1. Kompiuterio sandara, architektūra, rūšys (plačiau apie IBM kartas), pagrindiniai parametrai, istorija.
Kompiuterį sudaro:
Sisteminis blokas – pagrindinė kompiuterio dalis, atliekanti aritmetinius ir loginius veiksmus, valdanti kitų kompiuterio įrenginių darbą. Tai elektroninė plokštė, kurioje įmontuota procesoriaus mikroschema.
Displėjus – tai įrenginys, kurio pagalba kartu su klaviatūra ir pelyte vartotojas gali bendrauti su kompiuteriu. Displėjaus ekrane yra atvaizduojamos įvedamos komandos ir duomenys, operacinės sistemos ar taikomosios programos pranešimai, išvedami darbo rezultatai.
Klaviatūra . Kompiuteriuose dažniausiai būna 101 klavišo klaviatūra. Ji panaši į rašomosios mašinėlės klaviatūrą, tik joje be raidžių dar yra ir specialūs valdymo klavišai.
Pelytė – tai nedidelė dėžutė su dviem arba trim klavišais, laidu prijungta prie kompiuterio. Jos dugne yra rutuliukas, kuris stumdant pelytę šiurkščiu paviršiumi sukasi savo lizde. Šis rutuliuko judėjimas ekrane matomas kaip žymeklio judėjimas. Komandos kompiuteriui duodamos klavišų paspaudimais. Dažniausiai pelytė yra valdoma dešiniąja ranka.
Išoriniai atminties įrenginiai. Duomenų saugojimui ir kaupimui kompiuteriuose naudojami diskeliai, diskai, kompaktiniai diskai, magnetinės juostos. Jų pagrindiniai parametrai yra talpa, matuojama Kb, Mb, Gb.
Diskelis ( Floppy disk ) – tai plonas plastmasės skritulys, padengtas magnetinės medžiagos sluoksniu ir patalpintas į apsauginį vokelį arba dėžutę. Labiausiai paplitę 5.25 colio ir 3.5 colio diskeliai. Priklausomai nuo informacijos užrašymo tankio 5.25 colio diskelyje gali tilpti 360 Kb, 0.72 arba 1.2 Mb informacijos. Į 3.5 colio diskelį – 0.72, 1.44 arba 2.88 Mb informacijos.
Diskų įrenginį sudaro keletas metalinių diskelių, turinčių bendrą sukimosi ašį ir uždarytų hermetiniame korpuse. Diskelio paviršius padengtas specialiu magnetiniu sluoksniu. Priklausomai nuo įrenginio tipo jame gali tilpti 20 – 4000 Mb informacijos.
Kompaktiniai diskai ( CD – ROM ) – juose duomenys rašomi veikiant lazerio spinduliuote į diską. Diskui sukantis, duomenys rašomi į koncentrinius takelius. Šie įrenginiai skirti didelės apimties duomenų laikymui. Juose gali tilpti iki 600 Mb informacijos , kuri įrašoma disko gamybos metu ir negali būti keičiama, todėl jie naudojami enciklopedijoms, programoms, archyviniams duomenims saugoti.
Juostų įrenginiai panašūs į video kasetes. Jie skirti archyviniams duomenims kaupti, jei jais naudojamasi ne nuolat. Įjuos periodiškai galima įrašyti diske esančius duomenis, kad diskui sugedus, būtų galima juos atstatyti.
Spausdintuvas – juo atspausdinami duomenys iš kompiuterio ant popieriaus. Pagal savo veikimo principą spausdintuvai gali būti suskirstyti į adatinius, termo, rašalinius ir lazerinius. Spausdintuvai turi pastoviąją atmintį, kurioje patalpinti raidžių, skaitmenų ir įvairių simbolių vaizdai, atitinkantys ASCII kodų lentelę.
2. Operacinė sistema WINDOWS 95/98/2000/XP. Jų privalumai. Įėjimas į sistemą. Tinklas. Darbinis stalas DESKTOP.
Sudėtingas struktūras valdyti padeda kompiuterį aptarnaujančių programų kompleksai, kurie vadinami operacinėmis sistemomis ( OS ). OS padeda tvarkyti atmintyje saugomus duomenis, kontroliuoja kompiuterio įrenginių darbą, organizuoja kompiuteryje įvairius informacinius procesus.
