“Lietuvos valstiečių gyvenimo vaizdai 1795-1861m.”
Įvadas
Apie valstiečius, kaip ir apie kitas Lietuvos socialines grupes, daugiausia duoda pagrindo kalbėti 1790 metų LDK gyventojų surašymas ir šešios rusų valdžios revizijos. Per 1795-ųjų reviziją buvo priskaičiuota 335 515 vyriškos lyties valstiečių – tai kartu su moterimis apytiksliai sudarė 76% Lietuvos (be Užnemunės) gyventojų. 1795-1858 metais valstiečių padaugėjo 23,7%, o iš viso gyventojų – 40,4%. Per paskutinę reviziją Augustavo gubernijos lietuviškose apskrityse užrašyta 332 tūkst. valstiečių – kartu su moterimis tai sudarė beveik penktadalį visų Lietuvos gyventojų. Tuomet visoje Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) gyveno apie 1234 tūkst. žmonių.
Valstiečiai
Valstietija iki 1861metų tik iš dalies gali būti vadinama luomu, nes juridiškai tik baudžiavos panaikinimą ir 1861metų reformą galima laikyti valstiečių luomo krikštatėviais. Iki XIX amžiaus vidurio teisiškai valstietija buvo susiskaldžiusi. Rusijai okupuojant Lietuvą privatiems dvarininkams priklausė 56% visų valstiečių, beveik ketvirtadalis (27%) buvo valstybiniai, 6% – karališkieji, 10% – bažnytiniai.
Valstiečių luomo suformavimas ir atskirų įstatiminių normų taikymas, žeminančios bausmės už padarytus nusikaltimus – visa tai buvo anachroniška Europos kontekste. Sunki visų mokestinių luomų našta, rekrutų prievolė (tačiau ir visuotinė karinė prievolė turėjo juridinės luominės nelygybės recidyvų), nelygybę įteisinantys Rusijos įstatymai, archajiškų teisinių institucijų varžoma luominė sąmonė – visa tai XIX amžiuje trukdė lietuvių visuomenės integracijai.
Praėjusio šimtmečio žemaičiai vis dar jautė vienovę su mišku ar pieva. Gyvenimas buvo perdėm sėslus, nes asmeninė valstiečių priklausomybė nuo savo pono dvarininko ar valstybės neleido kilnotis iš vienos vietos į kitą. Tad dažniausiai valstiečio gyvenimas nuo gimimo iki mirties dienos prabėgdavo vienoje vietoje, lėtai keičiantis jį supančiai aplinkai.
Nenuostabu, kad ano meto autoriai, mėginę aprašyti kraštą ir žmones, pradėdavo nuo gamtos. Kad ir A.Baranauskas, “Anykščių šilelio” vaizdais jis išreiškia susirūpinimą lietuvių liaudies, nešančios baudžiavos ir carizmo jungą, padėtimi ir jos ateitimi: “Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę/ Kas jūsų grožei senobinei tiki?/ Kur toji puikybė jūsų pasidėjo?/ Kur ramus ūžimas nuo vėjo,/<…>/ Visa prapuolė: tik ant lauko pliko/ Kelios pušelės apykreivės liko!..<…>/ Ė už visus viršesnis lakštingalėlės balsas:/ Pilnas, skardus, graudingas ir, taip sakyt, skalsus:/ Skamba, ūžia per krūmus, ir vis kitaip mainos,/ Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos.<…>
Nuo paprastųjų valstiečių mažai kuo skyrėsi laisvieji žmonės, kurie buvo arba ne visai paversti baudžiauninkais, arba kai kurių dvarininkų paleisti į laisvę žemdirbiai. Laisvieji žmonės lyg nuomininkai už gaunamą iš dvaro žemę atlikinėjo pinigines arba atodirbines prievoles. 33% Lietuvos valstiečių buvo užrašyti laisvaisiais, daugiausia tokių buvo Žemaitijoje, Telšių ir Raseinių apskrityse.
