Lietuvos valstybės susikūrimo ir jos ankstesnės istorijos problemos
5 (100%) 1 vote

Lietuvos valstybės susikūrimo ir jos ankstesnės istorijos problemos

Lietuvos valstybės susikūrimo ir jos ankstesnės istorijos problemos

Valstybinių teritorinių junginių susidarymas. Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimams bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi valstybiniai teritoriniai junginiai. Feodalai stengėsi panaudoti bendruomenių krivūles, seniūnus, kuopos teismus savo interesams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniai junginiai – feodalinės kunigaikštystės (žemės): Lietuva, Nalšia, Deltuva, Upytė, Keklys (Ceklis), Karšuva, Medininkai, Saulė (Šiauliai), Kni-tuva. Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir išreiškė laisvų bendruomenes narių interesus. Tačiau žemių ku-aikščių valdžia, skirtingai nuo genčių vadų valdžios, buvo ne visuomeninio, o politinio pobūdžio – rėmėsi ne vien autoritetu, bet ir prievarta.

Centralizuotos valstybės kūrimasis…tarpusavio vaidai ir nuolatinis priešų užpuolimų pavojus vertė kunigaikštystes jungtis į vieną valstybę. Silpnesnės iš jų turėjo pripažinti stipriausios kunigaikščio valdžią ir laikyti jį vyresniuoju. Jau XIII a. pradžioje Lietuvoje buvo kunigaikščių sąjungos ir vyresnieji kunigaikščiai. 1219 m. sutartį su Volynės kunigaikščiais pasirašė 22 Lietuvos kunigaikščiai, tarp jų penki vyriausieji1. Atskiros žemės jungėsi į karinę kunigaikščių sąjungą, o tai sudarė valdžios centralizacijos galimybę. Centralizuotos valdžios kūrėjas buvo pietryčių Aukštaitijos kunigaikštis Mindaugas (1240-1263 m.). Nenorėjusius jam paklusti kunigaikščius išvydavo arba riet nužudydavo. Nemažai kunigaikščių – Vykintas, Daumantas, Treniota, Tautvilas ir kiti – pripažino Mindaugo valdžią ir tapo jo vasalais. Mindaugas apie 1240 metus turėjo savo valdžioje didelę dalį Lietuvos teritorijos ir tapo didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII a. apėmė Aukštaitiją, Žemaitiją, Deltuvą, Nalšią, Naršuvą, pietinę Kuršių žemės dalį, šiaurinę sūduvių-jotvingių žemės dalį. Susidarius centralizuotai feodalinei Lietuvos valstybei, sparčiau vystėsi gamybinės jėgos ir feodaliniai santykiai. Lietuva sėkmingai kovojo su Kryžiuočių ordinu.

Mindaugo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimų ir bajorų viršūnių kovos dėl valdžios. Atskirų žemių kunigaikščiai buvo nepatenkinti Mindaugo viešpatavimu ir net ieškojo paramos pas savo priešą Livonijos ordiną. Jie stengėsi atgauti turėtą savarankiškumą ir svajojo apie didžiojo kunigaikščio sostą. Pirmieji Mindaugui pasipriešino Tautvilas, Erdvilas ir Žemaitijos kunigaikštis Vykintas. Jie kreipėsi pagalbos į Lenkiją, Galičo-Volynės žemių su Slonimo, Volkovisko ir Naugarduko miestais įniršiais įjungimas Lietuvos, sudėtį. Galičo Volynės kunigaikštis Danilas Romano-vičius atsiėmė rusu žemės ir toliau nepuolė Sukilę Lietuvos dali-nn: ………. buvo apsuptas Vorulos pilyje. Kad sužlugdytu priešų jėgas, Mindaugas papirko ordino magistrą Andrių ir taktiniais sumetimais priėmė katalikų tikėjimą. Popiežius Inocentas IV pripažino Mindaugą Lietuvos karaliumi. Sukilę feodalai buvo priversti nurimti. Lietuvos ankstyvoji monarchija buvo įvairių žemių kompleksas, Žemės buvo nevienodo ekonominio ir politinio išsivystymo lygio. Nominaliai visa teritorija ir aukščiausia valdžia priklausė didžiajam kunigaikščiui. Iš tikrųjų žemes valdė kunigaikščiai vasalai ir bajorai. Tarp Mindaugo ir jo vasalų dažnai kildavo prieštaravimų. Natūrinis ūkis ir nepastovūs ekonominiai ryšiai negalėjo būti stiprios centralizuotos valdžios pagrindas. Vietiniai feodalai įsitvirtindavo pilyse ir nepaisydavo nei Mindaugo valdžios, nei bendrų valstybės interesų.

XIII a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Mindaugas stojo į kovą su Livonijos ordinu ir atsisakė krikščionybės, tačiau 1263 m. Žemaitijos kunigaikštis Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas sudarė sąmokslą ir Mindaugą su dviem sūnumis nužudė.

Kova dėl didžiojo kunigaikščio sosto vyko tarp pačių sąmokslininku. Tik XIII a. pabaigoje iškilo Vytenis, kuris, tapęs didžiuoju kunigaikščiu (1295-1316 m.), sustiprino Lietuvos valstybę ir kraštą padarė savo dinastijos tėvonija.

Dar labiau didžiojo kunigaikščio valdžią sustiprino Gediminas (1316-1341 m.). Jis rūpinosi žemdirbyste ir amatais, miestų statyba ir prekyba. Savo sostinę perkėlė iš Kernavės į Vilnių ir pavertė jį ekonominiu ir politiniu centru.

Rusų žemių prijungimas prie Lietuvos. Suskilus senovės Rusijos valstybei, joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji kunigaikščiai, pasinaudoję rusų žemių nusilpimu, įvairiais būdais pradėjo jas jungti prie Lietuvos. Kartais pavienių rusų žemiu feodalai patys pasiduodavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžion, kad išvengtų totorių-mongolų jungo, supratę, jog stipri

Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia ne tik apsaugos nuo totorių vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir juos išnaudoti.

Prijungtoms rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemėms valdyti Lietuvos didieji kunigaikščiai skirdavo savo sūnus arba giminaičius vasalinių santykių pagrindu arba palikdavo vasalais vietinius kunigaikščius. Jie nesikišo į tose žemėse susiklosčiusius socialinius-ekonominius santykius, kultūrą ir papročius, stačiatikiu tikybą. Todėl rusų žemių
feodalai drauge.su lietuviais kovojo su bendrais priešais. Lietuva gynėjuos nuo totorių-mongolų ir Kryžiuočių ordino ir tuo vaidino teigiamą vaidmenį. Antra vertus, šių žemių prijungimas prie Lietuvos turėjo ir neigiamų padarinių. Lietuvos didieji kunigaikščiai, prijungę rusų žemes, rūpinosi savo valdžios stiprinimu jose ir netelkė jėgų kovai su Kryžiuočių ordinu, kad išvaduotų užgrobtas vakarines lietuvių žemes. Be to, dėl kai kurių žemių prijungimo prie Lietuvos nutrūko istoriniai, ekonominiai ir kultūriniai visų Rusijos žemių tarpusavio ryšiai, todėl jos negalėjo vienytis apie Maskvą ir tai trukdė kurtis centralizuotai Rusijos valstybei.

Lietuviškasis feodalinės santvarkos variantas

Feodalinių santykių susidarymas ir klasių atsiradimas. Organizacinis lietuvių visuomenės vienetas akmens amžiuje (IX-V tūkstantmetyje pr. m. e.) buvo giminė, vadovaujama renkamo seniūno. Giminystę nustatydavo pagal motinos liniją (matriarchatas). Giminės narius jungė kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktų materialinių gėrybių pasidalijimas. Tuo metu vyrai medžiojo ir žvejojo, o moterys rinko augalinį maistą, tvarkė namų ūkį ir rūpinosi šeima. Kelios giminės, suėjusios į vedybinius santykius, sudarė gentį. Visus reikalus sprendė genties vyrų susirinkimas (krivūlė). Krivūlė rinko genties vadą, svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus.

Antrojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulininkystė ir pradinė žemdirbystė, amatai ir kartu mainų prekyba. Gyvenvietės kuriamos tinkamesnėse gyvulininkystei ir žemdirbystei vietose. Bendruomenėje pradėjo didėti vyru vaidmuo, ir žalvario amžiaus pabaigoje bei ankstyvajame geležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Tuo metu organizacinis visuomenės vienetas buvo patriarchalinė šeiminė bendruomenė, kuri susidėjo iš keleto kartų šeimų. Šeiminei bendruomenei priklausė gyvuliai, ganyklos ir tam tikras dirbamos žemės plotas. Gintis nuo kitų bendruomenių užpuolimų buvo įrengiami piliakalniai ir sustiprintos gyvenvietės (I tūkstantmečio pradžia).

Giminine santvarka pradėjo irti I-IV mūsų eros amžiais. Gimininei santvarkai irti nemažą Įtaką turėjo geležinių įrankių naudojimas. Atsirado lydiminė žemdirbystė, ir greta jos vystėsi amatai. Geresni geležiniai darbo įrankiai leido mažesniam kolektyvui įdirbti žemę ir pasigaminti pragyvenimo reikmenų. Šeiminė bendruomenė pamažu skaidėsi į mažesnes šeimas. Didėjo bendruomenių ir šeimų turtinė nelygybė.

V-VIII a. atsirado ariamoji žemdirbystė. Žemė ariama jaučių traukiamu arklu. Toliau vystėsi amatai. Ūkimu vienetu tapo šeima. Gimininius ryšius pakeitė teritoriniai ryšiai, ir susidarė teritorinės bendruomenės, kurių viduje didėjo turtinė jos narių nelygybė. Šeimos, sukaupusios daugiau turto, pradėjo išnaudoti svetimą darbą (vergų ir nuskurdusių bendruomenės narių). Tai davė pradžią klasinei visuomenei.