Plačiai vartojamos tokios operacinės sistemos, kurios teikia tik siaurai specializuotas paslaugas. Pvz. jungiant paprastų OS ( MS DOS arba Windows 95 ) aptarnaujamus kompiuterius į tinklą, galima pasinaudoti firmos Novell OS Advanced NetWere. Ji paskirsto kompiuterių tinklo vartotojų grupėms tinklo resursus, leidžia bendrai naudoti įrenginius, duomenis, programas. Čia taip pat yra centralizuotai vykdomi tinklo administravimas ir duomenų apsauga. Šios OS pozicijas susilpnino sparčiai augantis Windows NT populiarumas.
3. Programos MY COMPUTER, WINDOWS EXPLORER, RECYCLE BIN.
Naudojantis Windows Explorer galima peržiūrėti katalogų ir programų grupių turinį, o atidarius du Explorer langus – kopijuoti, pernešti bylas bei katalogus. Taip pat galima pažiūrėti į kitus abonentų tinklus bei naudoti jų resursus. Explorer langas yra padalintas į dvi dalis: kairėje pusėje matomas katalogų struktūrinis medis, dešinėje – pakatalogiai ir bylos.
4. Įvairūs programų paleidimo būdai. Programų langai ir jų valdymas. Startinis meniu.
MS Offise 2000 programas paleisime pagrindiniame Windows 95/98 arba Windows NT 4.0 meniu paspaudę mygtuką START ir temoje Programs pasirinkę reikiamą programą.
Windows aplinka yra paleidžiama veikti komanda win. Com. Windows aplinkoje yra vienoda langų valdymo ir komandų struktūra. Langas susideda iš dviejų dalių: viršutinės dalies, vadinamos valdymo skiltimi, kurioje yra lango vardas ir komandų eilutė ( Toolbars ) bei dokumento skilties. Dokumento skiltyje galima atsidaryti ir kitų langų. Kartais lange yra matomas ne visas lango turinys. Tada galima pasinaudoti lango apačioje ir dešinėje pusėje esančiomis juostelėmis su rodyklėmis – skriejikais. Paspaudus vieną ar kitą skriejiko rodyklę, vaizdą lange galima slankioti. Lango dydis taip pat gali būti valdomas. Viršutiniame lango dešiniąjame kampe yra mygtukai. Paspaudus
rodyklę nukreiptą žemyn, langas sumažinamas iki piktogramos, o rodyklę nukreiptą aukštyn – maksimaliai padidinamas.
5. Diskai, katalogai, bylos. Naujų kūrimas, senų šalinimas, kopijavimas ir perkėlimas. Bylų paieška.
Duomenys kompiuteryje yra saugomi bylose. Bylos sąvoka turi du aspektus: informacinį ir techninį – kompiuterinį. Informaciniu požiūriu, byla – logiškai susietų duomenų rinkinys. Techniniu požiūriu, byla – tai vieta diske ar kitoje laikmenoje, kurioje įrašytas minėtas duomenų rinkinys. Vartotojas į bylą gali rašyti tekstą, programą ir bet kokią tekstinę ar grafinę informaciją, paruoštą įvairiais redaktoriais. Kiekviena byla turi savo pavadinimą, susidedantį iš dviejų dalių: pavadinimo ir jo plėtinio. Vardas gali turėti nuo1 iki 8 simbolių.
Dirbant su daugeliu bylų, darosi sunku jas surasti, todėl jos rašomos į katalogus. Kataloge gali būti pakatalogiai ir t.t. Bylų ir katalogų vardus reikia rašyti lotyniškomis raidėmis, varde negalima naudoti ženklų ir tarpo tarp žodžių.
Jei reikia iš naujo sužymėti jau naudotą diskelį, reikia žinoti, kad informacija, kuri buvo įrašyta diskelyje, bus prarasta. Todėl prieš žymint bylas su reikalinga informacija, reikia perrašyti į kitą diską ar diskelį. Diskas ( Hard Disk ) naujame kompiuteryje būna jau sužymėtas ir jame įrašytos DOS sisteminės bylos.
