Turinys
Įvadas
Livonijos karai
Vilniaus universiteto įkūrimas
Staturo pataisų rengimas
Monetų kaldinimas
Pašto darbo reglamentavimas
Miestų privilegijos
Išvados
Literatūra
1576 m. balandžio 5 dieną, po beveik du metus trukusio tarpuvaldžio bei po Varšuvoje užsitęsusių derybų ir debatų, buvo karūnuotas naujas bendras Lietuvos ir Lenkijos karalius Steponas Batoras, kurio valdymas truko iki 1586 m. gruodžio 12 dienos.
Steponas Batoras atėjo į Lietuvą kaip nepageidaujamas valdovas. Šis faktas taip pat analizuojmas ir Z.Kiaupos knygoje „Lietuvos istorija iki 1795 metų“, kurioje nurodoma, kad Lietuvos didikai valdovu Steponą Batorą pripažino tik praėjus beveik dviems mėnesiams nuo jo karūnacijos. Prieš tai Steponas Batoras jiems VI.29 specialiu raštu pripažino, kad ATR yra Lenkijos Kalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – dviejų lygiateisių ir savarankiškų valstybių – federacija, pažadėjo išplėsti kunigaikštystės teritoriją […]. Šis valdovo raštas, tarsi garantas, užtikrinantis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikus, kad Lietuvos valstybė turės ATR nepriklausomos valstybės statusą.
Trys pagrindiniai Stepono Batoro nuopelnai Lietuvai jo valdymo metais:
Vilniaus universiteto įkūrimas;
Vyriausiojo Tribunolo įkūrimas;
karinė reforma.
VILNIAUS UNIVERSITETO ĮKŪRIMAS
1570 metais įkurtai jėzuitų kolegijai augant ir stiprėjant, augo ir šios kolegijos noras tapti universiteto pagrindu. Kolegijos vadovybė, remiama vyskupo Valerijono Protasevičiaus visais įmanomais būdais darė viską, kad kolegija būtų paversta aukštąja mokykla. Vyskupas su šiuo prašymu kreipėsi į valstybės valdovą. Steponas Batoras prijautė universiteto įkūrimui Lietuvoje, nes jis turėjo būti kultūros židinys visai Europai […], suteikdamas privilegiją […], kuri suteikė Vilniaus kolegijai visas teises ir lengvatas, kuriomis naudojasi akademijos kitose kikščioniškose šalyse (1578.VII.25). Šioje privilegijoje numatytas ir apibrėžtas ne tik formalus universiteto steigimas, bet ir kaip rašoma knygoje „Vilniaus universiteto istorija 1579-1994“ „numatyti fakultetai, o svarbiausia – sprendžiamas Vilniaus akademijos santykis su Krokuvos universitetu“. Vilniaus akademijoje nebuvo kuriami teisės ir medicinos fakultetai ir, apskritai, šios mokslo įstaigos pagrindas buvo jėzuitiška mokymo programa. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Krokuvos universiteto lygis tuo metu buvo smukęs, Vilniaus universitetui atsirado didesnės galimybės įsitvirtinti Lietuvos ir Lenkijos valstybėje.
Vėliau, 1579 m. balandžio mėnesį, buvo paruoštas dokumentas, aktas, turėjęs patvirtinti universiteto įkūrimą, tačiau jis nebuvo paskelbtas. Tai įvyko dėl Lietuvos protestantų bei krikščioniškų visuomenės sluoksnių nuomonių susikirtimo. Protestantiškoji Lietuvos diduomenės dalis siekė įsteigti Lietuvoje savo aukštąją mokyklą.
Lietuvos ir Lenkijos valdovas šioje situacijoje suvaidino lemiamą vaidmenį: pasinaudodamas savo valdovo teisėmis, jis privertė protestantus patvirtinti jėzuitų akademijos įkūrimą.
Pagrindinis steigimo aktas yra Stepono Batoro 1579 m. balandžio 1 d. privilegija, antspauduota tų pačių metų rudenį. Tą patį rudenį ir popiežius savo bule patvirtino universiteto steigimą. Tiek Stepono Batoro prvilegija, tiek ir popiežiaus bulė patvirtino vyskupą Valerijoną Protasevičių Vilniaus universiteto steigėju, kadangi tik jis rūpinosi fundacijomis, galėjusiomis suteikti universitetui pilnakraujį gyvavimą.
Vilniaus universitetas – lotyniškosios literatūros centras, taip teigia knygos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai“ sudarytojai. Visi universitete patvirtinti dėstomieji dalykai buvo pateikiami universiteto studentams lotynų kalba.
Universiteto įkūrimas paliko teigiamas pasekmes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kadangi „netrukus įkurtos kolegijos Polocke ir Rygoje ( 1582 ), Nesvydžiuje ( 1584 ), Tartu ( 1586 ) […]“ ir kitose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės srityse.
1579 m. įsteigtas Vilniaus universitetas, buvo lygiavertis kitų Europos universitetų atžvilgiu ir buvo tarsi atrama Europos pakraštyje prieš stačiatikybę, o su universiteto bei kitų kolegijų įkūrimu susijęs švietimo augimas padėjo plisti raštijai, literatūrai ir menui.
VYRIAUSIOJO TRIBUNOLO ĮKŪRIMAS
Steponas Batoras savo valdymo periodu įvykdė teismų reformą, t.y. įkūrė Vyriausiuosius tribunolus, atliekančius apeliacinių teismų funkcijas, kurias iki Tribunolų įkūrimo vykdė pats valdovas. Pagrindiniai šios reformos reikalautojai buvo bajorai, norėję turėti teismų valdžią savo rankose.
Tribunolai abiems valstybėms, Lietuvai ir Lenkijai, buvo įkurti skirtingu laiku ir veikė atskirai.
Lenkijoje, „[…] teismų reformos klausimas buvo iškeltas 1578 m. Varšuvos seime. Kompromisu pavyko suderinti bajorų ir dvasininkijos reikalavimus: bylose, liečiančiose dvasininkus, būtinai turėjo dalyvauti dvasininkijos atstovai. “
Lenkijoje įkurtasis Tribunolas neturėjo teisės nagrinėti bylas, iškilusias Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kaip savo knygoje „Lietuvos didieji kunigaikščiai“ rašo I.Jonynas, Lietuvai apeliacinė teismo
įstaiga buvo dar reikalingesnė, nes 1564 m. ponų tarybai atsisakius savo teisių, didysis kunigaištis buvo vienintelė apeliacinė instancija, o jis beveik visą laiką gyveno Lenkijoje ir neišspręstų bylų buvo daug.