IX-XII a. žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas su geleži-niu noragu, įdirbami didesni žemės plotai, pakilo darbo našumas. Pereita prie pūdyminės žemdirbystės ir trilaukės žemės dirbimo sistemos. Susidarė ariamos žemės šeiminė nuosavybė, ir žemės sklypai tapo paveldimi. Šeimos gyvenimo pagrindu tapo gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tik šeimos, turėjusios gyvulių ir žemės ūkio įrankių. Nuosavybės santykiai sudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pavergimo sąlygas.

XIII a. susidarė sodybų kompleksai, apėmę pilį, priešpilį ir kelis arba keliolika sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo, vadinamo nobiliu (vėliau prigijo rusiškas bajoro vardas), sodyba ir vadinosi jo vardu. Bajoro šeimyną sudarė paimti karo belaisviai bei prasiskoliną ir patekę jo priklausomybėn bendruomenes nariai. Dalis bajoro šeimynos narių dirbo jiems duotą žėmės sklypą ir turėjo asmenini ūkį. Be to, jie kartu su savo seimą ir savo įrankiais dirbo bajoro žemą. Šeima buvo bajoro nuosavybė ir jos nariai pavieniui arba drauge negalėjo išeiti. Tokie žemdirbiai buvo vadinami kaimynais. Bajorų ir kaimynų santykiai buvo baudžiaviniai.

Kiti žemdirbiai, vadinamieji laukininkai, nuo bajorų nepriklausė ir turėjo nuosavą žemą ir ūkius. Jie gyveno laukų bendruomenėmis, turėjusiomis savo teritoriją. Bendruomenėje vyko turtinė diferenciacija: vieni bendruomenės nariai nuskurs-davo, kiti kilo iki bajorų lygio. Bendruomenės savivaldos organas buvo sueiga (krivūlė), ji rinko seniūną. Bendruomenė atsakydavo už savo narių nusikaltimus, spręsdavo jų tarpusavio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duoklę žemės kunigaikščiui. Kunigaikštis turėjo pilį, keletą kaimų ir valdė vieną arba kelias laukininkų bendruomenes. Bendruomenės nariai vadinti kunigaikščio žmonėmis. Laikydamasi papročių, bendruomenė kunigaikštį gerbė, jį vaišino, davė dovanas, statė pilis ir tiesė kelius. Kunigaikštis su savo tarnais važinėjo po sodžius ir kaimus, rinko duoklę, sprendė ginčus, vadovavo karo metu. Kunigaikščio žmonės laisvai disponavo savo žeme, galėjo pereiti į kitą bendruomenę, tačiau turėjo atlikti kunigaikščiui prievoles, duoti mezliavą, atlikti pastotę, jį vaišinti ir pan. Kunigaikščio ir bendruomenės narių santykiai buvo pusiau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiavinių,
bendruomenės nariai buvo laisvi. Kunigaikščio galia priklausė nuo turiniu žemės plotų, kaimų ir jo valdžioje esančių laukininkų bendruomenių skaičiaus. Valdyti bendruomenes ir rinkti duoklę kunigaikščiui padėjo jo kariniai būriai, susidėję iš bajorų.

Feodalų klasės padėtis. Politiškai suvienijus Lietuvos žemes didžiojo kunigaikščio valdžioje, susidarė sąlygos stiprėti feodalų tėvonijoms. Istoriniai šaltiniai kalba apie to meto bajorų kaimus, jų turtus. Praturtėją feodalai savo ūkiuose apgyvendindavo vadinamąją šeimyną, t. y. nelaisvus žmones, kurie dirbo jų ūkyje ir dvaro rūmuose. Smulkesni feodalai stengėsi gauti iš didžiojo kunigaikščio už tarnybą žemės plotus kartu su juose gyvenančiais valstiečiais. Lietuvoje feodalų žemės nuosavybe įsitvirtino gana greitai, tačiau ta pati žemė neturėjo kelių savininkų, kuriuos būtų sieja vasaliniai santykiai. Feodalai gaudavo Žemės iš didžiojo kunigaikščio ir už tai atlikdavo kariną ar kitą tarnybą. Jie turėjo statyti ir remontuoti pilis ir tiltus, liesti kelius ir atlikti kitas prievoles. Feodalų pajamos buvo valstiečių duoklės, kurių didele, dalį sudarė medus ir kailiai, turėję rinkoje paklausą. Mindaugo valdymo metais žinomos dvi feodalų grupės: stambūs feodalai – kunigaikščiai ir smulkūs feodalai – bajorai. Smulkūs feodalai vyravo Žemaitijoje. Kiekvienas jų turėjo dvarą ir buvo karys. Smulkūs feodalai buvo ne vienos kilmės. Kunigai buvo senesnė feodalų grupė, iškilusi pirmykštės bendruomenės laikotarpiu. Vėliau bajorų gretas papildė kunigaikščių kariai. Dalis karių sudarė pilių įgulas ir buvo kunigaikščių išlaikomi iš valstiečių duoklių. Kiti gyveno iš kunigaikščio suteiktų žemių, valdė dvarus ir valsčius, jiems dirbo priskirti valstiečiai. Kunigai vis labiau darėsi priklausomi mio kunigaikščių, prilygo jų kariams ir tapo bajorais. Taigi bajorija susidarė susiliejus senai smulkiai aristokratijai ir aukštesniems kunigaikščio kariams ir administratoriams.

Lietuvos luominės visuomenės susikūrimas kunigaikščiai ir bajorai.

Bajorų padėtis. Visuomenės pagrindinės klasės buvo dvi: feodalai ir nuo jų priklausomi valstiečiai. Miestiečiai tik formavosi į klasę ir taip pat buvo feodalų valdžioje. Istorijos šaltiniai rodo, kad jau XIII a. Lietuvoje buvo trijų rūšių žemės nuosavybė: didžiojo kunigaikščio domenas, didikų (nobilių) tėvonijos ir laisvųjų valstiečiu žemė. Didikai vis labiau pajungdami valstiečius konsolidavosi į luomą. Livonijos ir Kryžiuočių ordinų puolimai vertė jungtis sparčiau. Dėl turtinės nelygybės susidarė feodalų luomo grupės. Gausiausia buvo smulkių tarnybinių bajorų grupė. Ją papildydavo didžiojo kunigaikščio pakelti į bajorus turtingesni laisvi valstiečiai. Ne tokia gausi buvo stambių bajorų, tarnavusių didžiojo kunigaikščio rūmuose, grupė. Pačioje viršūnėje buvo didžiojo kunigaikščio dinastijos grupė. Bajorai, naudodamiesi valstybės aparatu, laikė savo rankose žemės nuosavybe ir politinę valdžią. Kunigaikščių kariuomenę ir administraciją sudarė bajorai. Jie privalėjo nuo savo dvarų atlikti kunigaikščiui karo tarnybą ir kitas prievoles: statyti bei taisyti pilis, priimti kunigaikštį pasėdžio. Bajorų žmonės turėjo mokėti didžiajam kunigaikščiui duokles. Bajorai dar nesudarė uždaro luomo. Didysis kunigaikštis skirdavo į valstybės tarnybas ir ne bajorus. Savita bajorų padėtis buvo ta, kad už tarnybą didžiajam kunigaikščiui jie gaudavo valdyti sritis ir valsčius. Tarnaudami bajorai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai.

Lietuvoje senjorijos ir visiškas bajorų imunitetas formavosi lėtai, todėl ir feodalinis skaidymasis vyko pamažu. Didžiojo kunigaikščio vasalai ir bajorų viršūnės gaudavo žemes su teise valdyti iki gyvos galvos. Tėvoninė bajorų, žemėvalda dar tik formavosi. Bajorus su didžiuoju kunigaikščiu jungė vasalitetas be leno arba su lenu, kuris susidėjo iš duetinių žemių. Visiškai susiformavęs alodas ir paveldimas žemės valdymas juridiškai buvo įformintas tik 1387 m. privilegija bajorams katalikams. Ekonominis ir politinis stambių bajorų stiprėjimas aiškintinas žemės valdų didėjimu ir prekiniais ryšiais su vidaus ir užsienio rinka. Kadangi vyravo natūrinis ūkis, didysis kunigaikštis galėjo atlyginti savo tarnybiniams žmonėms tiktai žeme. Kiekvienas žemvaldys turėjo atlikti karo tarnybą ir pagal žemės valdų dydį atsivesti atitinkamajam priklausomų žmonių skaičių. Feodalai buvo suinteresuoti turėti tokių žmonių, tinkamų karo tarnybai. Jie savo tarnybiniams žmonėms duodavo žemės, vadinamų beneficijų. Taip gausėjo smulkių ir vidutinių feodalų sluoksnis. XIV a. pabaigoje jau buvo trys feodalų grupės: kunigaikščiai, ponai bajorai ir tarnybiniai bajorai. Kadangi kunigaikščiai bodėjosi stiprios didžiojo kunigaikščio valdžios, tai didieji kunigaikščiai remdavosi bajorija ir suteikdavo ištikimiems bajorams imunitetą, t. y. administracinę ir teismo valdžią jų valdose gyvenantiems žmonėms.

Už neištikimybę ar dėl kitų priežasčių pašalinus kunigaikštį arba jam mirus, didysis kunigaikštis srities valdytoju paskirdavo poną bajorą. Kunigaikščių nuolat mažėjo. Dalis jų žuvo 1435 m. kare tarp Švitrigailos ir Žygimanto. Žygimantas rėmėsi ponais bajorais.
įsigalėjimas vietoje dalinių kunigaikščių buvo pažangus reiškinys, nes stiprino didžiojo kunigaikščio valdžią ir pačią feodalinę valstybę.

