SOCIALINIAI IR POLITINIAI SUKRĖTIMAI „ŠALTOJO KARO“ LAIKMEČIU
II-sis pasaulinis karas iš pagrindų pakeitė jėgų santykį pasaulyje. Vokietijos, Italijos ir Japonijos pralaimėjimas, okupacija sužlugdė jų svajones dominuoti pasaulyje. Kare nusilpo Prancūzija ir Didžioji Britanija. Po karo jos įklimpo į skolas, susiaurėjo prekyba, smuko gyvenimo lygis. Ne tik Prancūzija ir Anglija, bet ir Belgija, Olandija neteko savo kolonijų. Tik dvi valstybės – JAV ir SSRS, sustiprino savo padėtį. Jos imtos vadinti supervalstybėmis. Jos skyrėsi ne tik savo politine ir socialine – ekonomine santvarka.
SSRS turėjo didžiulę karinę galią, milžinišką teritoriją, didelius gamtos turtus, didelį gyventojų skaičių. Po karo jos kariuomenė stovėjo Rytų ir Pietryčių Europoje, taip pat Mandžiurijoje ir Šiaurės Korėjoje. Kare SSRS patyrė didelių materialių nuostolių, žuvo 20 milijonų žmonių. Ekonominė padėtis čia buvo labai sunki: sugriauti miestai, neveikė transportas, sužlugdyta gamyba ir kt. Tačiau SSRS autoritetas pasaulyje buvo didelis – ji nešė pagrindinę karo naštą.
JAV pranašumas buvo tame, kad karo rezultate ji tapo stipriausia ekonominiu atžvilgiu pasaulyje, turėjo pažangią ginkluotę (atominį ginklą), jos įtakoje buvo daugelis Europos valstybių, kurios sukaupė tiek aukso, kiek visos Vakarų šalys kartu.
Iš esmės pasikeitė didžiųjų valstybių tarpusavio santykiai. Nesutarimai tarp sajungininkių (JAV, Didžioji Britanija, SSRS), prasidėję jau karo pabaigoje, dar labiau sustiprėjo, ryškėjo “Šaltojo karo” daigai. Nesutarimai pasireiškė Jaltos ir ypač Potsdamo konferencijoje, aptariant, Europos pokario žemėlapį, reparacijas ir pan. Didžiausi nesutarimai kilo dėl Lenkijos. SSRS kėlė rimtas teritorines pretenzijas: siekė atgauti visas teritorijas, įskaitant ir tas, kurias įsigijo 1939 m. Molotovo – Ribentropo paktu, nepripažino Lenkijos emigracinės vyriausybės. Nenorėjo sutikti su Vakarų valstybių siūlymais pravesti laisvus rinkimus ir leisti Lenkijai pasirinkti savo vystymosi kelią. Ypač nesutarimai kilo dėl Vokietijos ateities. SSRS reikalavimai buvo kategoriški. Vakarų šalys daug kur nuolaidžiavo SSRS. Jas baugino SSRS karinė galybė, įtaka Europos visuomenei, komunistų partijos aktyvumo didėjimas. Potsdamo konferencijoje nutarimai iš esmės buvo palankūs SSRS. Naujai sukurta tarptautinė organizacija JTO netapo reikšminga tarptautine įtempimo mažinimo institucija, o atvirkščiai – ji tapo atkaklios, tarp Rytų ir Vakarų, kovos arena. Tik 1947 m. buvo pasirašytos taikos sutartys su Vokietijos sąjungininkėmis – Italija, Rumunija, Vengrija ir Suomija. Taikos sutartis su Vokietija nebuvo pasirašyta. O vėliau SSRS nesutiko pasirašyti sutarties ir su Japonija.
Įtempimas vis didėjo. Jau 1946 m. kovo mėn. V.Čerčilis paskelbė, kad Rytų Europą nuo Vakarų atskyrė “geležinė uždanga” ir ragino ginti demokratiją bei priešintis stiprėjančiam komunizmui. 1947 m. Rytų ir Vakarų bendradarbiavimas baigėsi. Europa galutinai suskilo. 1947 – 1948 m. SSRS reikalavimai darėsi vis atkaklesni , veiksmai vis ryžtingesni: okupuotose Europos valstybėse pastatomos “liaudies” vyriausybės, prasideda Berlyno blokada, atsisakoma bendrauti su Vakarais, svarstant Europos atgimimo projektą (Marselo pl.) ir siekiant įvesti tarptautinę branduolinių ginklų kontrolę. 1949 m. SSRS susprogdino pirmąją atominę bombą ir nesutiko demokratiškai išspręsti Voketijos problemų. 1948 m. SSRS nekreipė dėmesio į Vakarų pasiūlymus išvesti iš Vokietijos sąjungos kariuomenę, panaikinti okupacines zonas ir surengti laisvus demokratinius rinkimus. Stalinas pareiškė “Mes niekada nepasitrauksim iš Vokietijos”.
