Lietuvos valstybės susikūrimas
X a. pabaigoje Europos pasaulis priartėjo prie baltų. Baltų gentims iškilo jų istorinės egzistencijos klausimas. Didesnis nuotolis nuo Vokietijos saugojo Lietuvą, bet ir stabdė civilizacijos poveikį. X-XI a. sandūroje prasidėjo Katalikų Bažnyčios misijos baltų kraštuose. Tai buvo pirmieji kontaktai. 1009 m. Lietuvos (Litua) vardas pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose – vokiečių Kvedlinburgo miesto analuose.
XIII a. Lietuvai antrą kartą susidūrus su lotyniškąja Europa, ekspansija į Rytus jau vyko XII a. parengtais kryžiaus karų metodais. Ir vis dėlto Lietuva tapo ta kliūtimi, kuri neleido vokiečių kolonijoms užimti baltų žemių. Lietuvos žemės buvo gerai organizuotos ir sugebėjo priešintis išorės kariniam spaudimui. Lietuvių kariuomenių užmojis ir gebėjimai aiškiai išsiskyrė iš visų baltų. XIII a. prie Baltijos jūros vyko tai, kas IX a. vyko visos Europos civilizacijos mastu: lietuviai kartojo vikingų vaidmenį. Kartojo lokaliniu mastu, sausumoje. Vikingiškoji Lietuvos valstybė radosi tuo metu, kai gyveno Mindaugas – suvienijęs lietuvių žemes ir tapęs pirmuoju Lietuvos karaliumi.
XIII a. pradžioje stiprios lietuvių kariaunos siaubė susiskaldžiusios Rusijos žemes. Į Lietuvą besiveržiantys vokiečių kryžininkai 1236 m. patyrė pirmą didelį pralaimėjimą Šiaulių mūšyje. Tai leido susikurti Lietuvos valstybei kaip tik tuo metu, kai iš trijų pusių prie jos sienų artėjo stiprios ir priešiškos politinės struktūros. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo apvainikuotas Lietuvos karaliumi. Sunkiomis karo sąlygomis Lietuva buvo pripažinta krikščioniškąja valstybe ir išsikovojo karalystės rangą.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV-XVIII a.
Susikūrusi Lietuvos valstybė dar beveik du šimtus metų vedė gynybinį karą dėl gimtosios žemės, kovojo su kryžiuočių ordinu ir tuo pačiu metu labai sparčiai plėtėsi į pietus ir į rytus. Tų laikų Lietuvos valstybė buvo originali tuo, kad pagoniška metropolija valdė kelis kartus didesnes krikščionių gyvenamas žemes. Visa tai buvo pasiekta XIII-XV a. iš dviejų pusių grasinant galingiausioms Europos ir Azijos jėgoms, vykstant nuolatiniams karams dviem frontais – prieš kryžiuočius ir totorius. Lietuvos valstybė apginta ir išplėsta didžiulių praradimų, sudėtingos karinės–diplomatinės kovos kaina. XIV a. karo arena tapo didžioji Lietuvos dalis. Žūtbūtinę gynybą simbolizavo Pilėnai (1336 m.), Kaunas (1362 m.).
Lietuvos valstybės plėtimo apogėjus pasiektas didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto (1392-1430) laikais, kai valstybės ribos siekė Juodosios jūros krantus. LDK tapo daugiataute įvairių tikybų ir kultūrų valstybe, nors pagrindinį, gynybinį potencialą sudarė lietuvių tauta ir jos etninės žemės. XV a. pradžioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija užėmė apie 1 mln. km2. Tai buvo Lietuvos valstybės ekspansijos ir jos teritorijos išplėtimo viršūnė. Pasiekusi ją, Lietuva sudarė uniją su Lenkija ir 1387 m. priėmė krikščionybę. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė 1410 m. kartu su Lenkijos kariuomene Žalgirio (Griunvaldo) mūšyje galutinai sutriuškinus Kryžiuočių ordiną baigė karų su kryžiuočiais epochą. Didžiulių aukų kaina Ordinas sulaikytas prie Nemuno žemupio.
Prasidėjo vis dažnesni karai su stiprėjančia Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste dėl Lietuvos valdomų slaviškų žemių. 1494-1522 metais Maskva nukariavo apie trečdalį Vytauto Didžiojo valdytos valstybės. Tai vertė ieškoti atramos Lenkijos karalystėje.
1569 m. pagal Liublino uniją Lietuva ir Lenkija sudarė bendrą valstybę – Žečpospolitą (Respubliką). Lietuva išsaugojo savo valstybingumą – vadovavosi savo įstatymais (Lietuvos Statutu), išlaikė savo teritoriją, atskiras valdymo institucijas, turėjo atskirą iždą, kariuomenę ir kt. Bajorų demokratija neleido susiformuoti stipriai karališkai valdžiai ir gimti kaimyninių valstybių pagrindu absoliučiai monarchijai. Vyko lietuvių bajorijos spartaus nutautėjimo procesas. Dėl nuolatinių karų su Rusija ir Švedija valstybė patirdavo didelių sukrėtimų, po kurių vis sunkiau atsigaudavo. Tik laikini kariniai laimėjimai, tokie kaip Europoje pagarsėjusi 1605 m. pergalė prieš švedų kariuomenę ties Salaspiliu, vos kuriam laikui pristabdydavo kaimyninių valstybių agresiją. XVII a. viduryje, praėjus daugiau kaip 200 metų po karų su kryžiuočiais, į lietuvių gyvenamas žemes vėl įžengė svetimų valstybių kariuomenės. 1655 m. rusai pirmą kartą užėmė Vilnių. Nuo XVII a. pabaigos dėl nuolatinių tarpusavio didikų karų didelę įtaką valstybės politikai turėjo užsienio valstybės. XVIII a. pradžioje prasidėjo ilgas nuolatinio Rusijos kišimosi į valstybės vidaus reikalus laikotarpis, trukęs iki pat valstybės žlugimo.