Ponai skyrėsi nuo kitų bajorų tuo, kad jie buvo ne tik stambūs imunitetą turintys feodalai, bet ir aukšti valstybės valdininkai. Juos galėjo teisti tik didysis kunigaikštis ir Ponų tarybos teismas.

Vidutiniai ir smulkūs bajorai neturėjo aukštų postų ir visiško imuniteto. Juos teisė didžiojo kunigaikščio vietininkai ponai. Tik valstybės organų leidimu jie turėjo teisę trečdalį turto perleisti ir du trečdalius įkeisti už skolas. Kad žemė pasiliktų didžiojo kunigaikščio žinioje, jo bajorai negalėjo jos įkeisti ponams bajorams. Visų kategorijų bajorų vaidmuo kunigaikščių kovose dėl didžiojo kunigaikščio sosto buvo labai didelis. Pretendentai į didžiojo kunigaikščio sostą rėmėsi viena ar kita bajoru grupe ir norėdami patraukti savo pusėn teikdavo privilegijų. Visi bajorai valdė ir teisė priklausomus valstiečius vienoda teise. Visų gyvybė buvo vienodai saugoma ir ginama.

Lenkijos feodalai po 1385 m. Krėvos unijos baiminosi, kad Lietuvos didysis kunigaikštis tapąs Lenkijos karaliumi ir remdamasis Lietuvos bajorais nepaverstų jų savo tarnais. Jie nutarė suteikti Lietuvos bajorams tokias pačias privilegijas, kurias turėjo Lenkijos bajorai, ir padaryti savo sąjungininkais. Tai buvo padaryta suteikiant Lietuvos bajorams teises, kurios išdėstytos 1387 m. Jogailos privilegijoje, 1413 m. Jogailos ir Vytauto privilegijoje ir 1432 m. Jogailos privilegijoje4.

1387 m. privilegija duota Jogailos dalyvaujant keliems Lietuvos kunigaikščiams ir daugeliui aukštų Lenkijos bajorų. Joje sakoma, kad bajorai katalikai savo paveldėtus dvarus ir pilis gali vaidyti ir tvarkyti tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lenkijos bajorai. Pilių ir kitose apskrityse turi būti paskirta po vieną teisėją, kurie spręstų bylas kaip Lenkijoje. Bajorų dukterys, giminaitės ir našlės gali būti laisvai išleidžiamos už vyrų, tačiau tik už katalikų. Našlės gali ištekėti ir pirmojo vyro turtą grąžina jo giminėms arba lieka našlauti ir valdo mirusiojo vyro turtą. Bajorai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus naujų pilių statybą, kai šaukiama į darbą visa Lietuvos šalis ir taip pat visi gyventojai senos pilies atstatymo ar remonto darbams vykdyti. Turėjo remontuoti senas pilis, kurias nuo senovės remontavo. Karo tarnybą bajorai turėjo atlikti savo lėšomis. 1413 m. Horodlės privilegija buvo savotiškas unijos aktas. Bažnyčiai suteiktos tokios pačios privilegijos kaip Lenkijoje. Lietuvos bajorai, gavę Lenkijos bajorų herbus, naudojosi privilegijomis, laisvėmis ir pačiais herbais kaip Lenkijos bajorai. Patvirtintos bajorų teisės į jų paveldėtus turtus ir turtus, gautus pagal didžiojo kunigaikščio raštus, tačiau perleisti juos galėjo tik didžiojo kunigaikščio leidimu. Lenkijos papročiu turto perleidimo aktas turėjo būti atliekamas didžiojo kunigaikščio arba jo urėdo akivaizdoje. Lietuvos bajorai gavo teisę paveldėti turtą, galėjo skirti krieną savo žmonoms kaip Lenkijos bajorai. Tačiau bajorai nebuvo atleisti nuo pilių statymo, karo tarnybos ir duoklių pagal senus papročius. Šias privilegijas gavo tik IK- b,i|(u;u, kurie turėjo Lenkijos bajorų herbus ir buvo katalikų tikėjimo

Trečia privilegija 1432 m. duota Jogailos, dalyvaujant daugeliui lenkų ponų ir sutinkant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui. Joje patvirtinama, kad bajorų paveldėti ir pagal didžiojo kunigaikščio raštus gauti turtai yra gavusiojo nuosavybė, bajorai turi teisę juos valdyti ir perleisti. Tačiau paminėtos pilių statymo, karo tarnybos ir duoklių davimo prievolės. Bajorų privilegijas šį kartą gavo ir stačiatikių tikybos bajorai. Baltarusijos ir Ukrainos bajorams lietuviai bajorai žadėjo suteikti gautus iš lenkų .bajorų herbus. Šios trys privilegijos duotos didžiojo kunigaikščio vardu Lenkijos bajorų Lietuvos bajorams. Lenkiškų herbų Horodlėje buvo suteikta nedaugeliui bajorų giminių. Kiti Lietuvos bajorai pradėjo naudoti herbus raštams antspauduoti vietoje parašo.

Norėdami perleisti žemę bajorai turėjo gauti didžiojo kunigaikščio leidimą. Tai buvo susiję su karo tarnyba, kurią bajorai atliko savo lėšomis. Bajoras, netekęs žemės ir priklausomų žmonių, būtų neįstengęs atlikti karo tarnybos. Teismai nebuvo sudaryti Lenkijos pavyzdžiu. Lenkų bajorams nepavyko Lietuvoje sudaryti tokio paties bajorų luomo.

1434 m. didysis kunigaikštis Žygimantas davė bajorams privilegiją, nedalyvaujant lenkams5. Remiantis privilegija, tokias pačias teises gavo bajorai katalikai ir stačiatikiai. Bajorai gavo garantiją, kad įskųsti be teismo jie nebus persekiojami. Turėjo teisę paveldėtą turtą parduoti, iškeisti, kitaip perleisti, tačiau perleidimo aktai turėjo būti sudaromi prie didžiojo kunigaikščio arba jo pareigūnų akivaizdoje. Toliau pakartotos bajoru teisės iš pirmesnių privilegijų, taip pat našlių turtinės teisės, pažymint, kad karo tarnyba neturi nukentėti. Vytauto ir Žygimanto bajorams duoti turtai turėjo būti valdomi pagal duotus raštus. Bajorų veldamai ir kiti valdiniai buvo* atleisti nuo dėklos didžiajam kunigaikščiui, bajorai žmonės – nuo kitokių darbų, išskyrus valstybės pilių statybą, jų remontą ir karo tarnybą. Patvirtintos
stačiatikiu bajoru teisės naudotis jiems suteiktais lenkų herbais. Privilegija garantavo, kad bajorai nebus baudžiami be teismo, ir suteikė jiems teisę plačiau išnaudoti veldamus. Privilegija sustiprino bajorų padėtį. Neminimos politinės bajorų teisės, nes bajorai dar nebuvo pakankamai stiprūs ekonomiškai ir savarankiški: jie priklausė nuo didžiojo kunigaikščio.

Gerokai platesnę privilegijuotą bajorų padėtį įtvirtino 1447 m. Kazimiero privilegija. Lietuvos bajorai gavo šią privilegiją todėl, kad sutiko išleisti Kazimierą į Lenkijos karaliaus sostą. Ši privilegija buvo bajorų ir didžiojo kunigaikščio sutartis, kuria bajorai plačiai patenkino savo poreikius. Joje patvirtintos jau turimos bajorų teisės. Garantuojama, kad į bažnytines vietas bus skiriami Lietuvos gyventojai. Patvirtinta, kad bajorai ir miestiečiai nebus baudžiami be teismo. Už nusikaltimą bus baudžiamas kaltininkas, o ne jo šeimos nariai ar tarnai. Bajorai gavo teisę laisvai išvykti į užsienį, išskyrus priešo šalis. Tačiau išvykdami turėjo pasirūpinti, kad būtų atliekama karo tarnyba. Pabrėžta bajorų teisė laisvai disponuoti visais turtais, tačiau perleidimas turėjo būti įforminamas prie kunigaikščio arba jo pareigūno. Našlės gavo teisę valdyti vyro turtą ir laisvai disponuoti joms užrašyta krieną. Moterys ir merginos galėjo laisvai ištekėti už vyrų katalikų be pranešimo didžiajam kunigaikščiui.

Bajorų veldamai ir kiti valdiniai atleisti nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, t. y. nuo sidabrinės, dėklų, pastočių, nuo akmenų ir rąstų pilių remontui, malkų plytoms ar kalkėms degti vežimo, šienavimo ir kt. darbų. Šis atleidimas nelietė paties Kazimiero duotų bajorams valdinių. Jie nebuvo atleisti nuo naujų pilių statymo ir senų remonto darbų. Nebuvo atleisti nuo senųjų prievolių: rinkliavų, stacijų, naujų tiltų statymo ir senų remonto, kelių tiesimo. Taigi bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo prievolių didžiojo kunigaikščio dvarams, o ne nuo prievolių valstybei. Didysis kunigaikštis ir jo valdininkai pasižadėjo nepriimti nuo bajorų pabėgusių valstiečių ir vergų, tačiau ir bajorai neturėjo teisės priimti pabėgusių didžiojo kunigaikščio žmonių. Bajorai gavo teisę valdyti ir teisti savo valdinius. Teismo vaznys buvo atsiunčiamas tik bajorui atsisakius teisti nusikaltusį savo žmogų, tačiau nuteistojo bauda buvo sumokama bajorui. Teismo teisės bajorams suteikimas, pabėgusių valstiečių grąžinimo teisė ir jų žmonių atleidimas nuo mokesčių ir prievolių didžiojo kunigaikščio dvarams buvo juridinis baudžiavos pagrindas.

