Manilos mūšis, vykęs nuo 1945 vasario 3 iki 1945 kovo 3, buvo vienintelės JAV kovos stengiantis užimti ginamą didesnį miestą Ramiojo vandenyno mūšyje. Manilos mūšis buvo vienas iš didesnių mūšių, kuriuos vedė JAV miestuose per antrąjį pasaulinį karą. Tai be abejonės vienas iš paskutinių didesnių miesto mūšių, vestų JV pajėgų. Manilos atvejis siūlo daug didesnių ir mažesnių pamokėlių, kurios galėtų būti pamokusiomis planuojant ateity miesto operacijas. Iš esmės, Manilos mūšis buvo modernių kombinuotų ginklų mūšių, vykusių ribotoj miesto teritorijoj su daugybe civilių gyventojų, pavyzdys. Manila duoda mums keletą pamokėlių susijusių tiek kombinuota ginklų kova, tiek su civiliais gyventojais.
Kelias į Manilą buvo vienas iš ilgųjų. Po japonų atakos prieš JAV jūrų laivyną Perl Harbore gruodžio mėnesį 1941 metais, JV mobilizavosi išsiplėtusioms kovoms. JV pajėgos Filipinuose atkakliai, bet nesėkmingai atrėmė japonų invaziją nuo 1941 metų gruodžio iki 1942 metų gegužės. Vėliau 1942 metais, vis dėl to, JV pajėgos generolo Duglaso Mac Artūro pietvakarių ramiojo vandenyno srities vadovavimo dėka išsikovojo kelią per Saliamonus ir Naująją Gvinėją. 1943 lapkričio pradžioje pajėgos admirolo Česterio Nimitcos ramiojo vandenyno srities vadovavimo dėka užėmė Taravą, Maršalus ir Marianas. Iki spalio Mac Artūras buvo dar kartą pasirengęs kovoti Filipinuose ir išlaipino didesnes pajėgas Leyt Gulfe. Leytas buvo užimtas po sunkių kovų ir tuomet iki 1945 metų sausio Mac Artūras buvo pasiruošęs išlaipinti savo pajėgas Luzono kranuose (pagrindinė sala šiauriniuose Filipinuose) ir judėti link Filipinų sostinės – Manilos.
1945 Maniloje buvo miesto kontrastas. Kai kuriose tradicinėse miesto dalyse žmonės gyveno dar trobelėse. Kitose dalyse žmonės gyveno moderniuose turinčius oro kondicionierius butuose. Miestas užėmė apie 14,5 kvadratinių mylių, kur plėtėsi 5,5 mylias į šiaurės pietus ir 4 mylias į rytų vakarus nuo rytinio Manilos paplūdimio kranto. Sostinės populiacija buvo 1,100,000.
Manila buvo padalinta pusiau Pasigo upės. 1945 metais šeši tiltai, kuriuos mūšyje dėl sostinės japonai visus atkirto, jungė Pasigo krantus. Pasigo pietuose palei krantą tęsėsi modernesnė infrastruktūra ir viduje esanti teritorija, kuri buvo vadinama Intramuros, senas ispanų siena apsuptas miestas. Intramuros buvo 16 amžiaus tvirtovė su 40 sprindžių sienų storiu bazėje. Šiaurinė siena žiūrėjo į Pasigą, visos kitos likusios sienos buvo atgręžtos į parko tipo teritoriją, pripildytą tvirtovės griovių. Intramūros rytuose ir pietuose buvo daugiausia vyriausybinių pastatų, ligoninių, mokyklų. Šie pastatai buvo sukonstruoti iš sustiprinto betono ir daugelis buvo pastatytų apsaugai nuo žemės drebėjimų. Taip pat buvo galima rasti toje zonoje ir didelių apartamentų pastatytų iš sustiprinto betono. Į rytus nuo civilių pastatų ir parkų, supančių Intramurą, buvo klestintys modernūs gyvenamieji rajonai, pastatyti anksčiau nei klestintys rytiniai priemiesčiai Pasigo šiaurinėje dalyje. 1945 metų vasario mėnesį amerikiečių pajėgos praskynė kelią per šias vietas ir vykdė paskutines savo apsiausties operacijas prieš seną, siena apsuptą Intramūos miestą.
