1 tema. Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės samprata.
1. Konstitucinės teisės sąvoka (galima sampratų įvairovė), poveikio
(reglamentavimo) dalykas (sritis), metodai (būdai), ir funkcijos.
2. Konstitucinės teisės normos, jų rūšys ir ypatumai (konkrečių
Konstitucijos nuostatų pavyzdžiai). “Teisės spraga” konstitucinėje teisėje.
3. Konstitucinės teisės institutai ir su jų samprata, susijusi su
Konstitucinio Teismo (1998 02 18 ir 2003 12 30) nutarimais.
4. Konstitucinių teisinių santykių sąvoka, turinys, ypatumai. Konstitucinių
teisinių santykių subjektai (konkrečių Konstitucijos nuostatų nuorodos).
Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimas, jų atsiradimo, pasikeitimo
ir pasibaigimo pagrindai (atsižvelgiant į Konstitucijos 63 str., 88 str. ir
115 str.).
5. Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės sistema. Konstitucinės teisės
vieta Lietuvos Respublikos teisės sistemoje. Konstitucinės teisės ir kitų
teisės šakų sąveika (konkretūs pavyzdžiai). Konstitucionalizacijos
samprata.
1. Sąvoka ir sampratų įvairovė
Konstitucinė teisė – nacionalinės teisės sritis – paprastai suprantama kaip
sistema teisės normų, nustatančių valstybės organizaciją, viešosios
valdžios (iš esmės – valstybės valdžios) organizavimą ir jos įgyvendinimo
pagrindus, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus.
„Konstitucinės teisės“ sąvokos įsitvirtinimą Lietuvoje reikėtų sieti su M.
Romerio įtaka. Tarpukariu VDU TF dėstoma teisės mokslo disciplina pagal
Universiteto statutą buvo vadinama „valstybine teise“. Tačiau M.
Römeris ir savo paskaitose, ir mokslo darbuose ją vadino
„konstitucine teise“. Teisinėje literatūroje sąvoka „konstitucinė teisė“
vartojama keliais aspektais:
1. Kai sąvoka „konstitucine teisė“ vartojama konstitucijoje –
pagrindiniame šalies įstatyme – įtvirtintoms asmenų subjektinėms
teisėms apibūdinti, turima galvoje teisinio santykio dalyvio galimas
(leistinas) elgesys, t.y. jo galimybė vienaip ar kitaip elgtis.
Subjektinės teisės turinį sudaro trys teisinės galimybės: galimybė
elgtis taip, kaip numato teisės normos; galimybė reikalauti, kad kiti
teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą, taip pat galimybė kreiptis
į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę (t.y.
priverstų kitą teisinio santykio dalyvį atlikti pareigą).
2. Sąvoka „konstitucinė teisė“ vartojama ir objektyviosios teisės (t.y.
šalyje galiojančios teisės normų sistemos) tam tikrai sričiai
apibūdinti. Šiuo atveju konstitucinė teisė suvokiama kaip tam
tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą
visuomeninių santykių sritį, visuma. Teisinėje literatūroje
nurodoma, kad konstitucinės teisės normos reguliuoja santykius,
susijusius su viešosios valdžios įgyvendinimu. Tai valstybės
organizacija, viešosios valdžios (iš esmės valstybinės valdžios)
organizavimas bei šios valdžios įgyvendinimo pagrindai, taip pat
asmens ir valstybės svarbiausieji santykiai.
3. Sąvoka „konstitucine teisė“ gali reikšti ir vieną iš teisės mokslų
(t.y. visumą mokslo žinių, teorijų, koncepcijų, mokymų), kuris tiria
ir konstitucines teisės normas, ir jų įgyvendinimo praktiką, ir
konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.
4. Ir pagaliau ketvirtuoju atveju „konstitucinė teisė“ reiškia studijų
discipliną, t.y. specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams
aukštojoje mokykloje. Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina yra
glaudžiai susijusi su konstitucinės teisės mokslu, remiasi jo
pasiekimais. žinoma, mokymo disciplina visų konstitucinės teisės
mokslo problemų negali aprėpti, supažindina tik su pagrindinėmis.