Didysis kunigaikštis įsipareigojo nemažinti Lietuvos teritorijos ir neskirti svetimšalių vietininkais ar kitais pareigūnais. Tačiau ši privilegija nenustatė bajorų dalyvavimo valdant valstybę, nes bajorai dar nesudarė vieningo luomo. Privilegija buvo juridinis bajorų savarankiškumo pagrindas.

1492 m. Aleksandras išrinkimo didžiuoju kunigaikščiu proga davė bajorams privilegiją. Ši privilegija yra sutartis su ponais bajorais. Joje patvirtinti Kazimiero 1447 m. privilegijos straipsniai. Kunigaikštis įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimų, priimtų kartu su Ponų taryba. Pasižadėjo laikytis ponų patarimų, nors su jais ir nesutikdamas. Be ponų patarimo didysis kunigaikštis negalėjo keisti valdininkų ir skirti naujų, negalėjo sumažinti vietininkų ir kitų valdininkų pajamų. Neturėjo teisės paprastų žmonių pakelti į bajorus. Bajorų tarnyba dabar priklausė nuo jų iškilimo tarp bajorų, o ne nuo didžiojo kunigaikščio. Ponai pasidarė savarankiški ekonomiškai ir politiškai ir siekė paimti į savo rankas valstybės valdymą. Uždraudimas ne bajorui užimti valstybinį postą sudarė bajorų luomo susiformavimo pagrindą. 1506 m. Žygimantas I buvo priverstas patvirtinti Aleksandro duotą privilegiją.

2. Valstybine santvarka.Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV a. viduryje jau turėjo didelę teritoriją. Į jos sudėtį įėjo nemaži rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemių plotai. Atskirų sričių ekonominiai ryšiai buvo silpni, nes viešpatavo natūrinis ūkis ir feodalų tėvonijos buvo uždaros. Feodalai apsiribojo tik artimiausia rinka.

Didysis kunigaikštis neįstengė centralizuoti tokios didelės teritorijos valdymo ir todėl vietose liko vasalinės kunigaikštystės, valdomos didžiojo kunigaikščio giminaičių arba tenykščių vietinių kunigaikščių. Jau valdant Gediminui, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidėjo iš pusiau savarankiškų dalinių kunigaikštysčių. Gedimino sūnūs valdė Kernavės ir Slonimo žemes, Trakus, Žemaitiją, Gardiną ir Brestą; vietiniai rusų kunigaikščiai Volynę, Turo va, Pinską, Naugarduką, Polocką ir kai kurias kitas žemes.

Daliniai kunigaikščiai turėjo savo sostinę, kariuomenę, vals-tybinį aparatą ir rinko pajamas. Jie mokėjo duoklę didžiajam kunigaikščiui, duodavo jam dovanų, priimdavo atvykusį, karo atveju siųsdavo tam tikrą skaičių karių. Kartais didysis kunigaikštis sukviesdavo dalinius kunigaikščius tartis svarbiais valstybės reikalais. Antai Jogaila tarėsi su savo dinastijos kunigaikščiais derybų su Lenkija metu. Gediminas paliko Lietuvos Kunigaikštystę septyniems sūnums: Manvydui – Slonimą ir Kernavę, Karijotui – Juodąją Rusią su Naugarduku, Algirdui – Vitebską ir Krėvą,
Turovo ir Pinsko žemes, Liubartui —. Volynę, Kęstučiui – Gardiną, Palenkę (Bretą, Drohočiną), Trakus ir Žemaitiją, Jaunučiui – Vilnių, Ukmergę ir Breslaują bei Ašmeną. Minske liko vietinis kunigaikštis Vosylius, o Polocke – Vainiaus sūnus Liubakas.

1345 m. Algirdas ir Kęstutis atėmė valdžią iš Jaunučio jėga. Vilniaus ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas: Kęstutis buvo Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis. Kiti pripažino Algirdą didžiuoju kunigaikščiu ir buvo jo vasalai, tačiau Algirdas nesikišo į vasalų vidaus reikalus. Dalinių kunigaikščių atskirumas neigiamai atsiliepė ekonominei, politinei ir kultūrinei raidai ir silpnino pačioj valstybę.

Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių savarankiškumą ir atėmė valdžią iš Gediminaičių: iš Skirgailos atėmė Polocką, iš Švitrigailos – Vitebską, iš Kaributo – Seversko Naugardą, iš Vladimiro – Kijevą, iš Teodoro Karijotaičio – Podolę, iš Teodoro Liubartaičio – Volynę. Valdyti šias žemes paskyrė vaivadas.

Didžiojo kunigaikščio valdžia. Ekonominį didžiojo kunigaikščio valdžios pagrindą sudarė dideli žemės plotai, miškai, pievos ir vandenys. Socialinė jo valdžios atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai. Jis turėjo nominalią teisę disponuoti visos teritorijos žeme. Bajorų pavaldumas buvo viešo teisinio pobūdžio ir nesirėmė sutartimis su didžiuoju kunigaikščiu. Tik senų giminių didikai laikė save savarankiškais ir nebuvo tiesioginiai didžiojo kunigaikščio valdiniai. Didysis kunigaikštis gaudavo karinių duoklių ir rinkliavų, taigi turėjo didelių pajamų.

Lietuvos valstiečių ir miestiečių raida iki 18a. pab.

Valstiečių padėtis. Laisvųjų valstiečių nuolat mažėjo, nes vis daugiau jų patekdavo feodalų priklausomybei! ir turėdavo atlikti jiems prievoles. Duodavo natūrines duokles grūdais, medumi, kailiais, žuvimis ir dirbo dvaro laukus. Valstiečiai priklausė kunigaikščiams, stambiems feodalams ir smulkiems bajorams. Bajorų iš didžiojo kunigaikščio paveldėti valstiečiai buvo vadinami veldamais. Valstiečių darbo sąlygos, duoklių normos skirtinguose dvaruose buvo nelygios. Valstiečiai tapo bajorų veldamais ne visi iš karto ir ne vienodomis aplinkybėmis bei priemonėmis.

Didžiojo kunigaikščio dvaruose taip pat dirbo valstiečiai ir jų darbo prievolė bei duoklės buvo panašios į veldamų prievoles. Jogaila, 1387 metais atidavęs Vilniaus vyskupui du valsčius, kartu atidavė visus valstiečius ir atleido juos nuo visų dėklų, sidabrinės, duoklių, pilių ir tiltų statymo ir taisymo, pastočių ir sargybų kunigaikščiui. Tokias prievoles Aukštaitijoje atliko daugumos valsčių žmonės. Veldamai buvo priklausomi nuo feodalų administracinės ir teismo valdžios.

Laisvi valstiečiai gyveno bendruomenėmis, savo bendrus reikalus tvarkė sueigoje. Bendruomenė solidariai atsake už duoklių davimą didžiajam kunigaikščiui. Duoklių dydis priklausė nuogauto derliaus, sumedžiotų žvėrių ir surinkto medaus kiekio. Didysis kunigaikštis ir feodalai nežinojo, kiek jie gaus duoklių, o valstiečiai stengėsi atiduoti jų kuo mažiau. Todėl apie 1380 m. didysis kunigaikštis pertvarkė valstiečių prievoles. Kiekvienas valstiečio kiemas (dūmas) turėjo duoti nustatytą grūdų kiekį, vadinamąją dėklą. Ją sudarė statinė rugių ir statinė arba dvi avižų. Iki dėklos nustatymo valstiečiai turėjo atiduoti dešimtąją dalį derliaus. Kol buvo imama dešimtinė, feodalai rūpinosi valstiečių žemės plotų plėtimu ir derliaus didinimu. Pakeitus prievolių nustatymo sistemą, didelę reikšmę turėjo valstiečių ūkių skaičius. Valstiečių ūkis tapo feodalinių prievolių vienetu. Didysis kunigaikštis ir feodalai žinojo, kiek jie turi valstiečių ūkių ir kiek gaus pajamų. Karo reikalams valstiečiai turėjo mokėti sidabriną. Už sidabrinę buvo samdomi karo specialistai ir ginklų meistrai.

Pakeitus feodalinių prievolių sistemą, valstiečių išnaudojimas ir jų priklausomybė nuo feodalų padidėjo. Valstiečiai pasidarė labiau priklausomi nuo kunigaikščio tijūnų ir mažiau — nuo bendruomenės. Bendruomenė tik dalį prievolių, pvz., pasėdžio prievolę, medžioklės produktų prievolę, atlikdavo solidariai.

Valstiečių ūkiui tapus feodalinių prievolių vienetu, didysis kunigaikštis galėjo duoti bajorams už tarnybą ne visą bendruomenenę o pavienių valstiečių. Bajorų vaikai už karo tarnybą dabar gaudavo po kelis valstiečius vietoj gaunamo atlyginimo maistu, drabužiais ir pinigais. Atiduoti valstiečiai tapdavo vel-damais ir turėjo feodalo klausyti. Tai būdavo nurodyta didžiojo kunigaikščio rašte. Veldamas ir toliau naudojosi savo žemės sklypu, jo šeimos nariai buvo laisvi. Tačiau išleisdamas dukterį už vyro turėjo sumokėti feodalui nedidelį vedybinį mokestį (kiaunės kailiuką), vadinamąjį krieną. Veldamo turtas tekdavo feodalui tik išmirus visai šeimai. Veldamas negalėjo palikti feodalo. Didžiajam kunigaikščiui jis mokėjo dėklą ir sidabrinę, o kitas prievoles turėjo atlikti savo feodalui. Valstiečių vertimas veldamais buvo pirmasis jų į baudžiavini-mo etapas.

