Aš po 60 metų
Tyliai uždarau duris… išėjo paskutiniai svečiai. Pasiimu taurę raudono vyno, patogiai įsitaisau į supamą krėslą, prieš degantį židinį ir susimąstau. Man šešiasdešimt metų. Žiūriu į liepsnojančią ugnį ir prisimenu savo nugyventus metus.
Prisimenu penktąjį gimtadienį. Aš labai jo laukiau, nes tėtis pažadėjo padovanoti didelį pliušinį meškiną. Mano tėveliai buvo darbininkai, bet kultūringi ir labai apsiskaitę žmonės. Augau vienturtė, mylima dukra.
Metai bėgo greitai, nespėjau jų skaičiuoti. Čia tik pirmokė, čia – šeštokė, aštuntokė… Metai lėkė šuoliais. Žiemą keitė pavasaris, pavasarį – vasara. Baigiau vidurinę mokyklą. Aš visus metus stengiausi mokytis, nes svajojau, kaip ir mano senelis, būti veterinarijos gydytoja. Pastangos nenuėjo veltui. Baigiau Žemės Ūkio Akademiją.
Visą laiką labai mylėjau gyvūnėlius. Prisimenu, kaip maža verkdavau, jei kas nors skaudėdavo mano mylimai katytei. Labai norėdavau ją pagydyti, todėl ir tapau veterinarijos gydytoja.
Mano pirma ir paskutinė darbovietė buvo nuosava Veterinarijos klinika. Daugeliui gyvūnėlių išgelbėjau gyvybes. Labai malonu, kai džiaugiasi savininkai, kai laimingas vizgina uodegą išgydytas šunelis.