MD ( katalogo vardas ) – sukuria katalogą duotu vardu. Jei norime sukurti pakatalogį, reikia nurodyti kuriame kataloge jį sukurti.
COPY – kopijuoja bylą ar grupę bylų ir katalogų į nurodytą vietą.
DEL – ištrinama nurodyta byla.
Naujo diskelio magnetinė danga gali būti neparuošta informacijos užrašymui. Format procedūra sužymi diskelio takelius, sektorius, suformuoja vietą FAT byloms, užrašo diskelio vardą ir t.t. Diskelį taip pat galima sužymėti naudojantis įvairiomis pagalbinėmis programomis ( NORTON UTILITIES, PC TOOLS, WINDOWS).
Norint paleisti kokią nors programą, reikia tam tikrame kataloge surasti ( arba užrašyti kelią iki bylos ) vykdančias bylas su plėtiniu *. exe arba *.com ir paleisti jas veikti. Šią paiešką gali atlikti ir kompiuteris, jeigu buvo parašyta komanda path. Jos formatas pathdisko vardas/ katalogo pavadinimas; Tada tereikia surinkti vykdančiosios bylos vardą ( galima ir be plėtinio ) ir kompiuteris pats ieškos nurodytuose kataloguose šios bylos, o suradęs ją paleis dirbti. Komanda SET nurodo vietą, kur kompiuteris turi patalpinti pagalbines bylas.
Kai kurios pagalbinės programos kompiuterio operatyviojoje atmintyje užima daug vietos. Neplanuojant šiuo metu naudotis šiomis programomis, komandinėje eilutėje prieš šią programą parašoma rem ir iš naujo įkeliama operacinė sistema. Tada kompiuteris nebevykdys tų komandų byloje AUTOEXEC.BAT, kurios pažymėtos rem.
Byloje CONFIG.SYS yra apibrėžiami kai kurie DOS parametrai, o taip pat nurodoma kokios programos, išplečiančios DOS galimybes ir vadinamos draiveriais, turi būti papildomai įkeltos į operatyviąją atmintį.
6. Archyvatoriai.
Bylos su tekstine, o ypač grafine informacija, užima daug atminties diskuose arba diskeliuose. Jeigu šiomis bylomis nuolatos nesinaudojama arba jeigu informaciją reikia perduoti kitam vartotojui, tikslinga bylas archyvinti ( suspausti ). Programų, tekstų, o ypač grafinėse bylose yra daug pasikartojančios informacijos ( brėžinį sudaro tuščia erdvė, kurioje tik kai kur nubrėžtos linijos, tekste yra pasikartojančios raidžių grupės ir t.t. ). Archyvatorius nustato tokią pasikartojančių simbolių seką ir visoje byloje ją žymi vienu simboliu. Suarchyvinus tekstinę informaciją, byla diske užima 2-5 kartus, o grafinę – 10-50 kartų mažiau vietos. Informacijos archyvinimą ir dearchyvinimą atlieka specialios programos: PKZIP, PKUNZIP, ICE, RAR, ARJ ir t.t.
Gana paplitęs ir kitas, vadinamas dinaminis informacijos suspaudimas. Specialiomis programomis ( STACKER, DOUBLESPACE ir kt. ) diskas padalinamas į dalis. Viena dalis normali, o kitoje dalyje informacija įrašymo metu yra suspaudžiama. Kreipiantis į bylą, esančią tokioje disko dalyje, kompiuteris automatiškai ją išarchyvina. Tačiau toks duomenų suspaudimas sulėtina kompiuterio veiklą.
7.Internetas.Informacijos paieška.
Internetas yra pats populiariausias globalus kompiuterių tinklas, jungiantis dešimtis tūkstančių mažesnių kompiuterių tinklų beveik visose pasaulio šalyse. Pagrindinės dvi Interneto paslaugų kategorijos yra ryšių paslaugos ir informacijos paslaugos. Jei kompiuterių tinklas apima tik vieną pastatą arba nedidelę gretimų pastatų grupę, jis vadinamas vietiniu kompiuterių tinklu ( LAN ). Kai kompiuterių tinklas apima didesnę teritoriją, turime plačios aprėpties kompiuterių tinklą ( WAN ). Visus šiuos tinklus valdo atskiros administratorių grupės nepriklausomai viena nuo kitos. Žinoma, siekiant užtikrinti bendravimą pasaulio mastu, visi šie tinklai yra tarpusavyje sujungti, panaudojant telefono linijas, palydovinius arba optinius ryšio kanalus. Visi šie tinklai paklūsta ryšio protokolu vadinamoms bendravimo taisyklėms, Interneto koordinacinės tarnybos parengtoms rekomendacijoms. Internete naudojamas bendravimo protokolų rinkinys yra vadinamas TCP / IP.
