Renesanso laikotarpiu turtingi Lietuvos feodalai statėsi prabangius gyvenamuosius pastatus, kurie atliko rezidencines ir gynybines funkcijas. Tokios paskirties privačių pilių atsiradimą lėmė politinė to laikotarpio situacija: Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija iškėlė vidaus saugumo užtikrinimo būtinybę. Viena iš anksčiausių ir žymiausių gynybinių rezidencinių pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis, sudaryta iš įvairios paskirties, įvairių dydžių ir įvairių laikų pastatų komplekso, kuriame svarbiausią vietą užėmė rezidenciniai kunigaikščių rūmai. Šie rūmai – vieni iš pirmųjų ir svarbiausių renesanso civilinės architektūros statinių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Reprezentaciniai kunigaikščių rūmai buvo pastatyti apie 1520 – 1530 m., valdant Žygimantui Senajam. 1530 m. gaisras sunaikino Katedrą ir dalį kitų Žemutinės pilies pastatų, bet rūmai nenukentėjo. 1544 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Žygimantas Augustas. Jo iniciatyva daugiausia buvo statomi ūkinės paskirties pastatai: pirtys, skalbyklos, pastatai vežimams ir karietoms, arklidės ir kt. Tačiau rūmai klestėjo neilgai: 1610 m. gaisras gerokai juos nuniokojo. Kunigaikščių rūmus atstatė Nyderlandų architektas Petras Nonhartas. Daug žalos rūmams padarė 1654 – 1667 m. karas. Po jo rūmai nebuvo atstatyti ir pradėjo nykti, o XVIII a. pab. – XIX a. pr. buvo visiškai nugriauti.
Iki šiol nėra tiksliai žinoma, kas buvo renesansinių kunigaikščių rūmų autorius. Galima tik spėti, kad prie rūmų statybos prisidėjo tie patys italų architektai, kurie statė kiek anksčiau pradėtus Vavelio rūmus Krokuvoje. Tai Pranciškus de la Lore arba Bartalomėjus Berreci. Šį spėjimą galima pagrįsti tuo, jog abiem atvejais rūmų užsakovas buvo tas pats asmuo – Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Senasis. Be to, abiejų rūmų išplanavimui būdingas vienodas patalpų paskirstymas (reprezentaciniai kambariai įrengti viršutiniame aukšte).
Kunigaikščių rūmų vaizdą galima atkurti iš Vilniaus miesto planų, archeologinių tyrinėjimų ir ikonografinės medžiagos (P.Rossi, P.Smuglevičiaus ir K.Račinskio piešinių). Rūmų planas buvo labai sudėtingas. Statinių ansamblį sudarė keturi korpusai, išdėstyti aplink keturkampį (50 x 50 m) kiemą. Vartai buvo pietiniame ir vakariniame korpuse. Rūmai buvo trijų aukštų, išskyrus dviaukštį šiaurinį korpusą ir dviaukštę vakarinio korpuso dalį.
Pirmieji du aukštai buvo žemesni, su mažesniais langais, o viršutinis aukštas – aukštesnis, su didesnėmis langų angomis. Pirmame ir antrame aukštuose buvo virtuvės, dvariškių, kanceliarijos, archyvo bei kitos patalpos. Trečiajame rūmų aukšte buvo kunigaikščio ir jo šeimos kambariai, iškilmių ir oficialiųjų priėmimų salės, Žygimanto Augusto paveikslų ir kitų dailės kūrinių galerija, taip pat garsioji kunigaikščio biblioteka, kuri buvo viena iš stambiausiųjų to meto bibliotekų Europoje.