Eilėraščio skaitymo principai
1. Pasikliauk pirmuoju įspūdžiu. Jis yra teisingiausias.
2. Nusiteik atradimui. Eilėraščio skaitymas turėtų būti ir sunkus darbas, ir džiaugsmingas atradimas. Tegul eilėraštis tau veriasi kaip gražus reiškinys. Kai pajusi, kad sugebi patirti tai, kas eilėraštyje gražu ir kaip skleidžaisi anksčiau nežinomi dalykai, – kils džiaugsmas.
3. Nesutapk nei su autoriumi, nei su lyriniu subjektu (pvz. našlaite), nepratęsk jų minčių savomis. Atsiribok, kad ir eilėraštį, ir save jaustum kaip du atskirus dydžius. Į tekstą žiūrėk smalsiai, tarsi atidaręs laikrodžio vidų žiūrėtum, kaip jis “eina”, apžiūrėtum skulptūrėlę ir t. t.
4. Savo nuomonę nuolat tikrink tekstu.
5. Jausk įvairius eilėraščio kontekstus (visą rašytojo kūrybą, biografiją, literatūros srovę, žanrą…).
6. Stenkis suvokti įvairių teksto dalių sąsajas, orientuokis į bendrą kųrinio prasmę, visumą.
7. Prisimink, kad kūrinys išsako ne vien mintį ir turi ne vieną prasmę.
Tradicinis eilėraštis Modernus eilėraštis
“aš”
Visada ryškus, akivaizdus (aš, tu, jie). “Aš” yra asmenybė, reiškianti savo individualumą. Su ja susijusios kitos poetinės figūros. Lyrinio subjekto mintys, išgyvenimai yra aiškūs. Jie sudaro eilėraščio šerdį. “Aš” pasaulį mato, apie jį kalba, yra jo cantre. Tarp “aš” ir gamtos pasaulio egzistuoja tvirti ryšiai. Lyrinis subjektas nėra vientisas. Jis išsiskaidęs į dalis (į balsą, akis, rankas, …). Pati figūra nėra aiški. “Aš” linkęs keistis, pereiti į ką nors. Jis nebėra poetinio pasaulio centras – tiktai jo dalis. Lyrinis “aš” tampa tik vienu iš motyvų. Vaizduojamas iš besikeičiančių perspektyvų. Neturi tiesioginių ryšių su gamtos pasauliu.