Lietuvos kūno kultūros akademija
“Jungtinų sporto šakų ir rekreacijos katedra”
Referatas
Sunkiaatlečių sportinė treniruotė ir štangos kėlimo trajektorijos
Atliko: STT 1-3 studentas Modestas Šimkus
Tikrino: …………………………………………………
Turinys:
Įvadas 3
1. Sportinė treniruotė 4
2. Pagrindinių sunkiaatlečio treniruotės priemonių klasifikacija 7
5. Štangos kėlimo trajektorijos variantai 11
6. Labiausiai paplitusios štangos kėlimo trajektorijos 12
7. Naudota literatūra 13
Įvadas
Šiuolaikinių sportinių rezultatų siekimas sunkiojoje atletikoje
neįmanomas be optimalaus treniruočių proceso planavimo, objektyvios
treniruočių krūvių parametrų registracijos ir analizės.Dažnai dar pasitaiko, kad sunkiosios atletikos treneriai, planuodami
treniruočių procesą, pasikliauja savo asmenine patirtimi ir nuojauta.
Pastaruoju metu sėkmingam trenerio darbui to jau neužtenka. Vis aktualesne
problema tampa įvairių sunkiaatlečio organizmo funkcijų atsistatymo
pagreitinimas po didelių fizinių krūvių, kurie neišvengiami siekiant aukštų
sportinių rezultatų. Dabartiniu metu, rengiant aukštos kvalifikacijos
sunkiaatlečius, ši problema ne mažiau svarbi, kaip ir pats treniruotės
procesas. Progresuojant mokslui ir technikai, sportininko organizmo
atsistatymo po didelių fizinių krūvių pagreitinimui taikomos įvairios
priemonės. Tačiau labai mažai yra metodinių rekomendacijų pedagoginių
atsistatymo priemonių taikymo klausimais. Manoma, kad tai yra viena iš
svarbiausių priemonių, padedančių pasiekti aukštų sportinių rezultatų ir
išvengti traumatizmo.
1. Sportinė treniruotė
Terminas “treniruotė”, kaip ir daugelis kitų sportinių terminų, yra
nevienareikšmis. Sportinėje literatūroje galima rasti ir tokius
sportinius terminus: “fizinė treniruotė”, “protinė treniruotė”,
“psichoreguliuojanti treniruotė”, “intervalinė treniruotė”, “treniruotė
ratu” ir t.t.
Kai “sportinės treniruotės” terminas vartojamas plačiąja žodžio
prasme, tai jis dažniausiai sutampa su terminu “sportininko parengimas”
turiniu. Tačiau šiuos abu terminus turime griežtai skirti, nesutapatinti.
Sportininko parengimas yra žymiai platesnė sąvoka. Ji jungia kryptinga
taikymą priemonių, metodų, sąlygų, kuriais sportininkas parengiamas
siekti sportinių rezultatų. Tačiau, reikia pažymėti, kad sportininko
parengimo formos ir turinys remiasi ne vien treniruote. Egzistuoja tokie
sportininko parengimo komponentai, kurie išeina iš paties treniruočių
proceso ribų (specialios teorinio paruošimo formos, higieniniai faktoriai
bendrame sportininko gyvenimo rėžime ir t.t.).
Todėl sportinės treniruotės terminu gali būti pavadinimas, fizinio
lavinimo procesas pritaikytas specializuotai sportinei veiklai. Sportinės
treniruotės procese pasiektam efektui pavadinti vartojami tokie terminai:
“treniruotumas”, “pasirengimas”, “sportinė forma”.
Sąvoka “treniruotumas” dažniausiai siejama su sportininko organizmo
funkciniais ir morfologiniais pakitimais, sukeliamais treniruočių krūviu.
Tie pakitimai yra išreiškiami sportininko darbingumo rodiklių augimu.
Funkcinių ir morfologinių organizmo rodiklių dinamika kinta dviem
tarpusavyje susijusiomis kryptimis: pirma, gerėja sportininko vidaus
organai ir įvairios sistemos (skeleto raumenų, širdies ir kraujagyslių,
kvėpavimo ir kt.; antra, šių sistemų veikla gali būti koordinuojama
savireguliacijos ir centrinės nervų sistemos.
Iš to išplaukia, kad kuo aukštesnis sportininko treniruotumo lygis,
tuo produktyviau ir racionaliau jis sugeba atlikti jam skirtą darbą.
Taigi sportininko treniruotumas, tai jo organizmo prisitaikymo lygis tam
tikram darbui, pasiektas specialiomis treniruotėmis.Yra skiriama bendrasis ir specialusis sportininko treniruotumas.
Specialusis sportininko treniruotumas yra organizmo prisitaikymo lygis
pasirinktos sporto šakos specifiniams reikalavimams. Bendrasis
sportininko treniruotumas yra organizmo prisitaikymo lygis įvairių
judamosios veiklos rūšių kompleksui.
Pasirengimas yra daug platesnė sąvoka negu treniruotumas. Kalbėdami
apie sportininko pasirengimą, turime galvoje atitinkamą fizinių savybių
(jėgos, greičio, ištvermės ir kt.) lygį (fiziniams pasirengimas),
sportinio, techninio ir taktinio meistriškumo lygį (sportinis, techninis
ir taktinis pasirengimas) bei psichologinį pasirengimą.
Sistemingų ir racionalinių treniruočių procese, kryptingai –gerėjimo
pusėn – keičiasi sportininko treniruotumas ir pasirengimas. Beveik visada
čia yra tam tikras cikliškumas. Kiekviename atskirame cikle yra
optimaliausia (geriausia) fazė,
kurios metu galima pasiekti aukščiausių
sportinių rezultatų. Ši fazė sporto specialistų yra vadinama sportine
forma. Todėl treniruočių procesą būtina planuoti taip, kad susidarytų
palankiausios sąlygos sportinei formai pasiekti atsakingų varžybų metu ir
ją išlaikyti norimą laikotarpį.
Visas esamas priemones bei kai kuriuos faktorius, padedančius siekti
aukštų rezultatų, galima sąlyginai skirstyti į tris grupes. Pirmą grupę