ĮVADAS
Senovės Romos respublika – tai pirmoji valstybė, pasiekusi tokį klestėjimo etapą, kurio liekanas galime pastebėti ir mūsų laikais. Daugelis šių laikų valstybių naudoja tiek teisinius, tiek politinius Senovės Romos respublikos palikimus. Tai įrodo jų svarbą tolimesnių istorijos etapų vystimuisi. Romėnai puikiai suderino du nesuderinamus dalykus – politiką ir karybą. Jie apgalvotai vadovavo respubikai, o kartu ir skynė vieną po kitos puikias pergales kovoje su priešais. Naudodamiesi savo puikiomis diplomatinėmis savybėmis, romėnai naudojosi savo sugalvota specifine užsienio politika – „skaldyk ir valdyk“. Tuo tarpu respublika, vykstant vis didesniems užkariavimams, tampa vis sudėtingesniu aparatu. Nesiliauja luomų kovos tarp patricijų ir plebėjų dėl politinės įtakos visuomenėje. Šis socialinis Romos visuomenės susiskirstymas į turtinguosius ir neturtingus, savaime aišku, negalėjo ilgai egzistuoti. Vis daugiau plebėjų tampa turtingesni, dėka karų nešamų turtų, o pinigai leidžia tvirčiau jaustis visuomenėje. Taip laikas nuo laiko išsilygina patricijų ir lobstančių plebėjų teisės. Taigi Senovės Romos respublikos valdymas buvo pavyzdys visoms to meto civilizuotoms tautoms. Kartu Romos politinis mechanizmas buvo, mano nuomone, ne pagal laikotarpį puikiai išsivystęs ir gana sudėtingas, taip leisdamas stebėtis puikiais šios valstybės pasiekimais.
Senovės padavimai, kaip nurodo romėnų rašytojai, Romos gimimo data laiko 753 m. pr. Kr. Legendinis Romos įkūrėjas lotynas Romulas buvęs ir pirmasis jos karalius. Taip prasidėjo pustrečio šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis, ir ligi pat 509 m. pr. Kr. vienas po kito valdė septyni karaliai:
1. Romulas. Jam priskiriamas valdžios institucijų sukūrimas. Jo valdymo laikotarpiu sudaromas senatas (100 asmenų). Karalius visuomet tariasi su senatu. Visa Romos visuomenė padalinta į gimines – kurijas. Dešimt kurijų sudarė vieną tribą. Pradžioje buvo trys tribai. Dalis valstybinių reikalų buvo sprendžiama kurijų susirinkimuose – komicijose.
2. Numa Pompilijus. Jo pagrindinis tikslas buvo visuomenės konsolidacija.
3. Tulas Hostilijus. Jis tęsė Romulo užkariaujamąją politiką.
4. Ankas Marcijus. Pasižymėjo miesto puošimu, pastatė didžiąją kluaką, kurios pirminė funkcija buvo pelkių nusausinimas, antrinė – kanalizacija. Pastatomas pirmasis cirkas.
5. Servijus Tulijus. Išsiskyrė puikiomis politinėmis savybėmis. Didžiausias jo nuopelnas – visuomenės suskirstymas į klases pagal turto cenzą. Jis atlieka ir administracinę reformą: Romos miestas suskirstomas į keturis administracinius vienetus – tribus.
6. Liucijus Tarkvinijus-Išdidusis. Išsiskyrė tuo, kad buvo neišrinktas, o pats užgrobė valdžią, tuo sukeldamas senato pasipiktinimą. Liucijus valdė teroru, naikino patricijus.
7. Brutas. Sudarė stiprią opoziciją Liucijui Tarkvinijui ir galiausiai jis ir jo giminaičiai išvejami.
Nuo pat pradžios karalius buvo lyg ir tarpininkas tarp žmonių ir dievų, tas, kuris jau savaime esti pavaldinių gerbiamas kaip protinga ir stipri asmenybė. Kadangi Roma buvo atviras miestas, tad jį, be abejo, valdė įvairios kilmės karaliai, kurių valdžia vargu ar galėjo būti paveldima, nebent gal tik Tarkvinijų giminės. Paskutinį karalių, Tarkvinijų Išdidujį, 509 m. pr. Kr. bus ištrėmę patricijai, turtingų ir privilegijuotų šeimų tėvai (lot. patres), arba vyriausieji. Tautos susirinkimas rinkdavo konsulus ir pareigūnus, įgaliodamas juos valdyti šalį valstybės vardu pagal senato pasiūlymus. Senatą sudarė 300 iki gyvos galvos išrinktų narių iš patricijų giminės, kuriems įsitvirtinti valdžioje padėdavo jų klientelė. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais – magistratais, tai yra eiti ministrų pareigas, dirbti ministerijose, magistratuose (miestų savivaldybėse), taip pat jie galėjo posėdžiauti senate (lot. senex – senas, išmintingas), susirinkime, nuo kurio sprendimo priklauso karas ir taika. Kiekviena patricijų giminė prisijungdavo kiek įmanoma daugiau laisvųjų vyrų iš žemesnių visuomenės sluoksnių. Už maistą, pinigus, pagalbą teismo bylose ir karinę apsaugą, kurią gaudavo iš savo patrono, klientai stengdavosi, kad konsulai ir kiti pareigūnai būtų renkami iš patricijų. Patronų ir klientų ryšiai dažnai tapdavo tokie stiprūs, kad net tapdavo paveldimi. Plebėjai, didžioji gyventojų dalis, sudarė liaudį: jie neturėjo jokių teisių ir priklausė nuo patricijų malonės. Vedybos tarp šių dviejų socialinių klasių taip pat buvo negalimos. Dar daugiau – teisėjai buvo patricijai ir teisdami rėmėsi papročiais, nes nebuvo jokių rašytinių įstatymų; dvasininkai buvo patricijai, o plebėjai nušalinti nuo svarbesnių religinių funkcijų. Be to, daugelis plebėjų buvo parduoti vergijon, nes visiškai prasiskolino patricijams. Visi laisvieji vyrai nuo 17 metų turėjo teisę dalyvauti plebėjų susirinkime. Šis susirinkimas išrinkdavo savo patikėtinius, liaudies tribūnus, kurie turėdavo ginti plebėjų teises. Liaudies tribūnai galėjo paskelbti veto („draudžiu“) senate ir turėjo asmens neliečiamybę. Tačiau liaudies susirinkimo valdžia buvo gana ribota. Jis galėdavo tik pritarti arba nepritarti naujiems įstatymams ir
nediskutuodamas rinkti pareigūnus iš nedidelio skaičiaus kandidatų, kuriuos siūlydavo senatas. Turtuolių balsai turėjo didesnį svorį nei kitų žmonių.
