Integracija į Europos Sąjungą – vienas svarbiausių strateginių Lietuvos užsienio politikos tikslų. 1989-1990 m., kai išryškėjo Baltijos valstybių apsisprendimas atkurti savo nepriklausomybę, Lietuva, Latvija ir Estija susidomėjo didžiausios Vakarų valstybės. Vienas svarbiausių to laikotarpio datų – 1990 m. gruodžio 14 d. Tuomet Baltijos šalių vyriausybių vadovai pirmą kartą kreipėsi į tuometinę Europos ekonomijos bendriją, prašydami Baltijos šalims politinę, ekonominę ir kultūrinę paramą teikti ne per TSRS, o tiesiogiai. 1991 m., po Lietuvos sausio 13 d. įvykių, ES griežtai pasmerkė jėgos naudojimą Baltijos šalyse, o 1991 m. rugpjūčio 27 d. Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų siūlymu vieningai pripažino Baltijos valstybių nepriklausomybę.
1992 metais Lietuva ir ES pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį ir priėmė deklaraciją dėl politinio dialogo tarp ES ir Lietuvos. Nuo oficialių diplomatinių santykių su Lietuva užsimezgimo ES per PHARE programą pradėjo teikti pagalbą Lietuvai. 1995 m. birželio 12 d. Lietuva, Latvija ir Estija pasirašė Europos (asociacijos) sutartis su ES, kuriose ši pripažino Baltijos valstybių tikslą tapti ES narėmis.
Tokio svarbaus žingsnio, kaip Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą, pasekmių vertinti vienareikšmiškai neįmanoma. Be abejo, šis istorinis įvykis atneštų tiek teigiamų, tiek ir neigiamų pasekmių, kurios neretai yra tarpusavyje glaudžiai susiję. Be to, integracija į Europos Sąjungą – tai ilgas procesas, kuris nesiriboja vien tik stojimo sutarties pasirašymu ir įsigaliojimu. Integracija apima ir prieš pasirašymą, ir po jo vykstančius pokyčius, todėl reikia kalbėti ne tik apie stojimo į ES, bet ir apie pasiruošimo narystei rezultatus.
Kalbant apie teigiamas pasekmes, galima išskirti kelias jų grupes:
1. Ekonominės pasekmės;
2. Fiskalinės pasekmės;
3. Socialinės pasekmės;
4. Politinės pasekmės;
5. Pasekmės saugumui.
Ekonominės pasekmės
Europos Sąjunga – svarbiausia pasaulyje vieninga rinka, apimanti netoli 400 milijonų gyventojų. Lietuva jau dabar gana intensyviai prekiauja su ES šalimis (pavyzdžiui, 1998 m. Lietuvos eksportas ir importas į ES ir iš ES sudarė 37,98 % ir 50,16 % viso Lietuvos eksporto ir importo). Tiesioginės užsienio užsienio investicijos į Lietuvos ekonomiką iki 1999 m. sausio mėn. 1 d. sudarė 1625,30 mln. JAV dolerių, iš kurių 61,23 % sudarė investicijos iš ES. Didžiausią tiesioginių investicijų iš ES dalį sudaro Švedijos (27,54 % ), Suomijos (17,43 %) ir Vokietijos (13,32 %) investicijos.
Kalbant apie ekonomines įstojimo į ES pasekmes Lietuvai, reikia pradėti nuo Europos Sąjungos vidaus rinkos charakterizavimo. Tai rinka be vidinių sienų, kurioje gali laisvai judėti prekės, paslaugos, kapitalas ir žmonės.
a. Prekių judėjimas – tai ir muitų bei muitinių panaikinimas, bendra užsienio prekybos bei muitų politika, netarifinių barjerų panaikinimas.
b. Paslaugų judėjimas – tai galimybė teikti paslaugas visoje vidaus rinkos teritorijoje;
c. Laisvas kapitalo judėjimas – tai teisė investuoti, pirkti turtą ir vertybinius popierius, laisvai disponuoti pelnu bet kurioje iš bendroje rinkoje dalyvaujančių valstybių;
d. Laisvas asmenų judėjimas – tai neribota laisvė gyventi, steigti savo verslą ir dirbti bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje.
Tam, kad visa tai būtų įgyvendintina Lietuvos atžvilgiu, reikia panaikinti judėjimui kliudančius barjerus. Panaikinus barjerus, Lietuvos ekonomika galėtų naudotis bendros rinkos teikiamais privalumais. Galima išskirti keletą šių barjerų panaikinimo pasekmių Lietuvos ekonomikai:
o Smarkiai išaugusios prekybos apimtys, taigi ir eksportuojamų prekių gamybos apimtys. Tai leistų pasireikšti masto ekonomikos privalumams (t.y. mažėtų gaminamų prekių ribinė kaina). Dėl viso to didėtų eksporto apimtys bei mažėtų prekių kainos šalies viduje.
o Sumažėtų atvejų, kai Europos Sąjunga taikytų antidempingo arba kitas protekcionistines priemones Lietuvoje pagamintoms prekėms. Tai ne tik didintų Lietuvos eksportą į kitas šalis, bet ir skatintų užsienio kapitalo investicijas į Lietuvos ekonomiką.
o Naujų kompanijų atėjimas į Lietuvą, kurį skatins narystė Europos Sąjungoje, didintų konkurenciją, kuri vestų prie racionalesnio ekonominių veiksnių (darbo ir kapitalo) naudojimo ir paskirstymo.
o Naujų kompanijų atėjimas į Lietuvą turėtų panaikinti kai kuriose šakose egzistuojančią monopoliją – teoriškai tai turėtų pasireikšti prekių ir paslaugų kainų sumažėjimu.
o Subalansuota importo-eksporto sistema individo lygmenyje reikštų didelį pigesnių aukštos kokybės prekių pasirinkimą.
o Narystė Europos Sąjungoje gerokai apribotų Lietuvos vyriausybės galimybes tiesiogiai ir netiesiogiai kištis į ūkio funkcionavimą ir suteiktų daugiau laisvių ir galimybių Lietuvos įmonėms bei vartotojams.
o Lietuvos padėtį šiuo metu bet kuriuo atveju lemia Europos Sąjungos sprendimai, o ji pati tų sprendimų pakeisti negali. Tapusi nare, Lietuva turėtų daugiau galių lemti ES sprendimus bei politiką.
Pagrindinė nauda Lietuvai, kurią ji gautų iš stojimo į ES – tai naujų rinkų atsivėrimas, demonopolizacija, efektyvumo padidėjimas, prekių ir paslaugų pasiūlos padidėjimas. Taigi
didžiausią naudą šiuo atveju gautų vartotojai.
Fiskalinė nauda
Fiskaliniai kaštai, susiję su įnašais į Europos Sąjungos biudžetą ir jo išlaidų paskirstymu. Konkrečiai šaliai, t.y. Lietuvai, tai reiškia įnašų į ES biudžetą ir iš jo gautų lėšų sumos skirtumą.
Tapusi Europos Sąjungos nare, Lietuva į ES biudžetą turėtų įmokėti 1 % valstybėje surenkamos PVM sumos, visus Lietuvoje surenkamus muito mokesčius bei 1,27 % BVP.
Išmokos iš Europos Sąjungos biudžeto skiriamos pagalbai ekonomiškai mažiau išsivysčiusiems regionams teikti. Šis išsivystymo lygis nustatomas pagal atskirų regionų bendrą vidaus produktą, ir pagalba skiriama regionams, kurių BVP mažesnis nei 75 % ES vidurkio (O Lietuvoje 1997 metais BVP sudarė tik 24 % Europos Sąjungos vidurkio) .