Chruščiovas Nikita Sergejevičius, sovietų politikas, gimęs 1894 04 17 Kalinovkoje, prie Kursko. Mirė 1971 09 11 Maskvoje. Stalino įpėdinis partiją bei SSRS vedė nauju keliu, vadovavo “atšilimo periodui” bei destalinizacijai, pašalino V. Molotovą ir G. Malenkovą. Chruščiovas gimė valstiečių šeimoje. 1918 m. tapo Lenino pasekėju. Jo politinė karjera buvo labai sėkminga. 1935 m. tapo KP Maskvos Pirmuoju sekretoriumi, 1938 m. – Ukrainos. Politiniame biure (1939 m.) priklausė artimiausių Stalino bendraminčių būreliui. 1949 m. tapo CK sekretoriumi, 1952 m. – prezidiumo nariu, 1953 m. – CK Pirmuoju sekretoriumi. 1954 – 1964 m. buvo politinis SSRS lyderis. Nuo 1958 m. – ir ministras pirmininkas. Svarbiausias Chruščiovo politikos tikslas – apleistas žemės ūkis. Deja, nepabaigtos ir diletantiškai daromos reformos buvo visiškai nesėkmingos. Užsienio politikoje Chruščiovas siekė bendradarbiauti su Vakarais, tačiau 1962 m. kartu su F. Kastro sukėlė Kubos krizę (Kuboje įrengė raketų bazes). Vis didėjančios ekonominės nesėkmės ir stiprėjantis konfliktas su Kinijos LR turėjo didelės įtakos jo pašalinimui 1964 m.
1953 m. rugsėjo mėnesį SSKP CK plenumo sprendimu pirmuoju komunistų partijos sekretoriumi, ir drauge faktišku šalies vadovu tapo N. Chruščiovas. Naujoji SSRS valdžia su Chruščiovu priešakyje ėmėsi pertvarkyti šalies gyvenimą. Pirmiausia iš kalėjimų ir lagerių į laisvę išėjo keli tūkstančiai buvusių partijos veikėjų, karininkų, kareivių, karo metu patekusių į vokiečių nelaisvę. Po to pradėti paleidinėti ir kiti kaliniai. Visuose lageriuose buvo sušvelnintas režimas, pagerėjo kalinių gyvenimo ir darbo sąlygos. Bet GULAG’o sistemos ardymo procesas šalyje, kur kalėjo milijonai žmonių, vyko lėtai. Iki 1956 m. į laisvę išėjo tik apie 10 tūkst. žmonių. XX amžiaus vergai už spygliuotų vielų gyveno laisvės viltimi. Sukilimai vertė Chruščiovą spartinti reformas.
Svarbiu įvykiu keičiant šalies gyvenimą tapo 1956 m. įvykęs XX komunistų partijos suvažiavimas. Jame Chruščiovas perskaitė pranešimą “Dėl asmens kulto ir jo padarinių”, kuriame buvo pasakyta (kai ką ir nutylint) daug baisios tiesos apie Stalino ir jo parankinių nusikaltimus, masines represijas, tūkstančių partiečių sunaikinimą. Chruščiovas savo kalboje sugriovė daug mitų apie Stalino asmenį ir jo “nuopelnus” šaliai. Iki tol Stalinas buvo aukštinamas, kaip Didžiojo tėvynės karo laimėtojas, o Chruščiovas jį apkaltino dėl didžiulių nuostolių karo pradžioje. Ši kalba buvo ilgai slepiama nuo visuomenės.
XX suvažiavimas pavedė Centro Komitetui parengti Tarybų Sąjungos Komunistų partijos naujosios Programos projektą. Centro Komitetas atliko šį pavedimą ir, partijai, liaudžiai apsvarčius partijos Programos projektą, pateikė jį svarstyti suvažiavimui.
Suvažiavimas įėjo į istoriją kaip komunizmo statytojų suvažiavimas, kaip suvažiavimas, kuris apsvarstė ir priėmė didžiąją pirmosios žmonijos istorijoje komunistinės visuomenės sukūrimo programą.
Iš suvažiavimo tribūnos pirmieji meilės ir atsidavimo žodžiai buvo skirti žmonijos genijams, didiesiems darbininkų klasės vadams – Marksui, Engelsui, Leninui. Socializmas, kurio neišvengiamumą moksliškai numatė Marksas ir Engelsas, socializmas, kurio pastatymo planą nubrėžė Leninas, Tarybų Sąjungoje tapo realia tikrove. Šalis žengė į naujas aukštumas – komunizmo aukštumas.
Darbininkų klasė ir jos Komunistų partija savo kovoje pereina tris pasaulinius istorinius etapus: išnaudotojų viešpatavimo nuvertimą ir proletariato diktatūros įvedimą; socializmo pastatymą; komunistinės visuomenės sukūrimą.
Programos projekte komunizmas apibūdinamas taip:
“Komunizmas – tai neklasinė visuomenės santvarka, kurioje yra vieninga bendraliaudinė gamybos priemonių nuosavybė, visiška socialinė visų visuomenės narių lygybė, kai visapusiškai vystantis žmonėms nuolat kylančio mokslo technikos pagrindu išaugs ir gamybinės jėgos, visi visuomeninio turto šaltiniai trykš pilnu srautu ir bus įgyvendintas didysis principas “iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius”. Komunizmas – tai didžiai organizuota laisvų ir sąmoningų darbo žmonių visuomenė, kurioje įsigalės visuomeninė savivalda, darbas visuomenės labui taps visiems pirmuoju gyvybiniu poreikiu ir įsisąmonintu būtinumu, kiekvieno sugebėjimai bus pritaikomi su didžiausia nauda liaudžiai”.
Buvo numatyta per artimiausią dešimtmetį visi tarybiniai žmonės galės užtektinai įsigyti plataus vartojimo reikmenų, o sekantį dešimtmetį paklausa jiems bus visiškai patenkinta. Pagal numatytą planą per dvidešimt metų vartojimo apimtis, skaičiuojant vidutiniškai vienam gyventojui, padidės. Tobulų elektrinių buitinių mašinų ir prietaisų pagrindu bus ektrifikuota buitis.