Konstitucine teise2
5 (100%) 1 vote

Konstitucine teise2

1 tema. Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės samprata.

1. Konstitucinės teisės sąvoka (galima sampratų įvairovė), poveikio

(reglamentavimo) dalykas (sritis), metodai (būdai), ir funkcijos.

2. Konstitucinės teisės normos, jų rūšys ir ypatumai (konkrečių

Konstitucijos nuostatų pavyzdžiai). “Teisės spraga” konstitucinėje teisėje.

3. Konstitucinės teisės institutai ir su jų samprata, susijusi su

Konstitucinio Teismo (1998 02 18 ir 2003 12 30) nutarimais.

4. Konstitucinių teisinių santykių sąvoka, turinys, ypatumai. Konstitucinių

teisinių santykių subjektai (konkrečių Konstitucijos nuostatų nuorodos).

Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimas, jų atsiradimo, pasikeitimo

ir pasibaigimo pagrindai (atsižvelgiant į Konstitucijos 63 str., 88 str. ir

115 str.).

5. Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės sistema. Konstitucinės teisės

vieta Lietuvos Respublikos teisės sistemoje. Konstitucinės teisės ir kitų

teisės šakų sąveika (konkretūs pavyzdžiai). Konstitucionalizacijos

samprata.

1. Sąvoka ir sampratų įvairovė

Konstitucinė teisė – nacionalinės teisės sritis – paprastai suprantama kaip

sistema teisės normų, nustatančių valstybės organizaciją, viešosios

valdžios (iš esmės – valstybės valdžios) organizavimą ir jos įgyvendinimo

pagrindus, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus.

„Konstitucinės teisės“ sąvokos įsitvirtinimą Lietuvoje reikėtų sieti su M.

Romerio įtaka. Tarpukariu VDU TF dėstoma teisės mokslo disciplina pagal

Universiteto statutą buvo vadinama „valstybine teise“. Tačiau M.

Römeris ir savo paskaitose, ir mokslo darbuose ją vadino

„konstitucine teise“. Teisinėje literatūroje sąvoka „konstitucinė teisė“

vartojama keliais aspektais:

1. Kai sąvoka „konstitucine teisė“ vartojama konstitucijoje –

pagrindiniame šalies įstatyme – įtvirtintoms asmenų subjektinėms

teisėms apibūdinti, turima galvoje teisinio santykio dalyvio galimas

(leistinas) elgesys, t.y. jo galimybė vienaip ar kitaip elgtis.

Subjektinės teisės turinį sudaro trys teisinės galimybės: galimybė

elgtis taip, kaip numato teisės normos; galimybė reikalauti, kad kiti

teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą, taip pat galimybė kreiptis

į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę (t.y.

priverstų kitą teisinio santykio dalyvį atlikti pareigą).

2. Sąvoka „konstitucinė teisė“ vartojama ir objektyviosios teisės (t.y.

šalyje galiojančios teisės normų sistemos) tam tikrai sričiai

apibūdinti. Šiuo atveju konstitucinė teisė suvokiama kaip tam

tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą

visuomeninių santykių sritį, visuma. Teisinėje literatūroje

nurodoma, kad konstitucinės teisės normos reguliuoja santykius,

susijusius su viešosios valdžios įgyvendinimu. Tai valstybės

organizacija, viešosios valdžios (iš esmės valstybinės valdžios)

organizavimas bei šios valdžios įgyvendinimo pagrindai, taip pat

asmens ir valstybės svarbiausieji santykiai.

3. Sąvoka „konstitucine teisė“ gali reikšti ir vieną iš teisės mokslų

(t.y. visumą mokslo žinių, teorijų, koncepcijų, mokymų), kuris tiria

ir konstitucines teisės normas, ir jų įgyvendinimo praktiką, ir

konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.

4. Ir pagaliau ketvirtuoju atveju „konstitucinė teisė“ reiškia studijų

discipliną, t.y. specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams

aukštojoje mokykloje. Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina yra

glaudžiai susijusi su konstitucinės teisės mokslu, remiasi jo

pasiekimais. žinoma, mokymo disciplina visų konstitucinės teisės

mokslo problemų negali aprėpti, supažindina tik su pagrindinėmis.