Iki to laiko, kol amerikiečiai pasiekė Manilą 1945 metais vasario 3, miesto didžioji dalis buvo sutvirtinta japonų karių, ypač Pasigo pietūs. Japonų karinių pajėgų absoliutus vadas Filipinuose buvo generolas Tomoyuki Yamashita. Yamashitos vadovavimas buvo padalintas į vadinamąsias kelias “grupes”. Už vieną Shimbu grupę buvo atsakingas generolas leitenantas Shizuo, Yokoyama buvo atsakingas už Manilą. Yamashita norėjo visas savo pajėgas patraukti į kalnuotą tvirtovę šiaurinėje Luzone, taigi jis įsakė Yokoyamai vykdyti tvarkingą evakuaciją iš Manilos ir jos neginti. Šis įsakymas taip pat lietė ir japonų jūrų pajėgas, esančias Manilos zonoje ir kurios buvo Yokoyamos žinioje. Tačiau vice admirolas Denshichi Okochi, pietvakarinės zonos flotilės, įkurtos Filipinuose, vadas įsakė jungtiniai flotilei ginti jūrų laivyno infrastruktūrą Maniloje nepaisant Yokoyamos atsitraukimo strategijos. Taigi, kai 1945’tų sausį pasirodė amerikiečiai, sausumos pajėgos atsitraukinėjo, o jūrų pajėgos atvykinėjo. Okochi sudarė Manilos jūrų pajėgų gynybos pajėgas. Buvo numatyta ginti Manilos miestą kiek galima ilgiau ir tada patiems sunaikinti jūrų laivyno infrastruktūrą ir atsargas buvusias Manilos zonoje.
Tačiau įvyko nesutarimų tarp japonų vadų. Vieni norėjo, kad tam tikru momentu jūrų pajėgos atsitrauktų, kiti priešingai – kovoti visa kaina, kad tik įvykdytų misiją. Ir Yokoyama neturėjo jokios kitos išeities kaip siųsti savo pajėgas į Manilą. Šiems kariniams daliniams vadovavo pulkininkas Katsuzo Noguchi, kuriam vėliau bus duota atsakomybė ginti Pasigo šiaurę. Nepaisant ir to, kad JV pajėgos apsiautė Manilą, generolas leitenantas Yokoyama vis dar norėjo, kad Iwabuchis paliktų miestą. Vasario 13 Yokoyama įsakė Iwabuchiui judėti link Mac Kinlio (į Manilos pietryčius) ir tada prasilaužti pro amerikiečių žiedą tuo pačiu metu kai Shimbu grupės pajėgos vasario 17 – 18 dienomis pardės atakuoti. Tačiau Iwabuchis nepajudėjo link Mac Kinlio ir per radiją pranešė Shimbu, kad palikti
miestą tuo metu buvo neįmanoma. Tačiau vis tiek keli tūkstančiai karių sugebėjo evakuotis ir prisidėti prie Shimbu grupės kalnuose per šios grupės neefektyvias atakas vasario 17 – 18 dienomis. Shimbu pranešus per radiją apie padėtį buvo nuspręstą visomis likusiomis pajėgomis gintis iki paskutinio kario dėl imperijos.
Dėl supratimo, trūkumas tarp japonų sausumos pajėgų ir jūrų laivyno Maniloje gali padaryti įspūdį daugeliui. Šio trūkumo pagrindas glūdi ne dėl susiklosčiusių aplinkybių Maniloje, bet ir dėl atitinkamų paslaugų. Prieškarinės japonų sausumos ir jūrų pajėgos buvo gerai žinomos dėl jų uždarumo. Tiek vieni, tiek kiti stengėsi veikti nepriklausomai vienas nuo kito, kiek tai tik buvo įmanoma. Abi pusės buvo įsitraukusios į aštrią biudžetinę kovą tiek dėl vienos, tiek dėl kitos išlaidų ir stengėsi nesidalinti informacija. Sausumo pajėgos turėjo savą jūrų sistemą, turėjo povandeninius krovininius laivus karo pabaigoje, kuris nepriklausė nuo karinių jūrų pajėgų.
