Seniausieji Lietuvos gyventojai
Šiaurės Europą dengęs ledynas iš Lietuvos teritorijos ėmė trauktis apie XVIII – XVI tūkstantmetį pr. Kr. Ledynui tirpstant, atsirado didžiuliai ežerai, formavosi upių slėniai. Daugėjant sausumos plotų, plito tundros augmenija, iš pietų traukė prie šalto klimato prisitaikę žvėrys, vasarą atskrisdavo daug paukščių. Iš gretimų anksčiau apgyvendintų pietinių ir vakarinių sričių užklysdavo Šiaurės elnius medžioję žmonių būreliai.
Seniausieji žmonių pėdsakai Lietuvos teritorijoje – jų gyvenimo vietos, vadinamos stovyklomis,– aptiktos pietryčių Lietuvos aukštuose upių krantuose, kur gausu titnago. Stovyklų vietose išliko buvusių židinių pėdsakai duobutėse, titnago nuoskalų, skelčių, medžioklės įrankių bei įnagių grobiui apdoroti.
Svarbiausi medžioklės įrankiai buvo medinis lankas ir strėlė bei ietis titnaginiu antgaliu. Iš titnago skelčių žmonės pasidarydavo strėlių ir iečių antgalių, peilių, grandukų mėsos gramdymui nuo kaulų, gremžtukų (jais valydavo kailius), rėžtukų kaulų raižymui. Šiais titnaginiais įrankiais dirbosi kaulinius durklus, žeberklus, ylas, adatas.
Medžioklė teikė žmonėms ne tik maistą, bet ir kaulų įvairiems reikmenims gamintis, kailių drabužiams bei būstams dengti. Maistą papildydavo žuvis, kuri buvo badoma žeberklais.
Seniausiose stovyklose rasti titnaginiai dirbiniai priklauso X–IX tūkst. pr. Kr. – paleolito pabaigai.
Žmonės į Lietuvos teritoriją atėjo iš įvairių sričių: tą rodo dirbinių skirtumai. Pvz., Eiguliuose prie Kauno, Puvočiuose prie Marcinkonių ir kitur rasta Svidrų kultūrai būdingų titnaginių strėlių antgalių ir kitų dirbinių, rodančių, kad čia gyveno gana didelės gimininės bendruomenės, atėjusios iš pietų – dabartinės Lenkijos teritorijos. Tuo tarpu Maksimonyse prie Merkinės, Vilkpėdėje (Vilniuje), Kalniškiuose (Klaipėdoje) aptikti titnago ir kaulo dirbiniai liudija, kad tuo metu Baltijos pietine pakrante iš pietvakarių atėjo būreliai žmonių, vartojusių Bromės kultūrai būdingus titnaginius ir kaulinius įrankius.
Greičiausiai dalis ateivių patraukė toliau į rytus ar šiaurę, o kiti liko Lietuvos teritorijoje ir, pamažu susimaišę tarpusavyje, sudarė vietines Rytų Pabaltijo kultūras.
Apie 5500–5000 m. pr. Kr. Anciliaus ežero (susidariusio pietinėje Baltijos jūros dalyje tirpstant ledynams) vanduo per Skandinaviją prasiveržė į Atlantą, susidarė Litorinos jūra. Klimatas palengva atšilo, nors nebuvo pastovus – šiltesnius laikotarpius keitė drėgnesni ir vėsesni, bet ilgainiui nusistovėjo šiltesnis ir sausesnis klimatas nei dabar. Suaugo didžiuliai miškai, radosi vis daugiau žvėrių ir paukščių, tuo pat metu gausėjo gyventojų.
Nors gyventojų nebuvo daug ir tie patys buvo vien žvejai arba medžiotojai, tačiau jų įrankiai mezolito laikotarpyje (VIII – IV tūkst. pr. Kr.) nėra vienodi. Vakarų ir Šiaurės Lietuvos mezolito žmonės vartojo Kundos kultūrai būdingus kaulinius ir raginius įrankius (strėlių ir iečių antgalius, žeberklus, durklus, peikenas, kaplius, kirvius). Dabar jie dažniausiai randami pelkėse ir durpynuose – buvusiuose ežeruose, upėse. Ši kultūra buvo paplitusi ir toliau į šiaurę (dabartinėje Latvijoje ir Estijoje). Pietinėje Lietuvos dalyje bei gretimose Baltarusijos srityse ir iš dalies dabartinėje Kaliningrado srityje susidarė mezolitinė Nemuno kultūra, kuriai ypač būdingi įvairūs smulkūs iš titnago skelčių padaryti dirbinėliai, vadinami mikrolitais. Jie naudoti kaip ašmenys ietigaliams, peiliams ir kitiems įrankiams. Kartu buvo vartojami ir stambūs apskaldyti titnaginiai kirvukai bei kiti stambūs įrankiai, vadinami makrolitais. Todėl archeologai Nemuno kultūrą dar vadina mikrolitine – makrolitine kultūra.
Apie IV tūkstantmečio pr. Kr. vidurį medžiotojai ir žvejai išmoko lipdyti ir degti molinius puodus, pradėjo vartoti akmeninius ir titnaginius įrankius gludintais ašmenimis. Prasidėjo neolitas (IV tūkstantmečio pr. Kr. vidurys – II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia). Ankstyvojo ir viduriniojo neolito gyvenvietėse pietinėje Lietuvos dalyje išliko mezolitinei Nemuno kultūrai būdingų titnaginių įrankių, kurie kito labai pamažu. Tačiau tyrinėtose Dubičių, Versminio (Varėnos raj.) ir kitose gyvenvietėse kartu su minėtais titnaginiais įrankiais rasta molinių smailiadugnių puodų šukelių. Puodų viršutinė dalis buvo puošiama dvidančiu spauduku ar virbelio galu įspaustų apvalių ar trikampių duobučių eilutėmis. Aptikta ir titnaginių kirvelių, kurių ašmenys šiek tiek gludinti.
Pajūryje ir Šiaurės Lietuvoje tuo metu buvo paplitusi Narvos kultūra, susidariusi iš Kundos kultūros ir apėmusi dabartinę Latviją bei Estiją. Narvos kultūros žmonių gyvenimą geriausiai atspindi Baltijos pajūryje – Šventojoje –1966 – 1972 m. ištirtos gyvenvietės, įsikūrusios buvusios lagūnos pakrantėse. Čia po durpių sluoksniu išliko 2500 – 2000 m. pr. Kr. vartotų įrankių, papuošalų ir kitų įvairių buities reikmenų. Ten gyvenę žmonės vertėsi žvejyba ir medžiokle. Rasta tinklų, megztų iš liepos karnos siūlų, jų plūdžių iš žievės, akmeninių pasvarų, bučių fragmentų, taip pat įrankių tinklams megzti, medinių irklų, kaulinių žeberklų antgalių ir meškerių kabliukų. Kartu
aptikta daug didelių kaulų – lydekų, šamų, sterkų, menkių, plekšnių bei kitų žuvų. Titnaginiai strėlių antgaliai ir ietigaliai, medinės ietys, šernų, briedžių, elnių, bebrų, ruonių ir kitų žvėrių bei paukščių kaulai rodo, kad pajūryje gyvenę žmonės nemaža laiko skyrė medžioklei. Jiems medžioti padėjo šunys, kurių kaulų taip pat rasta gyvenvietėse.