Planas
I. Janina Degutytė ir Eduardas Mieželaitis susiję su Antika.
II. Antikinių motyvų analizė per kūrybą:
1. Asmenvardžių panaudojimas.
2. Vietovardžių paminėjimas.
3. Antikinių frazeologizmų ir simbolių vartosena.
III. Autorių kūrybos apibendrinimas.
Trumpos žinios apie autorius
Janina Degutytė:
Janina Degutytė gimė 1928m. liepos 6d. Kaune, Šančiuose. Motina buvo alkoholikė. Brangiausi žmonės – tėvas ir senelė, kurių ji anksti neteko. Gyvendama pusbadžiu, baigė gimnaziją. Tik klasės auklėtojos paremta, įstojo į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą. Mėgdavo lankytis teatruose, filharmonijos koncertuose, nors bilietai buvo nepigūs ir dažnai jiems išleisdavo paskutinius duonai skirtus pinigus. Rašyti eilėraščius pradėjusi dar mokykloje, vėliau buvo nutarusi neberašyti, bet poetės pašaukimas nugalėjo. Universitete rašė sau, apie spaudą negalvojo. Pradėjusi dirbti bibliotekininke skaitė nemažai antikinių veikalų. Tuomet ir atsirado susižavėjimas antikine literatūra. Pirmieji jos eilėraščiai spaudoje pasirodė 1957 metais. Poetė tęsė jai patikusią prometėjinę liniją lietuvių poezijoje, teigdama, kad nugalėtas skausmas, neviltis turi taurinančios, kuriančios galios. Sunkus gyvenimas palaužė moters sveikatą. Mirė 1990 metais Vilniuje.
Eduardas Mieželaitis:
Eduardas Mieželaitis gimė 1919m. spalio 3d. Pakruojyje, Kareiviškyje. Tėvai buvo smulkūs ūkininkai. 1935m. įstojo į ,,L K J S”. 1939 – 1941 metais studijavo teisę Kauno ir Vilniaus universitetuose. Rašyti eilėraščius pradėjo anksti dar būdamas paauglys. 1946 metais tapo žurnalo ,,Jaunimo gretos” redaktorius. Pirmasis eilėraščių rinkinys pasirodė 1943 metais. 1944 – 1946 metais dirbdamas komjaunimo CK sekretorium pradėjo domėtis renesansu ir antika, kurie vėliau paveikė visą jo kūrybą. 1961 metais išleistame kūrinyje ,,Saulė gintare” išryškėjo pagrindinė kūrybinė nuostata: renesansinis požiūris į žmogų įvairių epochų, socialinių kontrastų fone; pasaulio tvarkos ir grožio, žmogaus gyvybingumo ir kūrybiškumo (Ikaras, Apolonas, Prometėjas) poetizavimas. Pasinaudodamas pasaulinės poezijos patirtimi, poetas praplėtė lietuvių lyrikos galimybes. Mirė 1997 metais Vilniuje.
Antikinių motyvų analizė per kūrybą
Janina Degutytė savo antikinių kūrinių kūryboje stengėsi pavaizduoti sunkią tėvynei tekusią okupantų priespaudos dalią bei nelengvą tautiečių gyvenimą.
Poetė vartodama asmenvardžius stengėsi parodyti sunkią ilgai besitesiančią priverstinę Sovietų Sąjungos globą. Į Orfėją autorė kreipiasi kaip į išsvajotą išvaduotoją, kuris gali išlaisvinti Euridikę – Lietuvą:Ateik dar kartą, Orfėjau,
Išvaduok Euridikę, išvaduok-
šviesą – atšvaitą – blyksnį – dar šiąnakt.
Glitūs vandenys jau ligi kaklo – skubėk. (J.Degutytė, Tylos valandos, Orfėjas 299p.)
Naudodama Odisėjo, Penelopės, Kasandros, Sizifo asmenvardžius, Janina mėgino parodyti, kad net ir tokie didingi mitiniai herojai kaip dabartiniai piliečiai, patys sau negalėjo lemti laimingo likimo: ,,Nebegrįš odisėjai, šį kartą gal nebegrįš… <…> Penelopės nelauks jų su verpstėm- <…> Ir kasandros tylės, ir bebalsės kasandros tylės…” (J.Degutytė, Tylos valandos, Homeras, 296p.)
,,Sizife savo brolį sutikau…” (J.Degutytė, Prieblandų sodai, Sizife savo brolį, utikau…,134p.)
Degutytė vartodama Itakės ir Trojos vietovardžius stengėsi parodyti lietuviams, kad jokiais būdais nereikia pasiduoti okupantų priespaudai ir mes išliksime kaip tos dvi senovės valstybės:,,O dievai žais ir baus, dievai keršys ir mirs.