Normantas dar papildomai išskiria keletą sampratos aspektų:

1. „Mano“ teisė elgtis taip, kaip man leidžia konstitucija – t.y. „mano“

subjektinė teisė;

2. KT kaip viena iš viešosios teisės sričių.

Poveikio (reglamentavimo) dalykas (sritis). Galėtume tvirtinti, kad

dominuoja požiūris, jog konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles

visuomeninių santykių grupes. Konstitucinės teisės normos nustato

1) valstybės organizaciją, viešosios valdžios institucijų sistemą ir jos

veiklos pagrindus, taip pat 2) (tuo aiškinamas konstitucinio reguliavimo

prasmingumas) įtvirtina asmens ir valstybės tarpusavio santykių

pagrindus, t.y. asmens pagrindines teises ir laisves bei pareigas. Kai

kurie autoriai (P. Ardant’as) linkę išskirti ir daugiau konstitucinės

teisės reguliuojamų santykių sričių. Viena iš jų – (3) visuomenės

ekonominės ir socialinės organizacijos principai.

Atrodo, apibrėžiant konstitucinės teisės reguliuojamų santykių sritis, būtų

galima ir taip pasakyti: „Konstitucinė teisė – tai sistema konkrečios

šalies teisės normų, reguliuojančių žmogaus padėtį
visuomenėje ir

valstybėje, visuomeninės santvarkos pagrindus, viešosios valdžios

organų sistemos organizacijos ir veiklos pagrindus“.

Metodai, būdai. KT taikomi įvairūs reguliavimo būdai. KT normos nustato

teises ir pareigas, atsakomybę, leidimą ir draudimą. KT normose įtvirtinami

įvairių valstybės valdžios institucijų įgaliojimai (LRK 67 str.). KT

taikomas įpareigojimas (LRK 71 str.), draudimas (LRK 21 str.3 d.), leidimas

(LRK 61 str.). Atsižvelgiant į naudojamų teisinio poveikio būdų derinius,

išskiriami du teisinio reguliavimo metodai: imperatyvinis ir

dispozityvinis. Imperatyviniam metodui būdinga griežtas privalomumas,

teisinio santykio dalyvių (subjektų) tarpusavio santykiai grindžiami

subordinacija, teisinio santykio dalyviai neturi pasirinkimo laisvės, jie

privalo elgtis kaip nustatyta teisės normų. Dispozityviąjam.metodui būdinga

teisinių santykių dalyvių lygybės pripažinimas, teisinių santykių dalyvių

savarankiškumas ir galimybė pasirinkti tam tikrą elgesio modelį. KT vyrauja

imperatyvinio pobūdžio reguliavimas.

Funkcijos. Funkcijos – konst.poveikio socialiniam gyvenimui pagrindinės

kryptys. Klasifikuojama labai įvairiai, pagal tai, ką norime išskirti iš

konstitucijos. Pgr. funkcijos:

Stabilizavimo – stabilizuoja politinį teisminį gyvenimą, nustato

parametrus, stabilizuoja įstatymų leidybą. Konstitucija, nustatydama

kons.įstatymų atsiradimo būdą suteikė galimybę reglamentuoti kai kuriuos

įstatymus padidintos apsaugos būdu.

Racionalizavimo – sureguliuoja santykius tarp institucijų pagal jų

paskirtį, numatomi nesutarimų sprendimo būdai.

Integravimo – ja realizuojamas darnios visuomenės siekis, nurodoma konst

preambulėje.

Apsauginė – nustatyti mechanizmai, kaip per KT veiklą saugomos žmogaus

teisės.

Ideologinė – nes propaguojamas konst. vertybės

Politinė – nes įtvirtinama politinių procesų struktūra, galimybė jungtis į

partiją.

2. KT normos

KT kaip objektyviosios teisės sritis paprastai suprantama kaip

reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santykius teisės normų sistema.

Sistemą sudaro daugybė tarpusavyje susijusių elementų – dalių.