Valstiečių padėtis 14-16a.. Valstiečiai buvo tėvoniniai feodalų ir valstybiniai, arba didžiojo kunigaikščio. XV a. ir dar XVI a. pradžioje greta baudžiauninkų buvo nemažai laisvų valstiečių. Antai 1447 m.
Kazimiero žemės privilegijoje dar kalbama apie laisvus ir nelaisvus valstiečius. Pabėgusių nelaisvų valstiečių didysis kunigaikštis ir feodalai neturėjo teisės priimti. Laisvi valstiečiai buvo laisvi nuo dvaro darbų, bet ne nuo feodalinės priklausomybės. XV a. dauguma valstiečių turėjo teisę išeiti, tačiau susidarė ir senaties paprotys. Valstietis, išgyvenęs pas feodalą 30 metų, netekdavo teisės išeiti. XVI a. tokios senaties terminas .buvo tik 10 metų. Senaties termino sutrumpinimas daugeliui valstiečių atėmė teisę išeiti. Turinčių teisę išeiti valstiečių padėtis nebuvo geresnė. Atėję pas naują feodalą, jie dažniausiai prasiskolindavo ir netekdavo asmens laisvės. Iki XV a. vidurio valstiečiai turėjo teisę naudotis giriomis. Girioje jie įdirbdavo žemės sklypelius, kurie iš tikrųjų buvo jų nuosavybė.

Valstiečiai turėjo atlikti feodalams prievoles: eiti lažą, duoti natūrines duokles, atiduoti feodalui pusę medaus (ši prievolė atsirado iš bičiulystės santykių), atlikti pasėdžio prievolę, t. y. vaišinti atvykusį feodalą ir duoti jam dovanų. Savo ūkiuose valstiečiai šeimininkavo nevaržomai. Iki XVI a. vidurio valstiečių šeimos nariai prievolių neatliko. Valstiečių dukterys galėjo ištekėti be feodalo sutikimo, sumokėjus kiaunės kailiuką arba 30 grašių mokestį. Feodalai galėjo apkeisti valstiečių žemės sklypus. Nubaustas valstietis valstybinio teismo baudą mokėjo savo feodalui. Feodalas pats išreikalaudavo iš valstiečių mokesčius ir prievoles.

Valstybinių valstiečių prievolės buvo nustatytos apie XIV a. pabaigą ir vadinosi tarnyba. Tarnyba – tai vienas arba keli valstiečių kiemai, privalantys atlikti prievolių normą. Jie turėjo per savaitę 2-3 dienas dirbti dvaro ūkyje ir duoti dėklą. Feodalai taip pat laikydavosi tokių pačių tarnybos normų, kad jų valstiečiai neišbėgiotų. Jeigu valstietis turėdavo daugiau ˛emės arba padidėdavo jo šcirna, tarnyba buvo suskaldoma į dvi. Ilgainiui susidarė didelis skirtumas tarp tarnybų: vienos susidėjo iš kelių

ūkių, o prievoles atliko kaip viena, kitos – tik iš vieno ūkio, o prievoles turėjo atlikti tokias pačias. Todėl vieni valstiečiai nuskurdo, kili – praturtėjo. Apskritai valstiečiai nebuvo suinteresuoti gerinti ūkį, nes tada būtų padidėjusios prievolės.

Plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams, didysis kunigaikštis ir feodalai pradėjo keisti prievolių sistemą ir mėgino jas padidinti. Buvo pabandyta nustatyti prievoles pagal dirbamos žemės plotą ir įvestas vadinamasis žagrės mokestis. Žagrė – tai dviejų jaučių jungas arba vienas arklys. Valstiečių dirbama žemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo iš turimo darbinių gyvulių skaičiaus. Feodalai pradėjo domėtis valstiečių turimos žemės plotu, ir valstiečiai neteko teisės disponuoti savo žeme. Didysis kunigaikštis ir po jo feodalai paskelbė, kad valstiečiai ir jų turtas priklauso jiems. Pradėjo keisti valstiečių natūrines prievoles piniginiais mokesčiais ir tuo padidino jų išnaudojimą. Valstiečiai atsakė į tai sukilimais. Feodalų ir jiems priklausomų valstiečių santykių jokios teisės normos nereguliavo. Tik dėl valstybinių valstiečių buvo leidžiami didžiojo kunigaikščio nuostatai dvarų valdytojams. Tuose nuostatuose buvo nustatytos valstiečių prievolės ir jų normos.

Be baudžiauninkų, feodalai turėjo nelaisvą šeimyną. Jos narius feodalas galėjo parduoti. Tačiau nelaisva šeimyna turėjo šiokį_ tokį turtą. Be to, kad feodalui nereikėtų jos maitinti, kiekvienas dirbantis gaudavo keturias statines nevėtytų rugių, tam tikrą kiekį daržovių, druskos, lašinių. Galėjo ganyti gyvulius feodalo naudmenose. Nelaisvos šeimynos narių padėtis buvo artima baudžiauninku padėčiai. Jeigu laisvasis susituokdavo su nelaisvuoju, tai kiekvienas jų pasilikdavo savo pirmesnėje padėtyje. Gimusių vaikų padėtis buvo tokia: sūnų kaip tėvo, dukterų – kaip motinos. Todėl tokioje šeimoje buvo laisvų ir nelaisvų žmonių. Didelė dalis nelaisvos šeimynos buvo paverčiami

baudžiauninkais.

Dvaruose buvo ir bernų. Jie daugiausia dirbo lauko darbus, be to, remontavo pastatus, prižiūrėjo gyvulius, statė užtvankas ir pan.

Valstiečių padėtis 16-18a.. Prekinių-pinigimų santykių plėtra vertė feodalus reikalauti iš valstiečių daugiau darbo ir natūrinės rentos. Norint gauti daugiau produktų, reikėjo racionaliau organizuoti ūkį ir valstiečiams skirti prievoles atsižvelgiant į jų ūkinį_ pajėgumą. Tai pasiekti buvo įmanoma tik apskaičiavus žemės kiekį ir jos kokybę dvaruose ir valstiečių ūkiuose, paskyrus valstiečiams prievoles pagal jų žemės plotą ir kokybę, pašalinus tarp-rėžius, žemės išsklaidymą mažais sklypeliais.

Būtinumas gauti didesnių pajamų pirmiausia paskatino didįjį kunigaikštį panaikinti senas žemėvaldos ir žemdirbystės formas. Jam reikėjo vis daugiau lėšų kariuomenei samdyti, nes bajorų pašauktinė kariuomenė nebuvo kovinga. Pradėtas valstiečių žemės valdymo reorganizavimas ir tai pavadinta valakų reforma.

Valakų reformos uždaviniai buvo šie: 1) atskirti didžiojo kunigaikščio valstiečių valdomas žemes nuo bajorų žemių ir atimti iš jų užgrobtas žemes; 2) išmatuoti žemę valakais ir įkurdintiems juose valstiečiams paskirti prievoles pagal žemės kiekį ir jos kokybę;
nustatyti dirbamos žemės plotus didžiojo kunigaikščio dvaruose ir sunormuoti valstiečių darbą; 4) išaiškinti ir nustatyti įvairius pajamų šaltinius; 5) suorganizuoti naują valstiečių administraciją.

Didžiojo kunigaikščio valstiečių padėtis buvo nustatyta teisės aktų. 1514 m. išleisti nuostatai dvarų laikytojams, kuriais bandyta reguliuoti ūkinę jų veiklą“. Dvarų valdytojai ir seniu-

n.n ip;iK’iL’,oti atvykus didžiajam kunigaikščiui duoti staciją, reikalaujami išskirti hmkii, kurį įdirbtų dvaro žmonės, i5 kurių vieni eitų

l,i/,i 1. ih mokrtu u/turimą žemą, mokėti činšo mokesty-po kapą 1,111 pci metus. Osadiniai žmonės turėjo mokėti iždui žemės ir p.i|.mm mokesčius, eiti į talkas. Nuostatuose įsakyta palikti dvare Ivanui tarnų ir amatininkų tiek, kiek jų būtinai reikia, o kitiems paskirti činšo mokestį.

Dvarų laikytojai privalėjo iš surinktų pajamų mokėti dešimtinę Bažnyčiai, skirti reikalingą grūdų kiekį dvaro nelaisvai šeimynai išlaikyti, o kitas pajamas padalyti į tris dalis, iš kurių dvi atiduoti iždui, o trečią pasilikti. Teismo rinkliavos buvo paliktos dvaro valdytojui, o baudos paskirtos iždui. Dvarų laikytojai po šių nuostatų pradėjo didinti valstiečiams prievoles. Valstiečiai priešinosi ir skundėsi didžiajam kunigaikščiui. Didysis kunigaikštis mėgino detalizuoti laikytojų teises ir valstiečių prievolių normas. Tam reikalui 1529 m. jis išleido nuostatus Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų laikytojams12. Šiais nuostatais siekta padidinti iš dvarų ūkio gaunamas pinigines pajamas. Visos natūrinės duoklės buvo pakeistos piniginėmis, išskyrus tuos produktus, kurie suvartojami dvare. Surinkti žemės ūkio produktai turėjo būli parduoti turguje ir pinigai atiduoti iždui. Nuostatuose įsakyta palikti reikiamą skaičių lažinių valstiečių, o kitus apgyvendinti sklypuose ir iš jų reikalauti po statinę kviečių arba po paršą. Lažininkai turėjo atlikti pastotes. Kitų kategorijų žmonės turėjo eiti į talką 12 dienų per metus. Be to, nuostatuose reikalaujama, kad būtų geri trobesiai, inventorius, tinkamai prižiūrimi gyvuliai. Laisvą žemę buvo galima išnuomoti, tačiau atiduoti ją be prievolių – kategoriškai draudžiama. Nuostatai uždraudė dvarų valdytojams išnaudoti valstiečius savo interesams tenkinti.

