Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikų buvo nepaprastas įvykis. Ilgus šimtmečius jį supo įvairi magija, burtai, turintys apsaugoti naujagimį nuo visa, kas bloga, ir užtikrinti laimingą bei gerą gyvenimą. Jau nėštumo metu moteris dėl to laikydavosi įvairių draudimų, imdavosi burtų.
Gamta taip yra sutvarkiusi, kad kiekvienas žmogus trokšta palikti savo įpėdinį, kuris tęstų jo giminę, rūpintųsi tais pačiais darbais. Nevaisingumas šeimoje buvo laikomas didele nelaime. Į bevaikę moterį žmonės žiūrėdavo labai nepalankiai. Skaudžiausi jai metami žodžiai buvo “tu bevaikė”. Nuo senų senovės tokioje šeimoje visa kaltė buvo verčiama moteriai. Niekada žmonės negalvojo, kad dėl nevaisingumo gali būti kaltas vyras, todėl gydydavosi tik moterys: gerdavo įvairius žolių nuovirus, burdavo, kalbėdavo maldas ir aukodavo aukas. Šeimos, kurios turėjo daug vaik, taip pat būdavo nepatenkintos. Neturtingoms šeimoms tai buvo bėda, nes jos sunkiai pajėgė išmaitinti didelį vaikų būrį. Pasitaikydavo šeimų, turinčių 18-20 ir daugiau vaikų. Moterys, kurios nenorėjo turėti daugiau vaikų, pastojusios stengdavosi sunkiai dirbti, kad nutrauktų nėštumą, gerdavo įvairių žolių nuovirus. Bet stipriam ir vargo užgrūdintam organizmui retai kada tai padėdavo. Nutraukti nėštumą moterys stengdavosi retai, nes žmonės buvo įsitikinę, kad taip daryti yra nuodėmė: vaikai yra Dievo dovana ir juos reikia nesiskundžiant visus priimti. Priežodis sako: “Dievas davė dantis, duos ir duonos”.
Kadangi nuo patriarchalinių laikų vyrai buvo laikomi vertingesni už moteris, kiekviena šeima troško turėti daugiau berniukų negu mergaičių. Ypač norėdavo, kad pirmasis būtų sūnus, nes jis turėjo būti tėvo įpėdinis ir paveldėtojas. Jei moteris pirmąją pagimdydavo mergaitę, neretai kentėdavo skaudžius vyro ir jo giminių priekaištus. Dažnai nuo to priklausydavo tolesnis vyro ir žmonos sugyvenimas. Vyras imdavosi visokių burtų, kad tik gimtų sūnus – dažniausiai eidavo gukti su batais ir kepure. Nėštumo metu bandydavo spėti, kas gims. Būdavo sakoma: jei nėščios veidas dėmėtas, gimsianti duktė, o jei skaistus – sūnus.
Nėščia moteris buvo labai gerbiama. Vengdavo su ja bartis, pyktis, ginčytis, nes visa tai esą neigiamai atsiliepsią būsimajam kūdikiui. Nėštumo metu moteris laikydavosi visokių draudimų, tariamai turėjusių laiduoti gražią būsimo vaiko išvaizdą, gerą būdą ir laimingą gyvenimą. Negalima per nėščios galvą mesti, nes vaikas gimsiąs su apsisukusia aplink kaklą virkštele. Nėščiai pamačius gaisrą, buvo draudžiama ranka prisiliesti prie savo kūno, nes toje vietoje ant vaiko kūno būsianti raudona dėmė. Nėščia moteris neturėjo būti godi, nes naujagimis būsiąs daug trokštantis. Jai buvo dtraudžiama tyčiotis iš nesveikų, invalidų, tikint, kad nuo to galįs gimti nesveikas vaikas. Nėščiai buvo draudžiama valgyti sūrius ar rūgščius valgius, nes vaikas gimsiąs labai piktas.
Nėščios moterys dirbo visus darbus: pjaudavo rugius, grėbdavo šieną, kuldavo, ruošdavosi apie namus, verpdavo, ausdavo ir t.t. Tinginiauti buvo vengiama, tikin, kad, būsimasis žmogus galįs apsigimti tinginiu. Vyras ir kiti šeimos nariai rūpinosi, kad nėščioji lengviau dirbtų, geriau pavalgytų, nes tai reikalinga jos nešiojamam kūdikiui.
Visi tie tikėjimai yra paremti analogijos dėsniu: kiekvienos nėščiosios veiksmas ar elgesys sukeliąs atitinkamus reiškinius naujagimyje, t. y. būsimajame žmoguje. Šiuose tikėjimuose glūdi racionalus pastebėjimas, kad nėščios psichinė būklė persiduoda naujagimiui.
Atėjus gimdymo laikui, paprastai būdavo kviečiama bobutė-pribuvėja, turinti moteriškuose reikaluose patyrimą. Bobutė ateidavo prieš pat gimdymą ir būdavo visą savaitę iki krikštynų. Ji padėdavo ligonei, prižiūrėdavo vaiką, prausdavo, vystydavo. Gimdymo metu paprastai gryčioje būdavo bobutė ir gimdyvės vyras. Kitų ypač vaikų į gryčią neįleisdavo. Netyčia užėjusiam buvo paaiškinama, kas dedasi namuose, ir tas neidavo. Senovėje motweris gimdydavo pirtyje ir ten atkidavo gimdymo apeigas, aukodavo aukas dievams, ypač deivei Žemynai, kad naujagimis augtų sveikas ir laimingas. Pirtyse buvo atliekamos kai kurios krikštynų apeigos. Pasak M. Pretorijaus, per krikštynas gimdytoja su pribuvėja ir artima drauge eidavo į pirtį, melsdavosi ir dėkodavo deivei, kad leido sėkmingai pagimdyti. Po to valgydavo vištieną su duona, užsigerdamos alumi. Likusią vištieną su kaulais ir duona gimdyvės draugė užkasdavo pirtyje į žemę.