Normantas dar papildomai išskiria keletą sampratos aspektų:
1. „Mano“ teisė elgtis taip, kaip man leidžia konstitucija – t.y. „mano“
subjektinė teisė;
2. KT kaip viena iš viešosios teisės sričių.
Poveikio (reglamentavimo) dalykas (sritis). Galėtume tvirtinti, kad
dominuoja požiūris, jog konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles
visuomeninių santykių grupes. Konstitucinės teisės normos nustato
1) valstybės organizaciją, viešosios valdžios institucijų sistemą ir jos
veiklos pagrindus, taip pat 2) (tuo aiškinamas konstitucinio reguliavimo
prasmingumas) įtvirtina asmens ir valstybės tarpusavio santykių
pagrindus, t.y. asmens pagrindines teises ir laisves bei pareigas. Kai
kurie autoriai (P. Ardant’as) linkę išskirti ir daugiau konstitucinės
teisės reguliuojamų santykių sričių. Viena iš jų – (3) visuomenės
ekonominės ir socialinės organizacijos principai.
Atrodo, apibrėžiant konstitucinės teisės reguliuojamų santykių sritis, būtų
galima ir taip pasakyti: „Konstitucinė teisė – tai sistema konkrečios
šalies teisės normų, reguliuojančių žmogaus padėtį
visuomenėje ir
valstybėje, visuomeninės santvarkos pagrindus, viešosios valdžios
organų sistemos organizacijos ir veiklos pagrindus“.
Metodai, būdai. KT taikomi įvairūs reguliavimo būdai. KT normos nustato
teises ir pareigas, atsakomybę, leidimą ir draudimą. KT normose įtvirtinami
įvairių valstybės valdžios institucijų įgaliojimai (LRK 67 str.). KT
taikomas įpareigojimas (LRK 71 str.), draudimas (LRK 21 str.3 d.), leidimas
(LRK 61 str.). Atsižvelgiant į naudojamų teisinio poveikio būdų derinius,
išskiriami du teisinio reguliavimo metodai: imperatyvinis ir
dispozityvinis. Imperatyviniam metodui būdinga griežtas privalomumas,
teisinio santykio dalyvių (subjektų) tarpusavio santykiai grindžiami
subordinacija, teisinio santykio dalyviai neturi pasirinkimo laisvės, jie
privalo elgtis kaip nustatyta teisės normų. Dispozityviąjam.metodui būdinga
teisinių santykių dalyvių lygybės pripažinimas, teisinių santykių dalyvių
savarankiškumas ir galimybė pasirinkti tam tikrą elgesio modelį. KT vyrauja
imperatyvinio pobūdžio reguliavimas.
Funkcijos. Funkcijos – konst.poveikio socialiniam gyvenimui pagrindinės
kryptys. Klasifikuojama labai įvairiai, pagal tai, ką norime išskirti iš
konstitucijos. Pgr. funkcijos:
Stabilizavimo – stabilizuoja politinį teisminį gyvenimą, nustato
parametrus, stabilizuoja įstatymų leidybą. Konstitucija, nustatydama
kons.įstatymų atsiradimo būdą suteikė galimybę reglamentuoti kai kuriuos
įstatymus padidintos apsaugos būdu.
Racionalizavimo – sureguliuoja santykius tarp institucijų pagal jų
paskirtį, numatomi nesutarimų sprendimo būdai.
Integravimo – ja realizuojamas darnios visuomenės siekis, nurodoma konst
preambulėje.
Apsauginė – nustatyti mechanizmai, kaip per KT veiklą saugomos žmogaus
teisės.
Ideologinė – nes propaguojamas konst. vertybės
Politinė – nes įtvirtinama politinių procesų struktūra, galimybė jungtis į
partiją.
2. KT normos
KT kaip objektyviosios teisės sritis paprastai suprantama kaip
reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santykius teisės normų sistema.
Sistemą sudaro daugybė tarpusavyje susijusių elementų – dalių.
