Pirmieji raštai lietuvių kalba
Šiandieną pripažįstama, kad lietuvių kalba yra viena iš seniausių Europos kalbų. Tai yra po sanskrito seniausia ir mažiausiai pakitusi kalba. Bet ji turi labai mažai rašytinių paminklų.
Pirmuosius raštus lietuvių kalba tyrinėjo ir šia tema rašė prof. Zigmas Zinkevičius, Dominykas Urbas, J. Trilupaitienė, Daiva Narbutienė, Kostas Korsakas, fil. daktaras Antanas Juška, prof. Juozas Girdzijauskas. Minėti autoriai savo tyrinėjimuose nustatė, kad ankstyvuoju periodu ( iki XIX a. pabaigos) lietuviai išlaikė savo dievų istoriją, jų giminystės ryšius, jų veiksmus ir darbus. Niekur religiniai vaizdiniai nesusiklostė į tokią išsamią, plačią ir tokią vientisą visumą, kaip šios tautos. Vėliau XIX a. pirmoje pusėje iki tol vyravusią religinę literatūrą galutinai nustelbė pasaulietinio turinio kūriniai. Tuometinė literatūra kėlė visuomenines temas ir problemas- smerkė baudžiavą, reiškė užuojautą liaudžiai, gvildeno tautos formavimosi, bendrinės kalbos temas. Švietėjai aukštino žmogaus protą ir tolo nuo religinio misticizmo. Ilgą laiką buvo manyta, kad lietuvių kalba buvo germanų ir slavų konglomeratas. Bet pastaruoju metu mokslininkų nustatyta, jog jos kilmė neturi nieko bendra nei su suomių, nei su slavų, nei su germanų kalbomis.
Tikslios datos, kada buvo pradėta rašyti lietuviškai, nėra.
Pirmoji lietuviška knyga išspausdinta XVI a. vid. Tačiau yra nemaža duomenų, rodančių, kad lietuviškų rankraštinių tekstų būta daug anksčiau. Jų prireikė dar XIV a. pab. – XV a. pr., kai Lietuvoje buvo įvedama krikščionybė. Kadangi kitataučiai kunigai lietuviškai nemokėjo, tai lietuvius poterių ir tikėjimo tiesų mokė patys kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas. Apie tai kalba istorikai J.Dlugošas, M.Strijkovskis. Jogaila su Vytautu galėjo ir išversti poterius į lietuvių kalbą, pasirūpinti, kad jie būtu užfiksuoti raštu. Pirmuoju lietuvišku tekstu laikomi poteriai „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu į Dievą Tėvą“ (iš viso 24 eilutės). Jie įrašyti ranka XVI a. pirmojoje pusėje 1503 m. Strasbūre išleistos lotyniškos knygos „Traktatas kunigams“ paskutiniame puslapyje. Tekstas įrašytas iš ankstesnio, neišlikusio, lietuviško vertimo. Tačiau atsimintina, kad dar anksčiau tai galėjo padaryti pranciškonai.
Įrašas rastas 1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Taigi, raštijos pradžią galima drąsiai nukelti į XV a. Rastasis rankraštinis poterių tekstas taip pat įrodo, kad pirmieji žinomi lietuvių rašytojai (A.Kulvietis, S.Rapolionis, M.Mažvydas ir kt.) galėjo naudotis ir naudojosi ankstesniais lietuviškais rankraštiniais tekstais, o tuo pačiu rėmėsi ir šiokia tokia rašto tradicija.
Tačiau spausdintų raštų lietuvių kalba, pirmosios lietuviškos knygos išleidimas iš esmės yra susijęs su reformacijos judėjimu (XVI a. pir. p.).
Pirmieji lietuviški raštai pasirodė XVI a. Palankesnės sąlygos lietuviškiems raštams rastis susidarė Rytų Prūsijoje. Prūsijos kunigaikštystės rytinėje dalyje — Mažojoje Lietuvoje — tuo metu dar buvo kalbama lietuviškai. Įsigalint reformacijai, jos idėjas susirūpinta skleisti ir raštus leisti lietuvių kalba. Nuo pat pradžių čia imtasi tvarkyti lietuviškų raštų kalbą, sudarytos redaktorių komisijos.
Lietuvių raštijos pradininkai — Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis — Europos garso humanistai, Karaliaučiaus universiteto profesoriai, kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Abraomas Kulvietis (apie 1510– 1545) 1539 m. Vilniuje įsteigė aukštesniąją mokyklą, bet už reformacinę veiklą buvo priverstas iš Vilniaus išvykti.