Rusų invazija nepakeitė pagrindinių Žemaitijos ūkio bruožų iš esmės. Negalėjo gi atnešti naujovių valstybė, kurios liaudis gyveno vergovę primenančios baudžiavos sąlygomis. Kita vertus, kraštui pakliuvus į rytietiškos imperijos valdas, sulėtėjo naujovių skverbimasis iš Vakarų, tačiau į Vakarus vis dažniau nusidriekdavo emigrantų iš Žemaitijos keliai.
XIX amžiaus viduryje ūkis keitėsi lėtai, žemaičių gyvenimą lėmė tradicinė veikla, tos veiklos įrankiai. Po senovei svarbiausias krašte gyventojų užsiėmimas buvo žemdirbystė. Ir amatai, ir auganti dvarų pramonė buvo susijusi su žemės ūkiu. I.Bušinskis rašė: “Be žemdirbystės, kuri yra išskirtinis dvaro pajamų gavimo būdas – arba parduodant grūdus natūra, arba pervarant į degtinę bei alų, jokios kitos pramonės žemvaldžiai neturi…” Tad viską lėmė žemė, ją dirbanti valstietija. Būtent agrarinis visuomenės pobūdis lėmė žemaičių krašo konservatyvumą, prisirišimą prie tėvų tradicijų, nepasitikėjimą naujovėmis, net jeigu jos žadėjo didesnį ūkio produktyvumą ir naudą. Naujovės sunkiai skynėsi kelią į valstiečių kiemus, taigi amžiaus viduryje Žemaitijos ūkyje vis dar vyravo senoviška trilaukio sistema ir tradiciniai darbo įrankiai (žemaitiška žagrė, volas, ilgas dalgis šienui, ir trumpas su grėbliuku vasarojui pjauti, medinis grėblys rugienojams grėbstyti). Derlingumas, anuometiniais terminais kalbant, svyravo tarp šešto ir aštunto grūdo (archajiška trilaukė žemdirbystė neleido didinti produktyvumo).
Ano meto grožinės literatūros kūriniuose dažniausiai piešiamas niūrus kaimo buities vaizdas. D.Poška kūrinyje “Mužikas Žemaičių ir Lietuvos” vaizdžiai aprašė tuometines realijas: <…> Mužike! Kurs pasaulio esi geradėjau,/ Dėl ko gi tave niekin kaip dulkes tarp vėjų?/<…>/ Jei kas norint supranta vargus tokius baisius,/ Tas žino, kaip sunkiai pelnos žemės vaisius<…>.” Taip pat tuometinę valstiečių padėtį puikiai atspindi ir A.Klemento eilėraščiai: “Daugiausia nuo dvarponio tenka valstiečiui:/ Beveik kas dieną jį baudžiava kviečia./ Vargšelis neturi net poilsiui laiko,/ Ir tai dar
visi jį per tinginį laiko./ Jis bijo viršaičio, taipogi tijūno,/ Valdytojo, ūkvedžio, pikto seniūno./ O jau dėl kareivio, tai ką ir kalbėti,/<…>/ Tai dar ne viskas: reik bijot šimtininko,/ Kelių prižiūrėtojo ir raštininko,/ Kurie net vežimą ištemps nusitvėrę…/ Taip drasko visi jį, lyg užguitą žvėrį <…>.” Tačiau, J.Pabrėžos eilėraščiuose “Apie pypkininkus” iškyla ir šviesesnių paprasto valstiečio gyvenimo atspindžių: “Esu sau žmogelis, šarpus kožnam darbe./ Vis man pagal norą klojas, Dieve, būk Tau garbė/<…>/ Visad linksmas esu, ar ariu, ar sėju/ Prašau, Dieve, būk ir toliau mano geradėju <…>.” Viena aišku: jau pirmojoje XIX amžiaus pusėje žemaičių valstiečių turtinė diferenciacija buvo gana didelė.