Jau senovėje žmonės pradėjo domėtis orais, nes nuo jų priklausė medžioklė ir žvejyba, miškų ir augalų derlius. Tuomet orus ir jų pasikeitimus jie atspėdavo iš gamtos reiškinių, gyvūnų elgsenos. Moksliniai atmosferos stebėjimai pradėti XVIIa. , kai buvo išrasti termometras, barometras, kiti prietaisai.
Senolių amžiais sukaupta patirtis ir šiandieną mums įdomi ir brangi. Dar ne taip seniai buvo rašyta, kad Dzūkuose gyveno senas žmogus, kuris atšilus, dumblėtame panamės upelyje sugaudavo žuvelių, vadinamų vijūnais, suleisdavo į didelį stiklainį su dumblu dune ir palikdavo vasarai ant lango. Iš jų elgesio jis bijodavo arba nebijodavo giedros ar lietaus. Jau neteko pasimatyti su juo ir nežinia kiap jam tos dumblo žuvelės pranešdavo apie aukštų padangių permainas… Aišku, kad iš jų tas senas žmogus sužinodavo nemažai apie giedras ir negiedras. Arba vėl… Štai aukštaičiai išeidavę su dalgiais į pievą ir pastebėję, jog laukinės pelės savo lizdelius susukusios ant aukštesnių kupstelių ar tankesnių viksvų stiebelių, sako, jog būsią daug lietaus, patvinsią pievos. Arba antai gandras iš pietvakarių pusės aukština, stiprina lizdo kraštą – bus iš to šono vėtra; bičių daugiau į avilį negu iš avilio – oras biurs. Štai šeimininkė per pietus priminė, kad sudrėkus druska, rasoja mėsa pastogėje… “ Tiesa, akmenys dirvoje rasoti”, prisiminė vyrai. Trečias matė katiną žolę ėdant, kluono vartai veriami negirgždėjo – gali būti lietaus. Visi tikisi lietaus. Lyja, lyja… Žmonės laukia giedros. Pagaliau kas nors pirmas prabyla, girdėjęs tolumoje varpą… Iš šaltinio gausiau srūva vanduo… Šįryt kaminas netraukė dūmų… Riešas nustojo skaudėti… – Oras taisysis. Kai kuriuos dalykus mėgindavo paaiškinti savotiškai. Daug kur Lietuvoje ir Baltarusijoje pastebėta,jog gyvuliai prieš oro permainą savaip elgiasi. Antai gaidys ima giedoti. Daug spėjimų paremta loginiais tarpusavio priežastingumo ryšiais. Literatūroje ne kartą yra pabrėžta, jog iš ilgalaikių stebėjimų žinoma, kad nemaža gyvūnų pakeičia savo elgesį krintant oro slėgiui, drėgmei, temperatūrai. Minimos dėlės ( pasidarančios neramios), laukiniai ir naminiai paukščiai, kiti gyvuliai. Na kad ir toks paplitęs žmonių posakis žiemą, jog varnos tupi žiūrėdamos į pietvakarius, rodo būsiant atodrėkį, yra netuščias. Ne tik varnos, o dauguma paukščių šaltyje tūpiasi prieš vėją. Priešingai būtų šiaušiamos plunksnos, šaltų oda.Gi atodrėkis žiemą ir ateina, pasisukus vėjui iš pietinių pusių. Su jų pradžia pradeda krist šaltis, iš alksnynų į pasodybių medžių viršūnes pradeda tūpti alkani paukščiai. Šalčių metu tų paukščių išvis mažai matoma – jie slepiasi.
Žmonės neblogai supranta vadinamuosius “padangių reiškinius”. Plačiai yra patirta, jog ciklonų artėjimą rodo stiprėjantis vėjas, o giedrai ateinant nusistovi tyla.Žinoma, pavyzdžiui, kaime, jog debesys antroje dienos pusėje pradeda “tirpti” , jų lytys mažėja, susirikiuoja į virtines – prieš giedrą. Tankėja, grėsmingais bokštais išsišauna – prieš lietų.