Valstiečiai priešinosi naujų prievolių įvedimui, todėl didysis kunigaikštis 1547 m. išleido nurodymus urėdams dėl baudžiavinių prievolių išieškojimo13. Pagal juos, urėdai turėjo išėjusių vals-tiečių žemes atiduoti kitiems už prievoles. Jeigu išėjęs valstietis grįžtų, jam turėjo būti duota žemė kitoje vietoje. Laisvos žemės neturėjo būti išnuomojamos už pinigus, kviečius ar medų, o atiduotos už tarnybą, kad būtų gaunama daugiau pajamų. Dvarų valdytojai neturėjo teisės savintis pabėgusių valstiečių arba iš-marų turto, {sakyta žiūrėti, kad valstiečiai nepardavinėtų ir ne-įkeistų žemės bajorams ir tuo nemažintų didžiojo kunigaikščio žemių ploto. Valstiečiu sūnus urėdai turėjo išsiųsti mokytis amato, nes dvare reikalingi įvairūs meistrai. Minėti nuostatai nelietė valstiečių žemės valdymo santykių, o tik nustatė mokesčius ir prievolės bei nurodė ūkininkavimo tvarką.

1557 m. balandžio l d. išleisti valakų nuostatai, o spalio 20 d. -jų pakeitimai14. Pagal šiuos nuostatus valakų reformą vykdė revizoriai ir matininkai.

Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalini žemės fondą. Buvo sudaromi sklypai po 30-33 margus (20-21 ha), paskirstomi į tris laukus ir duodami valstiečiams taip, kad vienas jų kiemas arba sujungti 2-3 silpni kiemai gautų tris lygias vienam valakui juostas žemės trijuose laukuose. Valstiečių kiemus perkeldavo į vidurinį lauką ir jie įsikurdavo juostoje prie kelio. Taip susidarė gatviniai kaimai po 40-50 kiemų. Valstiečiams prievoles paskirdavo pagal žemės kiekį ir kokybę vietoj buvusių tarnybų, kiemų (dūmų) arba žagrės. Prievolių apskaičiavimo pagrindas buvo žemė, t. y. pagrindinė gamybos priemonė. Reformos vykdytojai turėjo žiūrėti, kad kiekviena valstiečio šeima gautų žemės tiek, kad galėtų iš jos pragyventi ir atlikti prievoles. Žemė buvo išmatuota ir sudarytas jos kadastras – suskirstyta į keturias rūšis: I rūšies – gera žemė, II – vidutinė, III – bloga ir IV – labai bloga. Buvo nustatyta: činšo mokestis – 21, 12, 8 ir 6 grašiai už atitinkamos rūšies žemės valaką; duoklė – po dvi statines avižų už geros ir vidutinės ir po vieną – už blogos žemės valaką arba 10 grašių ir šieno vežimas, arba 5 grašiai už geros ir vidutinės žemės valaką, viena žąsis arba 1,5 grašio, dvi vištos arba 16 pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4 pinigėliai – už blogos ir labai blo

in v,il;iL|. La/imai valstiečiai atliko lažą dvi dienas per n krturias dienas talkų per vasarą. Visi valstiečiai mo-krjo /vrjyhos mokesti ir už staciją po 2,5 grašio.

Revizoriai turėjo žiūrėti, kacl bajorai ir kiti valdiniai nedaryti) nuostolių didžiojo kunigaikščio ūkiui, kontroliuoti matinin-I i| darbą. Jie kontroliavo ir vietos urėdų veiklą, pastebėją, kad K- nevykdo valakų nuostatų, pranešdavo didžiajam kunigaikščiui. Revizoriai organizavo žemės matavimo darbus, apkeisda-vo bajorų įsiterpusias žemes su valstybės žeme, ieškojo nuslėptų ir
neteisėtai užimtų žemių, drauge su urėdais dalijo valstiečiams valakus ir žiūrėjo, kad jie apsigyventų viduriniame lauke, kad nesikurtų mažuose sklypuose, o urėdai ar bajorai nepasisavintų reformos fondui skirto miško.

Revizorius tikrino dvarų valdytojų pateiktus dvarų ūkio būklės duomenis, jų ūkinio pertvarkymo tikslingumą., skyrė reikiamą skaičių valstiečių valakų dvaro laukams įdirbti, nustatė gaunamas iš gyvulininkystės pajamas, žiūrėjo, kad urėdai spręstų bylas ir ginčus, tikrino mokesčių rinkimą ir išlaidas. Revizorius privalėjo surasti reikiamą skaičių tarnų dvarui ir piliai, kartu su girininku parinkti žvėrių sekėjus, nustatyti reikalingą skaičių amatininkų, skirti vaitus. Revizorių padėjėjai buvo matininkai; jie už darbą gaudavo po tris valakus be prievolių.

Dėl valakų reformos atsirado kelių kategorijų valstiečiai: lažininkai, osadininkai, daržininkai, tarnybiniai žmonės. Lažininkų kaimai turėjo geresnių žemių, papildomų naudmenų, daugiau darbinių gyvulių. Jų skaičius priklausė nuo dvaro laukų ploto, nes septyni valstiečių valakai dirbo vieną dvaro žemės valaką. Lažą reikėjo atlikti su arkliu arba pora jaučių ir žagre. Už neatlikimą pirmą kartą buvo baudžiama vieno grašio bauda, už neatlikimą antrą kartą reikėjo duoti aviną, už neatlikimą trečią kartą plakė rykštėmis ir reikėjo atlikti darbą. Buvo ir papildomų prievolių: šieno ruošimas, pastotės, nakties sargyba, kelių ir tiltų remontas, sidabrinė arba asmens mokestis karo reikalams. Už mokesčių nesurnokėjimą ir duoklių neatidavimą laiku buvo baudžiama areštu ir dar reikėjo mokėti už areštinę, be to, drau-

džiama ieškoti mokesčius iš inventoriaus ir gyvulių, kad nesužlugtų ūkis. Nuo mokesčių atleisdavo stichinių nelaimių, šeimos narių ligos ir didelio skurdo atvejais.

Daugiausia buvo osadinių valstiečių. Jų padaugėjo todėl, kad nereikalingi dvarų tarnai buvo paversti osadiniais valstiečiais. Laisvų žemių kolonizacija buvo uždrausta. Osadiniai valstiečiai mokėjo činšą ir davė dėklą. Vietoje lažo ir talkų jie mokėjo 30 grašių osa-dos ir 12 grašių už talkas. Be to, ruošė šieną, davė pastotes, atliko naktinę sargybą, remontavo kelius ir tiltus, mokėjo sidabrinę.

Daržininkai atsirado iš buvusių nelaisvų šeimyniškių. Jais tapo ir nuskurdę valstiečiai. Daržininkai atliko lažą be arklio vieną dieną per savaitę, o jų žmonos ir dukterys vasarą šešias dienas pjovė javus arba ravėjo daržus. Daržininkams duodavo po tris margus žemės. Jie parsisarndydavo dvare arba pas pasiturinčius valstiečius ir buvo pigi darbo jėga.

Geriausia buvo tarnybinių žmonių padėtis. Didžiojo kunigaikščio dvaruose gyveno kariniai tarnai, įvairūs amatininkai. Valstiečio tarnyba buvo kelio bajoro, arklininko, žvėrių sekėjo, bartininko, kalvio, dailidės ar kitas darbas, kurį jis dirbo vietoje činšo arba lažo. Tarnybinių žmonių šeimos buvo gausesnės, jų ūkiuose daugiau gyvulių ir inventoriaus, nes jie galėjo nuomotis laisvas žemes. Labiausiai privilegijuoti buvo šarviniai bajorai, maštalieriai, žvėrių sekėjai. Jie turėjo po du valakus be prievolių. Tačiau neatlikdami tiesioginės tarnybos, mokėjo činšą. Arklininkai turėjo atlikti papildomas prievoles: staciją, remontuoti kelius, tiltus ir pan. Rūmų tarnai (durininkai, vartininkai) gaudavo valaką, laisvą nuo prievolių, o kitą valaką – už činšą. Šauliai, bebrininkai, bar-čiai, žvejai gaudavo po valaką žemės be kitų prievolių. Amatininkai taip pat turėjo po valaką žemės be prievolių.

Valstiečiai gaudavo valakus paveldėtinai. Net už nusikaltimą žemė nebuvo atimama. Jiems leisdavo rinkti grybus ir uogas, medžioti mažus žvėrelius savo valakuose, žvejoti ežeruose ir upėse meškere ir mažais tinkleliais. Po rudens darbų su urė-do žinia valstietis galėjo išeiti uždarbiauti. Pabėgusių valstiečių 11–.kodavo ir už tai konfiskuodavo jų turtą. Sugautus apgyvendindavo laisvame neįdirbtame valake. Valstietis, apgyvendinęs savo valaką ir pardavus trobesius, galėjo išeiti kitur, tačiau privalėjo apsigyventi didžiojo kunigaikščio valsčiuje.

Po valakų reformos buvo pertvarkyta valstiečių administracija. Visi valstiečiai bendrai ir vienodai naudojo kiekvieną iš trijų laukų, bendrai ganė gyvulius pūdymuose ir ganyklose. Bendriems reikalams aptarti turėjo kaimo vyrų sueigą- kuopą. Kuopa rūpinosi bendrais ūkiniais reikalais ir santykiuose su dvaru gynė savo narius. Kuopa pasipriešindavo didinamoms prievolėms, todėl feodalai turėjo su ja tartis.