Interneto istorija prasidėjo nuo ARPAnet kompiuterių tinklo, įkurto ARPA agentūros 1969
Pastebėję, kad ši technologija gali būti sėkmingai panaudota platesnėje aplinkoje, ARPA kūrėjai paskatino ARPAnet idėjos panaudojimą universitetuose, o JAV Nacionalinis Mokslo Fondas koordinavo šį procesą. Tada tinklas ir įgavo šiandieninį pavadinimą – Internetas.
Visi tinklo prietaisai, įskaitant Interneto kompiuterius, vadinami Interneto mazgais. Šiuos mazgus identifikuoja jų adresai. Interneto adresai yra panašūs į mūsų gyvenamųjų vietų adresus. Šis adresas, prijungus prie jo asmens vardą, leidžia identifikuoti asmenį, kad jam būtų galima nusiųsti laišką ar telegramą.
ISP – Interneto paslaugų teikėjai. Dažniausiai galima pasirinkti vieną iš keleto ISP. Pasirinkimą lemia pasiekiamumas, techninės galimybės, paslaugų sąrašas ir t. t.
Internetas teikia ir informacijos paslaugas. Populiariausi yra World Wide Web ( WWW ) tinklapiai ir USENET naujienų grupės.
WWW ( World Wide Web ) yra pati moderniausia ir populiariausia Interneto informacinė paslauga. WWW tinkle galima rasti įstatyminius dokumentus, registrus, duomenų bazes; galima pateikti informaciją apie savo įmonę, prekes, paslaugas. Tai labai patogi reklamos priemonė.
USENET naujienų grupės – tai patogios, temomis suskirstytos skelbimų lentos. Skirtingai nuo WWW, naujienų grupės yra skirtos tekstinei informacijai. Jos pranašesnės tuo, kad duomenys lengviau parengiami ir sparčiau išplatinami po visą pasaulį.
8.Elektroninis paštas
Elektroninis paštas yra seniausia ir populiariausia Interneto ryšio priemonė. Naudojant e-paštą galima pasiųsti informaciją į bet kurį pasaulio kraštą. Tai daug paprasčiau negu siųsti įprastus laiškus : tiesiog parašai žinutę ir iš karto pasiunčiame ją vieno klavišo paspaudimu. Įdomiausia tai, kad žinutė adresatą pasiekia per keletą minučių, nesvarbu kaip toli jis bebūtų.
E-pašto valdymui yra sukurtos atitinkamos taisyklės ( protokolai ) ir speciali programinė įranga. Interneto naudotojai rašo ir skaito e-pašto pranešimus, panaudodami e-pašto kliento programinę įrangą. Interneto tinkle e-paštą iš individualių naudotojų priima ir nukreipia į paskirties tašką Interneto e-pašto serveriai. Tuose serveriuose yra atskirų naudotojų pašto dėžutės, kuriose e-paštas saugomas tol, kol nepersiunčiamas į personalinį Interneto naudotojo kompiuterį. Jūsų pasirinktas ISP paskiria jums e-pašto adresą ir sukuria jam e-pašto dėžutę savo serveryje.
Interneto naudotojams yra sukurta daugybė e-pašto kliento programų. Populiariausios iš jų yra Microsoft Internet Mail, Netscape Mail, Pegasus Mail, Eudora Light. Visos šios programos naudoja standartinius protokolus bendravimui su serveriais (POP3 e-pašto gavimui ir SMTP e-pašto siuntimui). Jos taip pat leidžia prikabinti priedus prie laiško, pvz. Dokumentus, paveikslėlius, programas arba didelius duomenų rinkinius.