TURINYS
1. PRATARMĖ
2. B.CHTONINĖS DIEVYBĖS
3. LUARINĖS IR VANDENS SFEROS DEIVĖS IR DIEVAI
4. LAIMA
5. GILTINĖ
6. IŠVADOS
7. NAUDOTA LITERATŪRA
PRATARMĖ
Seniausias baltų mitologijos sluoksnis siekia Europos proisdorės priešindeuropinius laikus ir atspindį metricentinę , matrilinearinę, kultūrą. Tokios deivės kaip Laima, Ragana, Laumė, Žemyna ir joms giminingos kitos mitinės būtybės baltų žemėse paveldėtos iš vietinių gyventojų, iš ankstesnių negu 3-2,5 tūkst. pr. m. e. laikų.
Senosios Europos deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, kaip indoeuropietiškame, patriarchalinės kultūros panteone, bet motinos, karalienės, ‘ponios’, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą, skiriančios gyvenimo trukmę ir mirties laiką. Jos skiriasi nuo indoeuropietiškojo panteono gražuolių Aušrinės ir Saulytės, dėl kurių varžosi vyriškieji dievai Perkūnas, Mėnulis, dievo Sūneliai. Priešindoeuropietiškame dievų panteone vyriškieji dievaiegzistuoja.jie yra arba gyvulių arba miškų globėjai, arba spontaniškos augalijos jėgos simboliai.Senosios Europos deivės ir dievai, atvirkščiai, yra susiję su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios kyla gyvybė; tai dievybės,pulsuojančios pagal augalijos gimimo augio bei mėnulio fazių ritmą.
Pagrindinės Senosios Europos deivės grupuojasi tarytum didelėmis šeimomis. Deivės dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, po tris, dar didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją.
B. CHTONINĖS DIEVYBĖS
ŽEMYNA, ŽEMĖ MOTINA- žemės derlingumo deivė,
ŽEMĖPATIS, ŽEMININKAS- sodybos, ūkio ir gyvulių bandos globėjas, ŽEMYNO brolis.
LAZDON- lazdynų ir riešutų globėja. Vaisingumo inkarnacija.
PUŠKAITIS- žemės jėgų inkarnacija, skleidžianti kvapus, kaukų globėjas.
KAUKAI- požeminiai sutvėrimai kaukolės didumo ir buožgalvių išvaizdos, nešantieji skalsą, dauginantieji javus ir šieną.
VAIŽGANTAS- linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis dievas, augalijos atsinaujinimo metafora.
JAVINIS, JIEVARAS – Žemės Motinos pagimdyta javų dvasia, ateinąs ir išeinąs ‘svečias’.
Deivės ir su jomis susiję seni papročiai išliko per šeimos motiną, paveldėti iš kartos į kartą per amžių amžius. Nei atneštinė indoeuropietiška religija, nei krikščionybė jų vaidmens nenustelbė . Tačiau kai kuriais atvejais įvyko kontaminacijų; dievų funkcijos ir simboliai susimaišė. Pora pavyzdžių; indeoropietiškasis dangaus šviesos dievas Dievas perėmė kai kuriuos Laimos bruožus, o Laima – iš Dievo.
LUARINĖS IR VANDENS SFEROS DEIVĖS IR DIEVAI
LAIMA-visažinė gimimo ir likimo deivė.
LAIMA-DALIA-materialinių gėrybių gausintoja ir mažintoja.
GYVATĖ, ŽALTYS- namų židinio, gerovės, sveikatos ir vaisingumo. dievybės. Gyvybės energijos simboliai.
AUSTĖJA- bitė, šeimos gausintoja, ištekančių moterų globėja.
BUBILAS- vyriškosios vaisingumo jėgos simbolis.
GABIJA – ugnies deivė, namų židinio globėja.
AITVARAS – nešantis materialines gėrybes, maisto produktus ir pinigus.
RAGANA-mirties, nakties, žiemos deivė, pertekliaus balansuotoja.
MEDEINA- medžiotoja.
ŽVĖRŪNA- laukinių žvėrių globėja, XIIIa.minimos deivės, galėjo būti viena ir ta pati deivė, graikų ARTEMIDĖS paralelė.
GANIKLIS- miškų ir gyvulių globotojas, minimas XVIa. ir lyginamas su romėnų Faunu ir graikų Satyru. GIRAITIS- greičiau tas pats dievas.
LAIMA
Laima – gimimo, likimo, visa teikiančioji ir visa atimančioji deivė. Gyvenimo ilgumas ar trumpumas, laimingumas ar nelaimingumas, turtingumas ar neturtingumas priklauso nuo jos. Žodynai ir istoriniai šaltiniai iš XVIIa. ir XIXa.liudija ‚gimimo ir likimo deivė‘ buvimą, o liaudies tikėjime jos įtaką jaučiamą iki šių laikų.