Pagrindine pozityviosios teisės ląstele laikoma teisės norma. Paprastai

teisės norma apibrėžiama kaip visiems privaloma formaliai apibrėžta

bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo

pažeidimų. Pagal teisinio reguliavimo objektą skiriamos

konstitucinės, civilinės, baudžiamosios, darbo, finansų ir kitų teisės

sričių normos. Konstitucinės teisės normos reguliuoja specifinius

santykius. Tai valstybės organizacija, viešosios valdžios (iš esmės –

valstybės valdžios) organizavimas bei jos įgyvendinimo pagrindai, taip pat

svarbiausi asmens ir valstybės tarpusavio santykiai. Tokios normos visų

pirma yra įtvirtintos Konstitucijoje.

Konstitucinė teisės norma – tai visiems privaloma bendro elgesio taisyklė,

valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų ir reguliuojanti

valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir jos įgyvendinimo

pagrindus, o taip pat svarbiausius asmens ir valstybės tarpusavio

santykius.

Svarbiausieji Konstitucinių teisės normų ypatumai:

1. Konstitucinės teisės normos reguliuoja specifinę visuomeninių santykių

sritį. Jos nustato valstybės organizacijos, viešosios valdžios

organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, taip pat reguliuoja valstybės ir

asmens svarbiausius santykius. Būtent specifinis reguliavimo objektas

leidžia konkrečią normą priskirti konstitucinės teisės sričiai.

2. Konstitucinės teisės normoms, kurios nustato: valstybės organizaciją,

valstybės valdžios institucijų sistemą bei veiklos pagrindus, asmens ir

valstybės santykių pagrindus, būdinga pirminis pobūdis. Jų pagrindu kuriama

valstybės valdžios institucijų sistema, nustatomas valstybės valdžios

institucijų statusas, šiomis normomis grindžiama šių institucijų veikla,

jos lemia ir asmens padėtį.

3. Konstitucinės teisės normos, nustatydamos valstybes organizacijos,

viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir valstybės

santykių pagrindus, neretai nustato ir kitų sričių teisinių santykių

reguliavimo pradus. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d.

Nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų

tautos gerovei. Ši nuostata yra imperatyvas teisėkūrai ūkinių santykių

srityje. Remiantis konstitucinės teisės normomis, nustatoma asmens teisinė

padėtis civilinės, darbo, administracinės, baudžiamosios, baudžiamojo ir

civilinio proceso bei kitų teisės šakų reguliuojamuose santykiuose.

Konstitucinės teisės normos – visą teisės sistemą vienijančios normos.

4. Konstitucinės teisės normoms būdinga specifiniai įtvirtinimo šaltiniai.

Svarbiausios, darančios didžiausią įtaką teisės sistemai, normos yra

išdėstytos Konstitucijoje – svarbiausiame šalies įstatyme, teisės „šaltinių

šaltinyje“. Kitos
konstitucinės teisės normos yra išdėstytos ir

konstituciniuose įstatymuose, ir aukščiau nurodytus santykius

reguliuojančiuose įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose, taip pat

kituose konstitucinės teisės šaltiniuose.

5. Konstitucinės teisės normos, išdėstytos šalies Konstitucijoje, yra

aukščiausios teisinės galios. Šias normas turi atitikti visos kitos teisės

normos.

6. Konstitucinėje teisėje yra daug normų, kurios formuluojamos tik pačia

bendriausia prasme. Šių normų įgyvendinimas yra sudėtingas. Neretai tik

panaudojus įvairius aiškinimo metodus, galima išsiaiškinti normos turinį.

Neretai reikia priimti kitas teisės normas, kurios detalizuotų, konkretintų

ar išvystytų konstitucinės teisės normose įtvirtintą itin abstrakčiai ar

lakoniškai suformuluotą taisyklę.

7. Konstitucinės teisės normoms dažniausiai būdinga imperatyvumas.

Dispozicinių normų šioje teisės srityje yra kur kas mažiau.

8. Konstitucinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių subjektai

ypatingi. Tai ir valstybė apskritai, ir tauta, ir valstybės valdžios

institucijos, ir piliečių susivienijimai, ir individai (piliečiai,

užsieniečiai ir t.t.).