Didelę atskirą liaudies meteorologijos sritį sudaro ilgalaikiai oro spėjimai: koks bus pavasaris, vasara, ruduo. Suprantama, tų spėjimų pagrindimo būdavo ieškoma siejant žiemos ir būsimos vasaros, pavasario ir rudens reiškinius. Metai būdavo laužiami “per pusę” , atseit pagal sausio mėnesį spėdavo liepos orą, pagal vasarį – rugpjūtį ir panašiai. Nemaža senesnių žmonių tuo tikslu vesdavo orų kalendorių. Iš to darydavo įvairius sugretinimus, kurie, kartojant daug kartų, savotiškais posakiais pavirto. Kaip antai: “ Kalėdos šiltos – Velykos šaltos, Kalėdos juodos – Velykos baltos”. Kai kurių spėjimų patikimumas nedidelis, dažnai atsitiktinis. Išties, koks gi ryšys tarp Kalėdų ir Velykų orų, jei Velykų data kasmet keičiasi, yra nepastovi. Liaudies meteorologai dažniausiai būna išminčiai, giliaminčiai, gerai juntą gamtą ir mylintys ją žmonės. Jų patirtį reikia užrašyti, kaupti, kad ta jų kūryba ir gamtos suvokimas neišnyktų be pėdsako, nebūtų nuplauta vis labiau standartiškos modernios gyvensenos…
Tačiau laikas nestovi vietoje, jis bėga tolyn neatsigręždamas… Jeigu anksčiau žmonės spėdavo orą iš gyvulių elgesio ar gamtos pasikeitimų, tai dabar orus numato sinoptikai, bei meteorologijos stotys. Jau nustatyta, kad Lietuvos klimatui būdingas orų įvairumas. Vieną dieną gražu, saulėta, kitą dieną – apsiniaukę, lyja ar sninga. Dažnai būna, kad orai tą pačią dieną keičiasi kelis kartus. Mes nuolat jaučiame cirkuliuojančią atmosferą besikeičiančių orų pavidalu. Šiame procese galima įžvelgti tam tikrų dėsningumų. Daugiamečių stebėjimų duomenys rodo, kad vasarą praktiškai nebūna daugiau kaip 30 dienų be lietaus, ilgesnį laiką neužsibūna ir pastovi oro temperarūra. Nebūdingi Lietuvai dideli bei ilgalaikiai šalčiai. Lietuvos klimatas pasižymi orų nepastovumu. Iš geologinių duomenų žinome, kad klimatas Lietuvoje ne visada buvo toks kaip dabar, Mūsų krašte būta ir šilto Subtropinio klimato (jūros periodas), ir arktinio (per kvartero apledėjimus). Tai mes nustatome, tyrinėdami geologines nuogulas, augalų sporas ir žiedadulkes durpynų durpėse.
Ilgainiui nusistovėjo toks klimatas, koks yra mūsų dienomis. Meteorologinius stebėjimus Lietuvoje pradėjo profesorius Martynas Počobutas Vilniaus universiteto astronomijos observatorijoje 1770 metais. Tai buvo pirmieji meteorologiniai stebėjimai ne tik Lietuvoje, bet ir rytų Europoje. Vėliau stebėjimų stotys buvo įsteigtos ir kitose Lietuvos vietovėse: Vilkaviškyje (1869m.), Ignalinoje (1892m.), Kaune (1922m.), dabar šalyje veikia 21 meteorologijos stotis. Šių stebėjimų duomenimis pagrįsti meteorologiniai žinynai. Remiantis meteorologinių žinynų duomenimis galima teigti, kad nuo stebėjimų pradžios Lietuvos klimatiniai pokyčiai yra nežymūs. Stebėjimų duomenys rodo, kad XIXa. Klimatas buvo atšiauresnis, o nuo XXa. Antros pusės – labiau jūrinis. Lygindami praeities duomenis su dabartiniais, meteorologai gali geriau nustatyti ilgalaikes orų prognozes.