Valsčiaus centriniame dvare buvo seniūno arba dvaro laikytojo būstinė. Reikalus tvarkė jo vietininkas su raštininkais. Jie prižiūrėjo dvaro ūkį, ieškojo naujų pajamų šaltiniu, vykdė policijos ir teismo valdžią valstiečiams, kontroliavo prievolių atlikimą. Valstiečių kaimai buvo suskirstyti į vaitystes po 400 kiemų. Revizorius kartu su seniūnu arba dvaro laikytoju paskirdavo vaitą. Vaitas varė valstiečius į darbą, ragino atiduoti duokles ir sumokėti mokesčius, tikrino jų rėžius, kaimų ir valsčių ribas, žemės ežias ir kapčius. Jis pranešdavo dvaro ūkvedžiui apie nuostolius ir nusižengimus, atvesdavo valstiečius { vietininko teisiną ir jame pats dalyvavo, pranešdavo revizoriui apie dvaro urėdų neteisėtus
Be to, iš valstiečių buvo skiriami du šuolininkai, kurie žiūrėjo, kad valstiečiams nebūtų daroma nuostolių ir kad šie jų nedarytų, padėjo vaitui. Vaitai ir šuolininkai dažnai reikalaudavo sau įvairių rinkliavų, todėl valstiečiai stengėsi, kad jais būtų skiriami kuopos pasiūlyti žmonės.

Valakų nuostatai nustatė miškų naudojimo tvarką. Privatūs miškai buvo atriboti nuo didžiojo kunigaikščio miškų. Tokį atribojimą vykdė paskirti komisarai. Miško žemė, tinkama žemdirbystei, buvo išmatuota valakais ir atiduota valstiečiams už prievoles. Netinkamą žemdirbystei žemę įrašydavo į registro knygas. Šienaujamus plotus prijungdavo prie dvaro žemių arba iš

dalydavo valstiečiams. Medžioti miškuose buvo uždrausta. Buvo medžiojama tik didžiojo kunigaikščio naudai. Girininkai parduodavo valstiečiams išvirtusius medžius.

Dešimtinė Bažnyčiai buvo panaikinta, ir Bažnyčia gaudavo 1-2 valakus žemės. Bažnyčios iki reformos gaunama duoklė natūra buvo pakeista pinigais. Kai kur Bažnyčiai buvo palikta dešimtinė specialiu didžiojo kunigaikščio raštu.

Vykdant valakų reformą, valstiečiai davė pastotes ir darbininkus revizoriams ir matininkams. Seniūnai ir dvarų laikytojai sudarydavo gavusių valakus valstiečių sąrašus ir perduodavo jiems sklypų valdymą.

1567 m. buvo išleistos taisyklės seniūnams ir dvarų laikytojams1*. Jose įsakyta paskirti valstiečiams tokius mokesčius, kad jie galėtų sumokėti ir dar sumokėtų sidabrinę. Bado, gaisro ar gyvulių kritimo atvejais valstiečiams suteikdavo mokesčių lengvatas. Mokesčių rinkimo metu drausdavo ieškoti iš valstiečių privačias skolas, skolinti jiems pinigus už procentus ir bausti piniginėmis baudomis. Toli nuo dvaro gyvenantiems valstiečiams rekomendavo skirti činšą, nes atvykti į darbą dvare atimdavo daug laiko. Duoti žemės vien už piniginį činšą buvo uždrausta. Valstiečiai galėjo parduoti namus, inventorių ir išeiti iš ūkio savo vietoje palikę kitą valstietį. Parduoti žemę jie neturėjo teisės. Valstiečiai turėjo teisę apskųsti seniūnų ir laikytojų neteisėtus veiksmus revizoriui.

Didžiojo kunigaikščio valsčiuose valakų reforma buvo baigta apie 1565 metus. XVI a. antrojoje pusėje visi vidutiniai ir stambūs feodalai vykdė valakų reformą savo valdose. Buvo panaikinta valstiečių žemės nuosavybė, senos paprotinės prievolės, nuo senovės susiformavusi jų gyvenimo tvarka, nes ji netiko išsivysčiusiems feodaliniams santykiams. Feodalinę rentą nustatydavo nuo sklypo, ir feodalai galėjo lengvai keisti rentos formą ir dydį. Galėjo lengvai priderinti valstiečių išnaudojimo formas prie besiplečiančios prekinės gamybos. Ši reforma buvo tolesnis feodalinių santykių ir baudžiavinės santvarkos raidos etapasValstiečių padėtis nuolat blogėjo. Palivarkai buvo plečiami atimant iš valstiečių žemę ir paliekant šeimai po pusę valako. Tą patį darė ir valstybinių bei bažnytinių žemių laikytojai. Seniūnai ir dvarų valdytojai steigė palivarkus savo nuožiūra. Plečiant palivarkus, valstiečiams daugėjo lažo dienų. XVI a. viduryje vidurkis buvo dvi lažo dienos per savaitę nuo valako, o XVII a. viduryje – šešios dienos. Feodalai pradėjo reikalauti moterų ir pusbernių lažo dienų, jų skaičių didindavo smulkindami valstiečių valakus, l talkas išvarydavo visus darbingus valstiečio šeimos narius, palikdami vieną žmogų saugoti namų.

Valstybinių ir bažnytinių valstiečių atliekamos prievolės buvo analogiškos bajorų ir ponų valstiečių atliekamoms prievolėms. Feodalai daugiau reikalavo kiaušinių, naminių paukščių, linų, grūdų, grybų, riešutų, apynių ir kitų duoklių. Valstiečiai turėjo vežti feodalų prekes į turgus, pirkti prekes savo pono krautuvėje, malti grūdus jo malūne, velti audeklus vėlyklo-sc ir už viską mokėti.

Lažinis ūkis fiegalėjo gyvuoti be feodalų valdžios valstiečių asmeniui. Tokią valdžią feodalai XVII a. turėjo neribotą: valstiečius parduodavo, kartu su žeme ir be jos, turėjo visą administracinę ir teismo valdžią. Baudė fizinėmis bausmėmis, pririšdavo prie stulpo, įsprausdavo į kaladę ir pan. Baudė už blogai atliktą darbą, už dvaro tarnų neklausymą, už bažnyčios ne-lankymą. Valstietis be pono leidimo negalėjo sukurti šeimos. Tik valstybinių žemių valstiečiai galėjo skųstis didžiajam kunigaikščiui, ir jis Įsakydavo savo valdiniams ištirti skundus.

Feodalai savo valstiečius skirstė į valsčius, vaitystes ir dešim-tijas, kad būtų lengviau valdyti. Vaitai ir dešimtininkai buvo parenkami iš pasiturinčių valstiečių ir turėjo lengvatų.

XVIII a. susidarė kelios valstiečių kategorijos: prievolininkai, bajorai ir žemininkai. Daugiausia buvo prievolininkų, kurie turėjo nuo ketvirtadalio iki viso valako žemės. Jie atliko lažą arba mokėjo činšą, o dažniausiai – lažą ir činšą. Be to, turėjo atlikti 12 dienų talkų, šarvarkų (taisyti kelius ir tiltus), kulti javus, eiti sargybą ir pan. Taip pat turėjo duoti duokles natūraValstybinių ir bažnytinių žemių valstiečiai, be mokesčių (padūmės), turėjo mokėti kvartą ir hibcrną (mokesčius kariuomenei išlaikyti).

Atskira valstiečių kategorija buvo bajorai ir žemininkai. Išnykus bajorų pašauktinei kariuomenei, jie skyrėsi nuo valstiečių tuo, kad neatliko lažo, o mokėjo
činšą. Daugiausia gyveno valstybinėse žemėse, tačiau jos savininkais nebuvo. Gyveno geriau už lažinius valstiečius ir atlikdavo dvarui karinę bei policinę tarnybą.

Žemininkai XVIII a. nebuvo žemės savininkai. Jie naudojosi sodybine ir gauta dvaro žeme ir mokėjo už ją činšą, atliko dvarui sargybą prie rūmų, prižiūrėjo turguose tvarką, padėjo surinkti iš valstiečių mokesčius, saugoti ir ginti dvaro žemių ribas. Žemininkai turėjo turėti savo namus su seklyčia ir ūkio trobesiais, gerą žirgą, balną, ginklus ir uniformą. Nusikaltusi žemininką ponas perkeldavo į bajorus.

Visi valstiečiai turėjo atlikti prievoles Bažnyčiai produktais ir pinigais.

Miestiečių padėtis. XIII-XIV a. amatai atsiskyrė nuo žemės ūkio ir tapo savarankiška šaka. Amatininkai tuo metu daugiausia gamino žemės ūkio inventorių ir ginklus.

Visuomeninio darbo pasidalijimo didėjimas sudarė sąlygas plėtotis prekybai. Prekyba plėtėsi su Rusija ir Vakarų Europos kraštais. Iš Lietuvos buvo išvežamas vaškas, kailiai, medžio pelenai, derva ir gintaro dirbiniai, taip pat medžio dirbiniai, odos, linai ir kanapės, iš užsienio įvežama druska, geležis ir ginklai.

Amatų ir prekybos raida sudarė sąlygas kurtis ir plėstis miestams. Pilys, turėjusios karinę ir politinę reikšmę, tapo ir ūkiniais centrais. Aplink jas koncentravosi prekyba, amatai ir formavosi miestai.

Amatininkai buvo tėvoniniai ir laisvieji. Amatus plėtojo ir tobulino laisvieji amatininkai. Tėvoniniai amatininkai nebuvo suinteresuoti savo darbu, nes visą jų pagamintą produkciją paimdavo feodalas. Geresnius gaminius feodalai pirko iš laisvųjų amatininkų, sudariusių miestų gyventojų daugumą.

