Turinys:
1. Įvadas į kontekstą;
2. Situacijos dėstymas, atspindžių žiniasklaidoje pateikimas;
3. Išvada;
4. Literatūros sąrašas.
1941 metų birželio 22 dieną prasidėjo Vokietijos karas su Sovietų Sąjunga. Šis karas lietuviams tapo tarsi išsilaisvinimo iš Sovietų Sąjungos vilties spinduliu. Visi tie, kuriems reikėjo, kad Lietuva vėl būtų nepriklausoma ir išsivaduotų iš SSRS, gaudami žinias iš fronto, iš Berlyno, pamažu ruošėsi išsilaisvinimui, taip rašo B. Gražulis savo prisiminimuose.Tą pačią dieną pasidėjo ir LAF‘o (Šią organizaciją 1940 m. lapkričio 11 d. Berlyne įkūrė Kazys Škirpa. Jos tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybė, kurią būtų buvę galima paskelbti, kuomet SSRS kariautų su Vokietija – pasinaudojus panašia situacija, kuri anksčiau buvo susiklosčiusi Pirmojo pasaulinio karo metais) organizuotas sukilimas. Kaune jį organizavo LAF‘o įkurtas vyriausiasis sukilimo štabas.
Taigi, prasidėjus sukilimui, kai sovietiniai darbuotojai pasitraukė iš Kauno Radiofono, birželio 22 dieną ją užėmė aktyvistai. B. Gražulis savo prisiminimuose pasakoja, kaip žmonės radijo stotyje laukė, kol vokiečių armija įžengs į Kauną ir ginklavosi. Kitos dienos, pirmadienio, rytą radijo klausytojai išgirsta Lietuvos nacionalinį himną ir Laikinosios vyriausybės tvirtinimus dėl atkuriamos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės. Pranešimas buvo perskaitytas lietuvių, vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis. Tą pačią dieną į Kauną įžengia vokiečių kariuomenė, kurią miestiečiai sutinka kaip išvaduotojus.
Iki šiol šioje vietoje (t.y. vokiečių, kaip išvaduotojų ir didvyrių pasitikimas) vietoje kyla daugybė nesusipratimų tarp Vakarų Europos gyventojų ir lietuvių. Vakarų Europos gyventojams sunku suprasti, kodėl lietuviai vokiečių armiją pasitiko kaip išvaduotojus, mat tuo pat metu Vakarų Fronte buvo vykdomi žiaurūs nusikaltimai. Tačiau Vakarų Europos gyventojų patirtis labai skiriasi nuo tuo metu Lietuvoje vykusių įvykių. Kelias dienas prieš prasidedant sukilimui lietuviai patyrė vieną skaudžiausių smūgių bene per visą XX a. Lietuvos istoriją – trėmimus. Žmonės gyvuliniuos vagonuose ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sibirą – be jokių daiktų, maisto atsargų, be nieko. Tuomet visus buvo apėmęs siaubas ir nežinomybė, mat tie kriterijai, kuriais vadovaudamiesi Sovietai trėmė žmones, galėjo būti pritaikyti kiekvienam. Tad suprantama, kad tokios baimės apimti žmonės vokiečius, jiems reiškusius tik išvadavimą nuo Sovietų Sąjungos, pasitiko kaip išvaduotojus.
Svarbus ir dar vienas faktas – Sovietų Sąjunga, pasitelkusi žydų bendruomenę ir propagandą, stengėsi suteikti Lietuvai pronaciškai nusiteikusios šalies įvaizdį.
Vietos gyventojai, išgirdę per radiją Lietuvos himną, žinią apie Laikinosios vyriausybės sudarymą, ėmė organizuoti partizanų būrius: buvo iškeliamos trispalvės, užimamos vietinės valdžios buvusios patalpos, rūpinamasi ginklų gavimu. Kovoms buvo būdingas spontaniškumas, būrių organizavimuisi – stichiškumas. Sukilėlių amžius neviršijo 30 metų, tad sukilimą galėtume vadinti ir jaunimo sukilimu. Sukilimas buvo lietuviškos antisovietinės rezistencijos baigiamoji dalis – kulminacija.