Pagrindine pozityviosios teisės ląstele laikoma teisės norma. Paprastai
teisės norma apibrėžiama kaip visiems privaloma formaliai apibrėžta
bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo
pažeidimų. Pagal teisinio reguliavimo objektą skiriamos
konstitucinės, civilinės, baudžiamosios, darbo, finansų ir kitų teisės
sričių normos. Konstitucinės teisės normos reguliuoja specifinius
santykius. Tai valstybės organizacija, viešosios valdžios (iš esmės –
valstybės valdžios) organizavimas bei jos įgyvendinimo pagrindai, taip pat
svarbiausi asmens ir valstybės tarpusavio santykiai. Tokios normos visų
pirma yra įtvirtintos Konstitucijoje.
Konstitucinė teisės norma – tai visiems privaloma bendro elgesio taisyklė,
valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų ir reguliuojanti
valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir jos įgyvendinimo
pagrindus, o taip pat svarbiausius asmens ir valstybės tarpusavio
santykius.
Svarbiausieji Konstitucinių teisės normų ypatumai:
1. Konstitucinės teisės normos reguliuoja specifinę visuomeninių santykių
sritį. Jos nustato valstybės organizacijos, viešosios valdžios
organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, taip pat reguliuoja valstybės ir
asmens svarbiausius santykius. Būtent specifinis reguliavimo objektas
leidžia konkrečią normą priskirti konstitucinės teisės sričiai.
2. Konstitucinės teisės normoms, kurios nustato: valstybės organizaciją,
valstybės valdžios institucijų sistemą bei veiklos pagrindus, asmens ir
valstybės santykių pagrindus, būdinga pirminis pobūdis. Jų pagrindu kuriama
valstybės valdžios institucijų sistema, nustatomas valstybės valdžios
institucijų statusas, šiomis normomis grindžiama šių institucijų veikla,
jos lemia ir asmens padėtį.
3. Konstitucinės teisės normos, nustatydamos valstybes organizacijos,
viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir valstybės
santykių pagrindus, neretai nustato ir kitų sričių teisinių santykių
reguliavimo pradus. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d.
Nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų
tautos gerovei. Ši nuostata yra imperatyvas teisėkūrai ūkinių santykių
srityje. Remiantis konstitucinės teisės normomis, nustatoma asmens teisinė
padėtis civilinės, darbo, administracinės, baudžiamosios, baudžiamojo ir
civilinio proceso bei kitų teisės šakų reguliuojamuose santykiuose.
Konstitucinės teisės normos – visą teisės sistemą vienijančios normos.
4. Konstitucinės teisės normoms būdinga specifiniai įtvirtinimo šaltiniai.
Svarbiausios, darančios didžiausią įtaką teisės sistemai, normos yra
išdėstytos Konstitucijoje – svarbiausiame šalies įstatyme, teisės „šaltinių
šaltinyje“. Kitos
konstitucinės teisės normos yra išdėstytos ir
konstituciniuose įstatymuose, ir aukščiau nurodytus santykius
reguliuojančiuose įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose, taip pat
kituose konstitucinės teisės šaltiniuose.
5. Konstitucinės teisės normos, išdėstytos šalies Konstitucijoje, yra
aukščiausios teisinės galios. Šias normas turi atitikti visos kitos teisės
normos.
6. Konstitucinėje teisėje yra daug normų, kurios formuluojamos tik pačia
bendriausia prasme. Šių normų įgyvendinimas yra sudėtingas. Neretai tik
panaudojus įvairius aiškinimo metodus, galima išsiaiškinti normos turinį.
Neretai reikia priimti kitas teisės normas, kurios detalizuotų, konkretintų
ar išvystytų konstitucinės teisės normose įtvirtintą itin abstrakčiai ar
lakoniškai suformuluotą taisyklę.
7. Konstitucinės teisės normoms dažniausiai būdinga imperatyvumas.
Dispozicinių normų šioje teisės srityje yra kur kas mažiau.
8. Konstitucinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių subjektai
ypatingi. Tai ir valstybė apskritai, ir tauta, ir valstybės valdžios
institucijos, ir piliečių susivienijimai, ir individai (piliečiai,
užsieniečiai ir t.t.).