9. Konstitucinės teisės normos išsiskiria savo stabilumu (lyginant su kitų

teisės sričių normomis). Daugelis konstitucinės teisės normų, išdėstytų

Konstitucijoje ar konstituciniuose įstatymuose, yra priimamos, keičiamos ir

naikinamos sudėtingesne nei daugelis kitų normų tvarka.

Rūšys. Konstitucinės teisės normų klasifikavimas, t.y. šių normų

suskirstymas į įvairias grupes remiantis tam tikrais kriterijais, sietinas

su konstitucinės teisės samprata apskritai.

1)Atsižvelgę į konstitucinės teisės siaurąją ir plačiąją

prasmę, konstitucinės teisės normas galėtume skirti į dvi grupes:

a) konstitucinės teisės siaurąja prasme normos;

b) kitos konstitucinės teisės normos.

2)Pagal teisės šaltinius, kuriuose jos išdėstytos:

a) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos Konstitucijoje;

b) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos įstatymais;

c) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos poįstatyminiais aktais;

d) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos kitais konstitucinės

teisės šaltiniais.

3)Pagal galiojimo trukmę:

a) į pastovias – KT norma galioja iki jos oficialaus panaikinimo, o laikinų

KT normų galiojimo trukmė nustatyta. Antai LR Konstitucijos 153 str.

nustatyta, kad kai LR Konstitucija bus priimta referendumu, LR Seimas

iki 1993 m. spalio 25 d. 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti

LR Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 str., 58 str. 2 d. 2 p.,

65, 68. 69 str., 84 str. 11 ir 12 p., 87 str. 1 d., 96, 103, 118

straipsniuose, 119 str. 4 d. Taigi šia norma Seimas galėjo pasinaudoti tik

labai tiksliai apibrėžtą laiko tarpą – nuo LR Konstitucijos įsigaliojimo

iki 1993 m. spalio 25 d.

b) laikinas

c) išskirtines – KT normos galioja tik nepaprastosios ar karo padėties

metu. Įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, laikinai ribojamos tiesės ir

laisvės, nurodytos LR Konstitucijos 145 str.

4)Pagal normomis įtvirtintą elgesio taisyklių privalomumą KTN skirstomos:

a) į imperatyvias – KT normos nustato kategoriškas, tiksliai apibrėžtas,

elgesio taisykles. Teisinių santykių dalyviai jų pakeisti negali.

Imperatyvių normų pavyzdžiais galëtų būti LR Konst. 68 str. 2 d. norma

nustatanti, kad Seimas privalo svarstyti 50 000 piliečių, turinčių rinkimų

teisę, pateiktą Seimui įstatymo projektą, arba Konstitucijos 83 str. 2

d. norma nustatanti, kad asmuo, išrinktas Prezidentu, turi sustabdyti

savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos

Prezidento rinkimų kampanijos pradžios.

b) dispozityvias – normų taisyklės leidžia teisių subjektams jomis

pasinaudoti ar nepasinaudoti. Pav. Konst. 61 str. 2 d. norma, numatanti,

kad sesijos metu ne mažiau nei 1/5 Seimo narių gali pateikti interpeliaciją

Ministrui Pirmininkui ar ministrui (tačiau gali tokios interpeliacijos

ir nepateikti, nes norma leidžia pasirinkti elgesio variantą).

5)Pagal normų paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme KT skirstomos į:

a) materialiąsias – šios teisės normos reguliuoja socialinius santykius,

nustato šių santykių dalyvių teises ir pareigas, o proceso normas įtvirtina

materialiose teisės normose nustatytų teisių įgyvendinimo ir gynybos

tvarka, taip pat valstybės institucijų ar pareigūnų veikimo taikant teisės

normas tvarka. Kons. 67 str. 2 p. nustatyta, kad Seimas leidžia įstatymus.

Tai materialioji norma.

b) proceso – šio tipo normomis reikėtų laikyti daugumą Seimo statuto

normų – pvz, V dalis „įstatymų leidybos procedūra“.

6)Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius

a) reguliacinės – nustatančios visuomeninių santykių dalyvių teises ir

pareigas

b) apsauginės – saugančios reguliacines normas.