Kartu su amatais ir žemės ūkiu plėtėsi prekyba, daugėjo pirklių. Didysis kunigaikštis ir stambūs feodalai turėjo savo pirklių, parūpindavusių jiems reikalingų dalykų. Tokie pirkliai vadinosi faktoriais, o jų kontoros – faktorijomis. Vilnius ir Kaunas turėjo savo sankrovos teisę, ir visos gabenamos iš užsienio prekės buvo čia iškraunamos. Vietiniai pirkliai pirkdavo jų didesnį kiekį ir parduodavo gyventojams. Didysis kunigaikštis palaikydavo savo krašto pirklius konkurencinėje kovoje su užsienio pirkliais, apmokestindamas pastaruosius didesniais mokesčiais. Prie stambių savo dvarų feodalai pradėjo steigti miestelius ir rengti turgus. Miestelių gyventojai gaudavo teisę verstis amatais ir prekyba.

Miestiečių padėtis 14-16a.. Miestai ir miesteliai buvo steigiami privilegijų pagrindu. Feodalai prašydavo didįjį kunigaikštį privilegijos savaitiniam turgui ir metiniams turgums organizuoti. Didysis kunigaikštis reguliavo miestų steigimą, kad jie nedarytų konkurencijos valstybinių miestų miestiečiams ir nesumažintų iždo pajamų, gaunamų iš miestiečių, {steigus miestelį, tos vietovės valstiečiai tapdavo miestiečiais. Be žemės ūkio, jie galėjo verstis prekyba, laikyti karčemas. Už žemės sklypus, prekybą ir karčemas mokėjo feodalui mokesčius ir atidirbdavo nustatytą dienų skaičių per metus. Feodalai draudė valstiečiams parduoti produktus ne turguje, kad gautų pajamų iš turgaus rinkliavų.

Miestiečiai buvo laisvi. Jie galėjo parduoti savo turtą ir išeiti. Feodalas galėjo parduoti visą miestelį kitam feodalui.

Didesnių miestų, amatų ir prekybos centrų, Lietuvoje iki XVI a. buvo nedaug. Paminėtini Vilnius, Trakai, Kaunas, Gardinas. Žemaitijoje nebuvo nė vieno didelio miesto. Didieji kunigaikščiai, ypač Gediminas, kvietė į miestus užsienio amatininkus ir pirklius. Kad galėtų plėstis amatai ir prekyba, reikėjo suteikti miestiečiams savarankiškumą. Negarantavus amatininkams ir pirkliams pajamų ir teisinės saugos, nebūtų galima jų parsikviesti iš užsienio. Todėl nuo Jogailos valdymo metų dideli miestai gaudavo Magdeburgo miesto teisę. Didysis kunigaikštis suteikdamas tokią teisę atleisdavo miesto gyventojus nuo valstietiškų prievolių; jie gaudavo įvairių pajamų šaltinių ir nebūdavo pavaldūs vaivadai, seniūnui ar dvaro laikytojui. Miesto vaitą skyrė didysis kunigaikštis, o burmistrus, tarėjus ir šuolininkus (lovininkus) rinko patys miestiečiai. Vėliau įsigalėjo turtingiausi miesto gyventojai ir burmistro ar tarėjo jau neberinko, o juos kooptuodavo iš savo tarpo, {sigalėjus miesto diduomenei, miesto savivaldos organai susidėjo iš keleto giminių narių.

Vaitas, burmistrai ir tarėjai sprendė bylas. Kai kuriuose miestuose teismas skirstėsi į tarybą ir lavą. Tarybą sudarė burmistrai ir tarėjai. Ji užsiėmė ūkiniais reikalais ir sprendė civilines bylas. Lava susidėjo iš vaito ir šuolininkų ir sprendė baudžiamąsias bylas. Vaitas turėjo ginkluotąją jėgą ir užtikrindavo viešąją tvarką ir saugumą mieste

Miestiečiai nesudarė vieningo luomo. Diduomenė turėjo že-valdų dvarų, naudojosi feodalų teisėmis. Paprasti mies-

iečiai privalėjo mokėti valstybinius ir miesto mokesčius, at-lil.ii darbines prievoles (statyti namus, gristi gatves, tiesti šąli-r.ttvms ir pan.).

Miiestuose ir feodalai turėjo sklypų ir namų. Feodalai buvo nepavaldūs miesto organams. Žemės sklypų ir namų turėjo ir Bažnyčia. Visos tos žemės ir gyventojai priklausė ne miesto, o feodalo ar Bažnyčios valdžiai. Tai buvo vadinamosios jurisdi-kos Miesto organų aktų jurisdikos nevykdė, todėl kildavo daug ginčų ir konfliktų. Ypač dažnai
kivirčydavosi amatininkai ir pirkliai Amatininkai buvo susijungę į cechus. Į cechą galėjo palėkt i amatininkas, keletą metų pabūvąs mokiniu, išlaikęs egzaminus ir dar keletą metų dirbęs pameistriu. Pašaliniams verstis amatais amatininkų privilegijos draudė, kad apsaugotų nuo konkurencijos. Jurisdikų amatininkai nestodavo į cechus, dėl to ir kildavo konfliktų. Jurisdikos turėjo neigiamą įtaką miesto ūkiui ir ardė mieste viešąją tvarką.

Vytauto epocha. Valstybinės ir visuomeninės santvarkos pakitimai.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV a. viduryje jau turėjo didelę teritoriją. Į jos sudėtį įėjo nemaži rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemių plotai. Atskirų sričių ekonominiai ryšiai buvo silpni, nes viešpatavo natūrinis ūkis ir feodalų tėvonijos buvo uždaros. Feodalai apsiribojo tik artimiausia rinka.

Didysis kunigaikštis neįstengė centralizuoti tokios didelės teritorijos valdymo ir todėl vietose liko vasalinės kunigaikštystės, valdomos didžiojo kunigaikščio giminaičių arba tenykščių vietinių kunigaikščių. Jau valdant Gediminui, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidėjo iš pusiau savarankiškų dalinių kunigaikštysčių. Gedimino sūnūs valdė Kernavės ir Slonimo žemes, Trakus, Žemaitiją, Gardiną ir Brestą; vietiniai rusų kunigaikščiai Volynę, Turo va, Pinską, Naugarduką, Polocką ir kai kurias kitas žemes.

Daliniai kunigaikščiai turėjo savo sostinę, kariuomenę, vals-tybinį aparatą ir rinko pajamas. Jie mokėjo duoklę didžiajam kunigaikščiui, duodavo jam dovanų, priimdavo atvykusį, karo atveju siųsdavo tam tikrą skaičių karių. Kartais didysis kunigaikštis sukviesdavo dalinius kunigaikščius tartis svarbiais valstybės reikalais. Antai Jogaila tarėsi su savo dinastijos kunigaikščiais derybų su Lenkija metu. Gediminas paliko Lietuvos Kunigaikštystę septyniems sūnums: Manvydui – Slonimą ir Kernavę, Karijotui – Juodąją Rusią su Naugarduku, Algirdui – Vitebską ir Krėvą, Narimantui – Turovo ir Pinsko žemes, Liubartui —. Volynę, Kęstučiui – Gardiną, Palenkę (Bretą, Drohočiną), Trakus ir Žemaitiją, Jaunučiui – Vilnių, Ukmergę ir Breslaują bei Ašmeną. Minske liko vietinis kunigaikštis Vosylius, o Polocke – Vainiaus sūnus Liubakas.

1345 m. Algirdas ir Kęstutis atėmė valdžią iš Jaunučio jėga. Vilniaus ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas: Kęstutis buvo Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis. Kiti pripažino Algirdą didžiuoju kunigaikščiu ir buvo jo vasalai, tačiau Algirdas nesikišo į vasalų vidaus reikalus. Dalinių kunigaikščių atskirumas neigiamai atsiliepė ekonominei, politinei ir kultūrinei raidai ir silpnino pačioj valstybę.

Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių savarankiškumą ir atėmė valdžią iš Gediminaičių: iš Skirgailos atėmė Polocką, iš Švitrigailos – Vitebską, iš Kaributo – Seversko Naugardą, iš Vladimiro – Kijevą, iš Teodoro Karijotaičio – Podolę, iš Teodoro Liubartaičio – Volynę. Valdyti šias žemes paskyrė vaivadas.

Didžiojo kunigaikščio valdžia. Ekonominį didžiojo kunigaikščio valdžios pagrindą sudarė dideli žemės plotai, miškai, pievos ir vandenys. Socialinė jo valdžios atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai. Jis turėjo nominalią teisę disponuoti visos teritorijos žeme. Bajorų pavaldumas buvo viešo teisinio pobūdžio ir nesirėmė sutartimis su didžiuoju kunigaikščiu. Tik senų giminių didikai laikė save savarankiškais ir nebuvo tiesioginiai didžiojo kunigaikščio valdiniai. Didysis kunigaikštis gaudavo karinių duoklių ir rinkliavų, taigi turėjo didelių pajamų.

dinastijos. Didžiuoju kunigaikščiu buvo renkamas galingiausias iš kunigaikščių, kurio klausė ir jį_ rėmė kiti kunigaikščiai ir bajorai.

Didysis kunigaikštis buvo valstybės vadovas palaikant santykius su užsieniu, vyriausiasis karo vadas ir vyriausiasis teisėjas. Šalies viduje n vadino šeimininku (gaspadoriumi). Didysis kunigaikštis skyrė feodalus į valstybines tarnybas ir už tai duodavo jiems žemes arba trečdalį pajamų, gaunamų iš valdomo dvaro arba valsčiaus

Iki Vytauto valdymo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidėjo iš atskiri} žemių. Valstybę politiškai vienijo didžiojo kunigaikščio valdžia. Vytautas dėl dalinių kunigaikščių maištų panaikino stambias Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo-Seversko, Kijevo, Podolės ir Volynės kunigaikštystes. Jis paėmė panaikintu kunigaikščių turtus ir tuo sustiprino ekonominį savo valdžios pagrindą. Valdžios stiprėjim