XVIII a. pabaigoje susilpnėjusią iš vidaus ir nusilpnintą iš išorės Lietuvos ir Lenkijos valstybę Rusija, Austrija ir Prūsija pasidalija per tris kartus – 1772, 1793 ir 1795 metais. 1794 m. kovo 24 d. prasidėjo patriotinių jėgų sukilimas prieš Rusijos įsigalėjimą, už Lenkijos ir Lietuvos valstybės teritorinio vientisumo atkūrimą. Sukilo Lietuvos kariuomenė. Svarbiausia sukilimo malšintoja ir valstybės naikintoja buvo Rusija. 1795 m. įvyko trečias ir galutinis Lietuvos ir Lenkijos
valstybės padalijimas. Lietuvą prisijungė Rusija. Taip buvo likviduota beveik 600 metų gyvavusi valstybė, kartu žlugo ir jos kariuomenė, turėjusi savitas tradicijas ir savąją karo mokyklą. Pakanka paminėti, kad Vilniaus universiteto auklėtinio Kazimiero Simonavičiaus veikalas „Didysis artilerijos menas“ („Artis magnae artileriae“, išleistas 1650 m. Amsterdame) pusantro šimto metų buvo svarbiausias artilerijos mokslo veikalas Europoje. Jame pirmą kartą iškelta daugiapakopių raketų ir raketinės artilerijos idėja.
Lietuva Rusijos priespaudoje 1795-1915 m.
Inkorporavus Lietuvos žemes į Rusijos imperiją buvo įvesta svetima tvarka. Siekiai atkurti valstybę buvo žymūs Napoleonui 1812 m. įžengus į Lietuvą bei 1831 m. ir 1863 m. nacionalinio išsivadavimo sukilimų laikotarpiais. Sukilimai buvo numalšinti. 9 tūkst. 1831 m. sukilimo dalyvių ir beveik 10 tūkst. 1863 m. sukilimo dalyvių buvo suimta, ištremta į Sibirą. Kaip pasipriešinimo židinys 1832 m. uždarytas vienas seniausių Rytų Europoje Vilniaus universitetas (įsteigtas 1579 m.), 1864 m. uždrausta lietuviška spauda, mokymasis lietuvių kalba. Tada lietuviai sukūrė savo slaptą švietimo sistemą, kurios dėka Lietuvoje buvo vienas didžiausių gyventojų raštingumo rodiklių Rusijos imperijoje. Už lietuviškų knygų platinimą, skaitymą ir mokymą gimtąja kalba lietuviai buvo persekiojami, tremiami į Sibirą. Kovą su tautine priespauda, rusifikacija, už lietuvių tautos teises 1904 m. gegužės 7 d. vainikavo sėkmė – panaikintas lietuvių spaudos draudimas. 1905 m. lietuvių tautos atstovų visuotinis suvažiavimas iškėlė idėją sukurti autonominę Lietuvos valstybę. Prasidėjus I pasauliniam karui, 1915 m. Lietuvą okupavo Vokietijos kariuomenė. 1917 m. lietuvių konferencijoje sudaryta Lietuvos Taryba pradėjo siekti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo etnografinėse žemėse.
Lietuvos valstybės atkūrimas
Besibaigiant I pasauliniam karui, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje. Įkandin atsitraukiančios vokiečių kariuomenės besibraunanti Rusijos komunistų armija vertė Lietuvą kuo skubiausiai organizuoti Lietuvos kariuomenę, kuri apgintų valstybę nuo invazijos. 1918 m. lapkričio 23 d. Vyriausybė išleido pirmąjį įsakymą tuo reikalu, ir toji diena laikoma Lietuvos kariuomenės įkūrimo data. 1919-1920 m. Nepriklausomybės karuose su Sovietinės Rusijos, Lenkijos karinėmis pajėgomis grūdinosi Lietuvos kariuomenė. Iš savanorių sudaryta Lietuvos kariuomenė iki 1919 m. rudens iš Lietuvos išstūmė Raudonąją armiją, iki metų pabaigos – plk. P. Bermonto vadovaujamą vokiečių-rusų savanorių kariuomenę. 1920 m. liepos mėn. sudaryta taikos sutartis su Rusija nustatė valstybės sieną žymiai toliau į rytus ir pietus, nei ji eina šiandien, pripažindama Lietuvai jos etnines žemes su Naručio, Svyrės ežerais, Lydą, Gardiną ir Vilnių su visa sritimi. Nepriklausomybė buvo išsaugota. Tačiau Lenkija 1920 m. balandžio 19 d. užėmė ir aneksavo Rytų Lietuvą su Vilniumi. Lietuvos kariuomenės 1920 m. lapkričio 18–21 d. prie Širvintų ir Giedraičių laimėti mūšiai prieš lenkų kariuomenę buvo paskutiniai ginkluoti susirėmimai XX a. konfliktuose su Lenkija. Bet Vilniaus problema visą tarpukario laikotarpį komplikavo Lietuvos ir Lenkijos santykius.