9. Konstitucinės teisės normos išsiskiria savo stabilumu (lyginant su kitų
teisės sričių normomis). Daugelis konstitucinės teisės normų, išdėstytų
Konstitucijoje ar konstituciniuose įstatymuose, yra priimamos, keičiamos ir
naikinamos sudėtingesne nei daugelis kitų normų tvarka.
Rūšys. Konstitucinės teisės normų klasifikavimas, t.y. šių normų
suskirstymas į įvairias grupes remiantis tam tikrais kriterijais, sietinas
su konstitucinės teisės samprata apskritai.
1)Atsižvelgę į konstitucinės teisės siaurąją ir plačiąją
prasmę, konstitucinės teisės normas galėtume skirti į dvi grupes:
a) konstitucinės teisės siaurąja prasme normos;
b) kitos konstitucinės teisės normos.
2)Pagal teisės šaltinius, kuriuose jos išdėstytos:
a) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos Konstitucijoje;
b) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos įstatymais;
c) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos poįstatyminiais aktais;
d) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos kitais konstitucinės
teisės šaltiniais.
3)Pagal galiojimo trukmę:
a) į pastovias – KT norma galioja iki jos oficialaus panaikinimo, o laikinų
KT normų galiojimo trukmė nustatyta. Antai LR Konstitucijos 153 str.
nustatyta, kad kai LR Konstitucija bus priimta referendumu, LR Seimas
iki 1993 m. spalio 25 d. 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti
LR Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 str., 58 str. 2 d. 2 p.,
65, 68. 69 str., 84 str. 11 ir 12 p., 87 str. 1 d., 96, 103, 118
straipsniuose, 119 str. 4 d. Taigi šia norma Seimas galėjo pasinaudoti tik
labai tiksliai apibrėžtą laiko tarpą – nuo LR Konstitucijos įsigaliojimo
iki 1993 m. spalio 25 d.
b) laikinas
c) išskirtines – KT normos galioja tik nepaprastosios ar karo padėties
metu. Įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, laikinai ribojamos tiesės ir
laisvės, nurodytos LR Konstitucijos 145 str.
4)Pagal normomis įtvirtintą elgesio taisyklių privalomumą KTN skirstomos:
a) į imperatyvias – KT normos nustato kategoriškas, tiksliai apibrėžtas,
elgesio taisykles. Teisinių santykių dalyviai jų pakeisti negali.
Imperatyvių normų pavyzdžiais galëtų būti LR Konst. 68 str. 2 d. norma
nustatanti, kad Seimas privalo svarstyti 50 000 piliečių, turinčių rinkimų
teisę, pateiktą Seimui įstatymo projektą, arba Konstitucijos 83 str. 2
d. norma nustatanti, kad asmuo, išrinktas Prezidentu, turi sustabdyti
savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos
Prezidento rinkimų kampanijos pradžios.
b) dispozityvias – normų taisyklės leidžia teisių subjektams jomis
pasinaudoti ar nepasinaudoti. Pav. Konst. 61 str. 2 d. norma, numatanti,
kad sesijos metu ne mažiau nei 1/5 Seimo narių gali pateikti interpeliaciją
Ministrui Pirmininkui ar ministrui (tačiau gali tokios interpeliacijos
ir nepateikti, nes norma leidžia pasirinkti elgesio variantą).
5)Pagal normų paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme KT skirstomos į:
a) materialiąsias – šios teisės normos reguliuoja socialinius santykius,
nustato šių santykių dalyvių teises ir pareigas, o proceso normas įtvirtina
materialiose teisės normose nustatytų teisių įgyvendinimo ir gynybos
tvarka, taip pat valstybės institucijų ar pareigūnų veikimo taikant teisės
normas tvarka. Kons. 67 str. 2 p. nustatyta, kad Seimas leidžia įstatymus.
Tai materialioji norma.
b) proceso – šio tipo normomis reikėtų laikyti daugumą Seimo statuto
normų – pvz, V dalis „įstatymų leidybos procedūra“.
6)Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius
a) reguliacinės – nustatančios visuomeninių santykių dalyvių teises ir
pareigas
b) apsauginės – saugančios reguliacines normas.