7)Pagal teisės normose išdėstytą taisyklių pobūdį:

a) įpareigojamosios – nustato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus Konst 53

str. 3 d. „Valstybë ir kiekvienas
privalo saugoti aplinką nuo

kenksmingų poveikių“.

b) draudžiančios – Konst. 21 str. 3 d.”Draudžiama žmogų kankinti, žaloti,

žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias

bausmes“.

c) įgalinančios. Konst. 32 str. 1 d. “Pilietis gali laisvai kilnotis ir

pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos“

8) Pagal formuluojamų taisyklių pobūdį.

a) bendrosios – formuluoja teisinius principus, tikslus, uždavinius; Kons.

18 str. norma „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“.

b) konkrečiosios konstitucinės teisės normos – numato teisinių santykių

dalyvių teises ir pareigas

Teisės spraga. Teisės spraga – toks atvejis, kai jam apibrėžti ir

reglamentuoti nėra jokio teisės akto. Apskritai tuo atveju nėra numatyta

jokio teisinio reguliavimo. KT spraga dar vadinama legislatyvinė omisija.

Normantas minėjo, kad KT tyrė bylą, kuomet pareiškėjas prašo ištirt, ar tam

tikro teisinio reguliavimo nebuvimas neprieštarauja tam, kas numatyta

konstitucijoje. Iš konstitucijos seka, kad toks teisės aktas turi būti ir

jo nebuvimas laikomas antikonstitucišku.

3. KT institutai

Konstitucinės teisės institutas – tai konstitucinės teisės normų grupė,

jungianti normas, reguliuojančias vienarūšius ar giminingus visuomeninius

santykius. Konstitucinės teisės normos į institutus jungiamos pagal jų

reguliuojamus tam tikrus tarpusavyje tiesiogiai susijusius,

santykius.Taigi teisės normos į institutus jungiamos pagal jų reguliavimo

objektą. Konstitucinėje teisėje galime išskirti žmogaus teisių ir laisvių,

pilietybės, valstybės vadovo, parlamento, vyriausybės, savivaldos, rinkimų

teisės ir pan. institutus.

Institutai gali būti skirstomi į paprastus ir sudėtingus (jie dar

vadinami kompleksiniais ar generaliniais). Paprasti institutai nėra

skirstomi į atskirtus junginius ( pav. Prezidento institutas), o sudėtingus

institutus sudaro poinstitučiai. Kaip pavyzdys gali būti žmogaus teisių ir

laisvių institutas, kurį sudaro pilietinių, politinių, ekonominių,

socialinių ir kultūrinių teisių ir laisvių poinstitučiai. Šiuos

poinstitučius galima skirstyti į dar mažesnes grupeles.Vienų valstybių KT

gali nebūti institutų kuriuos rasime kitų šalių KT (respublikose nerasime

monarchinei valdymo formai būdingų inst.ir priešingai.). Konstitucinių

normų įvairovė lemia ir institutų įvairovę.

2003 12 20 KT nutarimas dėl pilietybės suteikimo J. Borisovui.

Konstatuojamoje dalyje apibrėžus, kad nėra tokių prezidento, vyriausybės,

seimo ir kt institucijų aktų, kurių KT negalėtų tirti dėl jų neatitikties

konstitucijai, detaliai nagrinėjamas LR piliečio institutas. Apibrėžiamas,

koks asmuo laikoma LR piliečiu, kokiais pagrindais, aptariami būdai, kada

Respublikos Prezidentas turi teisę suteikti Lietuvos Respublikos

pilietybę išimties tvarka, t. y. netaikant asmeniui Pilietybės įstatymo

12 straipsnyje nustatytų bendrų pilietybės suteikimo

(natūralizacijos) sąlygų. Pažymėtina, kad nei Konstitucijoje, nei

Pilietybės įstatyme nėra nustatyta, kas laikytina nuopelnais

Lietuvos valstybei. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tai, ar

užsienio valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės yra

nusipelnęs Lietuvos valstybei, sprendžia tik Respublikos

Prezidentas. Konstatuojama, kad užsienio valstybės pilietis ar

asmuo be pilietybės, kuris prašo suteikti jam Lietuvos Respublikos

pilietybę išimties tvarka, turi turėti nuopelnų ne bet kokiam

subjektui, bet būtent pačiai Lietuvos valstybei. Pagal Pilietybės

įstatymo 16 straipsnio 1 dalį nuopelnai valstybei yra būtina sąlyga,

kad atsirastų ne bet koks, o ypatingas asmens ir valstybės ryšys, t.

