Aš pasirinkau šią tamą, nes man rūpi laisvė ir manu, kad kiekvienam iš mūsų ji rūpi. Juk nenorime, kad kokie turtuoliai mus ar mums artimus žmones paimtų į nelaisvę. Noriu, kad pasaulyje nebūtų vergystės, žmonių išnaudojimo, kiekvienas sveikas, suaugęs žmogus turi priklausyti tik nuo savęs. Pasaulyje yra daug belaisvių. Senovėje vergai buvo kolonijomis gabenami iš vienos šalies į kitą, pardavinėjami turtuoliams, mušami…
V. Mykolaičio – Putino poemoje „Vergas“ rašoma apie žmogų – klajūną. Kur nuėjęs jam visur atveri vartai, bet įėjęs pro tuos vartus išeit į plačią laisvę nebegali. Dabar jis vergas, kuris negali apimti dangaus šviesių žvaigždynų neisrauniai, prie žemės puolęs, kaip upelis išsilieti į putojančias marias. Klajūnas tapęs vergu yra priklausomas tik nuo vieno žmogaus – savo valdovo. Ten, aukštai bokšte, jam baigias pasaulio ribos, baigias erdvės.
Nusviręs į savo vargingą guolį lyg žmogus, kuriam vis tiek – gyventi ar mirti, kurio paniekinta gyvybė, jis laukia, bet pats nežinodamas ko.
Tik užmerkęs akis jis susapnuoja laisvę, apie tai, kad tampa panašus į jūros gyvį, kuris pats maitinasi jūros gyvasties penu. Ir nežino, kad pasaulyje yra blogis. Bet vėliau vergas supranta, kad jis ne tik laisvas jūros gyvis, bet ir valdovas, kurio palaimintą gimimą puošė patekėjusios septynios žvaigždės.
Anksti rytą prabudęs vėl pamato saulės spindulius, kurie aptvarstė visą erdvę, o jo širdy pakilo tik sapno prisiminimas. Ir pats žmogus nebesupranta, kam ta saulė jį pažadina? Gal tam, kad per dieną būtų sargas prie savo laimės angos pastatytas? Bet pažvelgęs pro mažutį bokšto langą supranta, kad jis tas pats, tik menkas vergas, kuris neberanda savo kelio į pasaulio platybes.