Taip abi Vokietijos dalys pasidarė izoliuotos viena nuo kitos. Vienintelis “plyšys” buvo Berlynas (jis Rytų zonoje). Kas savaitę pro jį praeidavo tūkstančiai žmonių, daugiausia vokiečiai iš Rytų, ir visi viena kryptimi – į Vakarus. Prekyba sumažėjo iki minimumo, apie jokį turizmą nebuvo nei kalbos. Rytuose buvo uždraustos Vakarų knygos ir laikraščiai, radijo stotys vykdė propagandos varžybas, Vakarų laidos buvo smarkiai trukdomos. Prasidėjo didžiulio mąsto ginklavimosi varžybos, vyko ideologinės diversijos ir totalinis šnipinėjimas. Sovietų Sąjunga kaltino buvusius sąjungininkus fašistine agresija ir naujo pasaulinio karo rengimu.
1949m. buvo įkurta NATO karinė sąjunga, jungusi 12 Vakarų valstybių (1952 m. – 14 valstybių). SSRS atsakas – 1955m. Varšuvos sutarties organizacijos įkūrimas. Ši organizacija apjungė “socialistinio lagerio” šalių karines jėgas. Priešiškumo ir lenktyniavimo ekonomikoj centrais tapo EEB (Ekonominė Europos Bendrija) ir ESP (Ekonominė Savitarpio Pagalbos Taryba).
1953 m. kovo 6 dieną Stalino mirtis sužadino dideles viltis. Buvo juntamas šioks toks įtampos sumažėjimas, tačiau jis dar nepranašavo šaltojo karo pabaigos.
Chruščiovas, atgaivindamas minimalias demokratines teises, teisėtumo normas, reabilituodamas represuotus žmones, pasmerkdamas Stalino asmens kultą, pelnė drąsaus reformatoriaus vardą. Jautėsi kai kuri pažanga ir transportiniuose santykiuose. Tačiau ji buvo dalinė. Šaltojo karo įkarštyje, 1950 m., kilo karinis konfliktas Korėjoje. Ji, prieš karą buvusi Japonijos
kolonija, po karo buvo okupuota: šiaurinė dalis – sovietų, pietinė – amerikiečių kariuomenės. Jos turėjo parengti sąlygas nepriklausomai Korėjos valstybei atkurti. Tačiau Šiaurės Korėjos valdžią paėmė Kim ir Seno vadovaujami komunistai ir 1948 m. paskelbė Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką. 1948 m. pabaigoje JAV ir SSRS kariuomenės buvo išvestos, o šalis liko suskaldyta. 1950 m. liepą KLDR kariuomenė įsiveržė į Pietų Korėją. Prasidėjo kariniai veiksmai. JAV gavo JTO sutikimą įvesti kariuomenę į Pietų Korėją. Netrukus į Šiaurės Korėją atvyksta per 1 mln. Kinijos LR kareivių (aišku su SSRS palaiminimu). Karas vyko permainingai, pareikalavo daug aukų ir materialinių išteklių. Baigėsi 1953 m. paliaubomis ir dėl Chruščiovo pastangų sureguliuoti konfliktą. Korėja liko padalinta.
Kitas pasaulinis karinis konfliktas kilo Vietname. Karo metais ją – prancūzų koloniją, užvaldė japonai: Prieš okupantus kilo nepasitenkinimo judėjimas, vadovaujamas komunistų. 1945 m. rugpjūtį jie paėmė valdžią, paskelbė Vietnamo nepriklausomybę ir įkūrė Vietnamo Demokratinę Respubliką. Tačiau 1945 m. rudenį į Vietnamą grįžo prancūzai, kurie parėmė antikomunistines jėgas. 1946 m. pabaigoje prasidėjo karas. Prancūzija greitai paėmė visą pietų šalies dalį ir svarbiausius miestus šiaurėje. Komunistų valdžia ir jos kariuomenė pasitraukė į kalnus ir džiungles. 1950 m. sutelkę jėgas pradėjo kontrpuolimą. Prancūzijos kariuomenė turėjo trauktis. Vokietijos Demokratinė Respublika pradėjo gauti iš SSRS ir Kinijos ginklų bei kitų reikmenų. 1951 m. karo veiksmai persimetė į Laosą ir Kambodžą. Užtrukęs karas Indokinijoje, reikalaujantis daug išlaidų ir žmonių aukų, kėlė vis didesnį nepasitenkinimą Prancūzijoje. 1954 m. prancūzai patyrė didelį pralaimėjimą. Jis sutapo su Ženevoje prasidėjusia konferencija Korėjos ir Indokinijos klausimu (dalyvavo JAV, SSRS, Didžioji Britanija, Prancūzija, ir Kinijos Liaudies Respublika). Buvo pasirašyti susitarimai pagal kuriuos: