuose. Todėl Žemės ašis visą laiką juda apie 47 laipsnių kampo kūgio paviršiumi, o pilnai apsisuka per 26 tūkst. metų. Be to ši ašis periodiškai truputį šokinėja. Galiausiai, kampinis Žemės sukimosi greitis nuolat mažėja dėl stabdančio Mėnulio sukeliamų potvynių poveikio. Taigi, nei Žemės ašies kryptis, nei jus sukimosi greitis toli gražu nėra konstantos.
Eikime toliau. Bet koks Žemę sudarančios medžiagos persiskirstymas pakeičia planetos inercijos momentus, taigi paveikia ir jos sukimąsi. Jei Žemė susispaus link savo centro, ji pradės suktis sparčiau, jei atvirkščiai – lėčiau. Jeigu toks persiskirstymas nėra sferiškai simetriškas, dėl jo gali pasislinkti ir Žemės sukimosi ašis.