Tačiau, kad ir kokios patikimos būna tos orų prognozės, 100% jos negali nuspėti artėjančių orų. Per daug metų Lietuvos klimatas sparčiai keitėsi, o įpatingai XIX – XX a.a. Mat tuo metu čia ėmė plėstis pramonė, augti į vairūs fabrikai, gamyklos, įmonės. Jos turėjo daug įtakos dabartiniam ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio klimatui. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje pavojingų oro reiškinių netrūksta. Jų esti ir labai rimtų ir neteikiančių per didelės reikšmės. Lietuvai gresia pati didžiausia pasaulinė problema, kuri ištiks šią šalį po kelių tūkstančių ar milijonų metų – tai globalinis atšilimas. Kadangi, įsikūrus pramonei, oras ėmė nuolat šiltėti ir šiltėti, o šiaurėje, Antarktidoje plyti didžiuliai ledynai, ir ,jeigu klimatas atšils, šie ištirps ir visą pasaulį apsems kelių metų aukščio vandens platybės, liks kyšoti tik aukštesni kalnai, Lietuvoje – Juozapinės kalnas ir kiti. Tai pat iš fabrikų bei gamyklų kaminų nuolat veržiasi tiršti, juodi dūmai, kurie taip pat sukelia pavojingus orų reiškinius. Antai dūmai, patekę į atmosferą jungiasi su ten esančių deguonimi ir tuomet išsiskiria anglies monoksidas, kuris yra labai kenksmingas ne tik žmonėms, bet ir augalams, gyvūnams bei pastatams. Krintantys, taip vadinami rūgštaus lietaus, lašai smarkiai apgraužia betoninius statinius, skulptūras, kenkia žmonių organizmui. Tie tiršti dūmai iš tikrųjų pakyla tikrai aukštai, jie pasiekia net patį ozono sluoksnį, bei jį naikina. Tam turi įtakos ne tik fabrikų teršalai, bet ir automobilių išmetamos dujos, mikrobangų krosnelių, šaldytuvų bei įvairių, flakonuose esančių, purškalų spinduliai. Visos šios išvardintos priemonės naikina ozono sluoksnį, “išgrauždamos” jame skyles, kurios yra labai svarbios mūsų ateičiai. O kodėl gi mums toks svarbus tas ozono sluoksnis? Jeigu jo nebūtų, žmonės neišgyventų nė 2 dienų, nes ozonas sulaiko saulės spinduliuose esančius ultravioletinius spindulius. Jeigu bet koks gyvas organizmas gautų labai didelį kiekį ultravioletinių spindulių, jis kaip mat numirtų, nes visos jo kūne esančios ląstelės mutuotų ir pačios pražūdytų visą organizmą. Tačiau šiais laikais ozonas sparčiai nyksta, o jo skylės vis plečiasi… Didžiausia ozono skylė atsivėrusi virš antarktidos, nes šiaurės polius traukia visus “nešvarumus”. Bendro ozono kiekio matavimai atliekami Rusijos gamybos filtriniu ozonometru M-124. Kauno meteorologijos stotyje bendro ozono kiekio vidurkis virš Lietuvos 1998 metais sudarė 353 Dobsonų (miliatmocentimetrų). Didžiausias ozono kiekis buvo užregistruotas kovo 2 ir balandžio 12 dienomis 483 Dobsono vienetų, mažiausias – sausio 3 dieną – 235 Dobsonai. Ultravioletinių spindulių kiekis priklauso nuo saulės radiacijos kiekio, tačiau jos kiekis priklauso nuo geografinės platumos. Vienas kvadratinis centimetras Lietuvos žemės paviršiaus per metus gauna vidutiniškai 356 kJ saulės šilumos. Įvairiose Lietuvos vietose į žemės paviršių patenka nevienodas Saulės radiacijos kiekis. Daigiausia jos gauna Kuršių nerija ir Lietuvos pietvakarinė dalis ( apie 369 kJ į vieną vadratinį centimetrą per metus). Saulės radiacijos kiekis nevienodas įvairiu metų laiku.Tai priklauso nuo to, kaip aukštai Saulė pakyla virš horizonto, kokio ilgumo dienos, kiek saulėtų valandų. Didžiausią saulės radiacijos kiekį žemės paviršius gauna vasaros laikotarpiu (apie 167kJ į kvadratinį centimetrą). Tai sudaro maždaug 50% per metus gaunamo jos kiekio. Rudens ir žiemos mėnesiais jos gaunama mažiausiai (13-17kJ į kvadratinį centimerą). Saulės radiacijos kiekis nevienodas ir per parą – nelygu koks paros metas, kiek debesų.