509 m. pr. Kr. Istorinė tradicija sako, kad paskutinis karalius buvęs išvarytas iš Romos, o joje susikūrusi aristokratinė respublika, valdoma žymiausių patricijų šeimų. Tuomet Roma ima ruoštis Italijos nukariavimui, kuris tęsis ilgiau kaip du šimtmečius. Tuo pat metu plebėjai stoja į sunkią kovą už lygias teises su patricijais. Daugelis plebėjų buvo nepatenkinti, kad visa valdžia sutelkta patricijų rankose, tad 200 metų nesiliovė luomų kovos, plebėjų kova dėl didesnės valdžios. Vykstant luomų kovoms, romėnai kariavo su kaimyninėmis tautomis ir vis plėtė savo miesto valstybės valdas. Eiliniai plebėjai valstiečiai turėjo atlikti karo prievolę romėnų armijoje. Jie privalėdavo už savo pinigus įsigyti visą ginkluotę. Dėl to dažnai įsiskolindavo patricijams. Taip pat jie matė, kad patricijai pasiglemžia užkariautas žemes, kurios turėjo priklausyti valstybei. Kilus dėl to ginčams, patricijai priimdavo sprendimus pagal nerašytus įstatymus, kuriuos pakreipdavo sau naudinga linkme. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose (komicijose), kurie vienas po kito susiformavo, be abejo, paskutiniais karalystės metais ir per pirmąjį respublikos penkiasdešimtmetį. Seniausias jų – kurijų komicija – dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas, matyt, buvo suorganizuotas, norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę, kuri darėsi vis reikalingesnė. Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistratai. Tributinės komicijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš 4 miesto tribų, arba administracinių Romos „apygardų“, ir kaimo tribų, tai yra iš visos romėnų valstybės, padalytos priklausomai nuo epochos į 31 ar 35 „apygardas“. Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda; tačiau ilgainiui imta vargšus grupiuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Į centurinę komiciją patenka priklausomai nuo jų turto, patricijas suteikiant atitinkamas privilegijas. Plebėjai į šį susirinkimą bus priimti tik vėliau., kai prispirs reikalas komplektuoti Romos kariuomenę; tai tam tikra prasme ginklo žmonių susirinkimas. Pagrindinė centurinių komicijų funkcija – rinkti aukštesniuosius magistratus. Nuo V a. pr. Kr. pradžios plebėjai renkasi į concilia plebis, tai yra plebėjų susirinkimus, kuriuose patricijai nedalyvauja. Kai kurie istorikai šiuos susirinkimus dėl jų panašumo tapatina su tributinėmis komicijomis. Concilia plebis privalo išrinkti 2 tribūnus ir 2 edilus, magistratus, turinčius ginti plebėjų interesus ir balsuoti plebis cita (plebiscituose), taip pat priimti plebėjų paruoštus įstatymus, kurie, beje, buvo pirmieji rašytiniai įstatymai. Plebėjų tribūnai yra neliečiami; taigi jie gali pasipriešinti bet kuriam kito, kad ir labai aukšto magistrato nutarimui. Apie 300 m. pr. Kr. plebėjai jau galėjo tapti valstybės pareigūnais. Buvo panaikintas įstatymas, draudžiantis patricijų ir plebėjų santuoką. Tačiau tai nepakeitė pačios sistemos. Kadangi visos pareigybės buvo neapmokamos, tai pareigūnais galėjo tapti tik pasiturintys plebėjai. Turtingi plebėjai susigiminiavo su patricijais. Apie 300 m. pr. Kr. dauguma liaudies tribūnų jau buvo tapę senato nariais. Iš tiesų Romą valdė saujelė turtingų, nobililetas (diduomenė). Valstybės valdymo forma buvo ne demokratija, bet oligarchija (nedaugelio valdžia).