7)Pagal teisės normose išdėstytą taisyklių pobūdį:
a) įpareigojamosios – nustato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus Konst 53
str. 3 d. „Valstybë ir kiekvienas
privalo saugoti aplinką nuo
kenksmingų poveikių“.
b) draudžiančios – Konst. 21 str. 3 d.”Draudžiama žmogų kankinti, žaloti,
žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias
bausmes“.
c) įgalinančios. Konst. 32 str. 1 d. “Pilietis gali laisvai kilnotis ir
pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos“
8) Pagal formuluojamų taisyklių pobūdį.
a) bendrosios – formuluoja teisinius principus, tikslus, uždavinius; Kons.
18 str. norma „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“.
b) konkrečiosios konstitucinės teisės normos – numato teisinių santykių
dalyvių teises ir pareigas
Teisės spraga. Teisės spraga – toks atvejis, kai jam apibrėžti ir
reglamentuoti nėra jokio teisės akto. Apskritai tuo atveju nėra numatyta
jokio teisinio reguliavimo. KT spraga dar vadinama legislatyvinė omisija.
Normantas minėjo, kad KT tyrė bylą, kuomet pareiškėjas prašo ištirt, ar tam
tikro teisinio reguliavimo nebuvimas neprieštarauja tam, kas numatyta
konstitucijoje. Iš konstitucijos seka, kad toks teisės aktas turi būti ir
jo nebuvimas laikomas antikonstitucišku.
3. KT institutai
Konstitucinės teisės institutas – tai konstitucinės teisės normų grupė,
jungianti normas, reguliuojančias vienarūšius ar giminingus visuomeninius
santykius. Konstitucinės teisės normos į institutus jungiamos pagal jų
reguliuojamus tam tikrus tarpusavyje tiesiogiai susijusius,
santykius.Taigi teisės normos į institutus jungiamos pagal jų reguliavimo
objektą. Konstitucinėje teisėje galime išskirti žmogaus teisių ir laisvių,
pilietybės, valstybės vadovo, parlamento, vyriausybės, savivaldos, rinkimų
teisės ir pan. institutus.
Institutai gali būti skirstomi į paprastus ir sudėtingus (jie dar
vadinami kompleksiniais ar generaliniais). Paprasti institutai nėra
skirstomi į atskirtus junginius ( pav. Prezidento institutas), o sudėtingus
institutus sudaro poinstitučiai. Kaip pavyzdys gali būti žmogaus teisių ir
laisvių institutas, kurį sudaro pilietinių, politinių, ekonominių,
socialinių ir kultūrinių teisių ir laisvių poinstitučiai. Šiuos
poinstitučius galima skirstyti į dar mažesnes grupeles.Vienų valstybių KT
gali nebūti institutų kuriuos rasime kitų šalių KT (respublikose nerasime
monarchinei valdymo formai būdingų inst.ir priešingai.). Konstitucinių
normų įvairovė lemia ir institutų įvairovę.
2003 12 20 KT nutarimas dėl pilietybės suteikimo J. Borisovui.
Konstatuojamoje dalyje apibrėžus, kad nėra tokių prezidento, vyriausybės,
seimo ir kt institucijų aktų, kurių KT negalėtų tirti dėl jų neatitikties
konstitucijai, detaliai nagrinėjamas LR piliečio institutas. Apibrėžiamas,
koks asmuo laikoma LR piliečiu, kokiais pagrindais, aptariami būdai, kada
Respublikos Prezidentas turi teisę suteikti Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka, t. y. netaikant asmeniui Pilietybės įstatymo
12 straipsnyje nustatytų bendrų pilietybės suteikimo
(natūralizacijos) sąlygų. Pažymėtina, kad nei Konstitucijoje, nei
Pilietybės įstatyme nėra nustatyta, kas laikytina nuopelnais
Lietuvos valstybei. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tai, ar
užsienio valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės yra
nusipelnęs Lietuvos valstybei, sprendžia tik Respublikos
Prezidentas. Konstatuojama, kad užsienio valstybės pilietis ar
asmuo be pilietybės, kuris prašo suteikti jam Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka, turi turėti nuopelnų ne bet kokiam
subjektui, bet būtent pačiai Lietuvos valstybei. Pagal Pilietybės