Karinės jūrų pajėgos kovojo Maniloje vienos, be sausumos pajėgų paramos ir ignoruojant vado tiesioginį įsakymą evakuotis. Vieniems kova turėjo milžiniškų padarinių. Pajėgos turėjo mažą apsaugą, mažai artilerijos, buvo limituotas aprūpinimas artimos kovos ginklais. Nebuvo jokio aukštesnio organizavimo ar pasiruošimo miesto kovai. Pajėgose tarnavo įvairių tautybių žmonių, iš kurių tik keli turėjo pasiruošimą tokiai kovai. Viena iš Manilos pamokų parodo, kad galima apginti miestą tam tikram laikui be jokių aukštesnių doktrinų, organizacijų, pasiruošimų ar aprūpinimo miesto tipo mūšiui.
Mūšyje japonai naudojo 990 20 milimetrų patrankas, 600 7,7 ir kitokio kalibro kulkosvaidžius, 60 120 milimetrų dvigubos paskirties laivyno pabūklus, taip pat turėjo keletą 100 ir 105 mm lauko pabūklų ir haubicų. Pasirodo jūrų pajėgų gynyba neturėjo liepsnosvaidžių arba automatų. Akivaizdu, kad ne visi turėjo šautuvus, o tie, kurie turėjo šautuvus, tai jie buvo atimti iš amerikiečių 1942 metais. Kai kurie iš gynėjų turėjo ietis. Taip pat buvo naudojamos gynybai granatos, arba Molotovo kokteiliai atsiradus granatų trūkumui. Išlydyti artilerijos sviediniai tapo minomis. Kai kuriais atvejais jie mėtė aviacines bombas nuo aukštesnių pastato aukštų.
Visa ši gynėjų įranga buvo padaryta greitomis. Jie beveik neturėjo jokio tiekimo sausumos kovai skirtos arba, kaip įprasta, įtrauktos į organizaciniu reikalavimus įrangos. Jiems labai padėjo jūrų laivyno ir oro bazės artumas, bei, antra, patys miestai, kurie atstojo didelį sandėlį daugumai jų poreikių: amerikiečių ginklai, laikyti nuo 1942 metų, spygliuota viela, benzinas ir panašiai. Miestai iš prigimties ne tik atstojo apribotą teritoriją, bet ir gausiais materialiniais dalykais, skirtais gynybai.
Iwabuchio komanda susidarė iš 17,000 kareivių, iš kurių 4,500 buvo dislokuoti Pasigo šiaurėje Noguchio padalinyje. Iwabuchis tiesiogiai vadovavo 5,000 karių Pasigo pietuose, nes jis tikėjosi, kad pagrindinės amerikiečių atakos bus iš pietų, daugiausia apie 5,000 karių buvo pastatyti miesto pietuose Mac Kinlio ir Nicholso laukų gynybai. Keli tūkstančiai jūrų pajėgų karių buvo dislokuoti iš dalies paskendusiuose laivuose rytiniame miesto paplūdimy vedančiam link Shimbu grupės.
Kovos pozicijų išdėstymas ir kūrimas vyko skubotai, nes tik 1944 gruodį Japonų karinis jūrų laivynas nusprendė ginti Manilą, tuo pačiu metu, kai sausumos pajėgos srautais atsitraukinėjo. Tai reiškė ne tik, kad japonų gynėjai nebuvo pasiruošę, neturėjo doktrinos ir įrangos apsiausties kovai, bet ir tai, kad jie turėjo mažai laiko įtvirtinti savo pozicijas. Dėl to jie galėjo įtvirtinti tik jau esančias pozicijas ir neturėjo laiko daugiau gilinti jų, kas būtų apsaugoję daugiau jų pajėgų nuo amerikiečių smogiamosios ugnies. Nepaisant to, kai JV karinės pajėgos susirėmė su gynybine japonų linija Pasigo šiaurėje, jiems atrodė, kad jie susidūrė su gerai pasiruošusiu ir grėsmingu priešininku.