Pasitraukęs į Karaliaučių, profesoriavo universitete. Stanislovas Rapolionis (apie 1500–1545) vadovavo svarbiausiai Karaliaučiaus universiteto Teologijos katedrai, klausytojus žavėjo nepaprasta iškalba. Kulvietis ir Rapolionis — pirmieji lietuviškai rašę autoriai: į lietuvių kalbą jie yra išvertę giesmių ir psalmių.
Tačiau apskritai XVI a. pirm. p. reformacija Lietuvoje didesnės atramos neturėjo, tebeviešpatavo dvasininkai katalikai ir švietimas neturėjo palankios dirvos. Karalius palaikė katalikybę, ir reformatai buvo priversti trauktis į Prūsiją. LDK reformacija didžiausią mąstą įgavo XVII a. pab., o Prūsijoje – XVI a. pr.
Prūsijoje, kuri tuo metu priklausė Lenkijai, viešpataujančią padėtį užėmė ordino nariai – dvasininkai. Ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis ir Ordino nariai, kilus reformacijai Vokietijoje, buvo suinteresuoti įtvirtinti reformaciją Prūsijoje ir Lietuvoje. Tam jis ėmėsi įvairių priemonių. Viena iš jų buvo švietimo reforma. Albrechtas rūpinosi leisti reformatų knygas visomis kaimynų kalbomis – ne tik vokiečių ir lotynų, bet ir lenkų, lietuvių, prūsų, latvių, estų. Todėl Karaliaučius XVI a. vid, pasidarė didelis knygų spausdinimo centras.
Visa tai sudarė sąlygas išleisti pirmąją lietuvišką knygą. Buvo ruošiama ilgesnį laiką, ir tik atsitiktinumas kaltas, kad ji nebuvo išleista anksčiau. Kita vertus, jei ne reformacija, kažin kada ji būtų išėjusi.
Pirmoji lietuviška knyga — Martyno Mažvydo katekizmas, išleistas 1547 m. Karaliaučiuje. Martynas Mažvydas (apie 1520–1563) — žemaitis, pirmąją lietuvišką knygą parengė studijuodamas
Karaliaučiaus universitete (1546–1548). Pirmosios lietuviškos knygos pavadinimas — „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos“. Knygelė 79 puslapių. Ją sudaro lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei“, lotyniška pratarmė „Bažnyčių Lietuvoje ganytojams ir tarnams malonė ir ramybė“, eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“, nedidelis elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, penkių dalių katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai) bei 11 giesmių giesmynėlis su gaidomis.
Mažvydas surašė įvairių skiemenų: priebalsės prieš balses, pvz.: la, le, li, lo, lu, balsės prieš priebalses, pvz.: ar, er, ir, or, ur, balsės tarp priebalsių, pvz.: bac, bec, bic, boc, buc, balsės po kelių ar prieš kelias priebalses, pvz.: sta, ste, sti, sto, stu, arbs, erbs, irbs, orbs, urbs.
Nors knyga išėjo Prūsijoje, bet jos iniciatoriai neabejotinai buvo lietuviai, kilę iš LDK. Reformacijos veikiami, jie norėjo tą religiją skleisti gimtąja kalba, bet LDK to negalėjo padaryti. Tiktai jų norai ir Albrechto lėšos įgalino pasiekti tikslą.
Pirmoji lietuviška knyga turėjo būti universali – atstoti bent keletą knygų. Todėl ji buvo rengiama labai rūpestingai.
Knygą sudaro:
1. Lotyniška dedikacija.
2. Lotyniška prakalba (skirta dvasininkams, parašyta universiteto rektoriaus).
3. Lietuviška eiliuota originali prakalba.
4. Lietuviškas elementorius.
5. Katekizmas.
6. 11 giesmių giesmynėlis.
Knyga buvo skiriama ne tik pastoriams, bet ir valstiečiams. Ja buvo norima šviesti liaudį. Prakalboje priekaištaujama katalikų dvasininkams, kad jie neduoda liaudžiai į rankas biblijos. Lietuviškoje pratarmėje pabrėžiamas noras, kad knyga pasiektų kiekvieną žmogų. Mintis, kad visi religiniai raštai turi būti prieinami liaudžiai, ano meto sąlygomis buvo pažangi, nes liaudies švietimas tuomet ir tegalėjo būti religinis.