y. nuolatinis asmens ir valstybės teisinis ryšys, asmens narystė

Tautoje ir valstybėje, kuriuos išreiškia pilietybė, todėl Pilietybės

įstatymo prasme asmuo turi būti nusipelnęs nebent kuriam subjektui, bet

pačiai Lietuvos valstybei. Nei iš Konstitucijos, nei iš Pilietybės

įstatymo, nei iš kitų įstatymų neišplaukia, kad Lietuvos Respublikos

pilietybė gali būti įgyjama už kam nors suteiktą finansinę,

materialią ar kitokią paramą, taigi nusiperkama. Pilietybės santykių

atsiradimo kontekste nuopelnai valstybei negali būti matuojami vien

kuriam nors subjektui perduotais (paaukotais) pinigais ar kitokia

parama. Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos

Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač

reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos

galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai

akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę.

1998 02 18 KT nutarimas “savivaldybių byla” – konstatuojamoje dalyje

apibrėžiamas administracinis LR suskirstymas į teritorinius vienetus –
tai

apskritys ir savivaldybės. žemutiniams (t. y. pirmosios pakopos)

vienetams Konstitucija laiduoja savivaldos teisę, aukštesniuosiuose

(t. y. antrosios pakopos) administraciniuose vienetuose valdymą

organizuoja Vyriausybė. Savivaldybės yra LR teritorijos

administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų

bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos pagal LR vietos

savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Savivaldybė sudaroma iš

gyvenamųjų vietovių. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra

jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį,

teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas, numatytas

LR vietos savivaldos įstatyme. Apskritis yra LR teritorijos

aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja

LR Vyriausybė pagal LR apskrities valdymo įstatymą ir kitus

įstatymus.Apskritis sudaroma iš savivaldybių

teritorijų,pasižyminčių socialinių, ekonominių ir etnokultūrinių

interesų bendrumu. Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinama

kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo

administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios

institucijoms.(atskiras institutas) Konstitucinių normų analizė

leidžia išskirti šiuos konstitucinius vietos savivaldos principus:

atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų institucijų

atskaitingumo atstovybei, savivaldybių veiklos laisvės ir

savarankiškumo pagal įstatymo apibrėžtas ribas, savivaldybės ir

valstybės interesų derinimo. Pažymėtina, kad savivaldos modelis

Lietuvoje grindžiamas daugiaamže europine savivaldos kultūros tradicija,

kuri vėliau pasipildė administracinės priežiūros institutu,

susiformavusiu valstybinio valdymo vietose (regionuose) pagrindu.

4. KT santykiai

Sąvoka – Konstituciniai teisiniai santykiai (KTS) – tai konstitucinių

teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi tam

tikras teises ir teisines pareigas.

KTS, būdami viena iš teisės reguliuojamų santykių rūšių, turi bendrų

visiems teisiniams santykiams požymių: šie santykiai atsiranda teisės

normų pagrindu, jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška;

teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę

ryšiai; tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios

santykiai, pagaliau, teisinio santykio dalyvių subjektinės teisės ir

teisinės pareigos įgyvendinimas yra garantuotas valstybės prievarta.

Konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda įgyvendinant konstitucinės

teisės normas, nustatančias valstybės organizaciją, viešosios valdžios

organizavimą ir įgyvendinimą, taip pat asmens ir valstybės santykių

pagrindus.

KTS objektas – socialinės vertybės. Jos yra įtvirtintos Konstitucijoje

ir kituose konstitucinės teisės šaltiniuose. Tai tokios vertybės, kaip

prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, Tautos ir valstybės

suverenitetas, demokratija, politinis pliuralizmas ir daugiapartiškumas

ir t.t. KTS dalyviai yra labai įvairūs asmenys, kuriems KT normos suteikia

galimybę įgyvendinti KT bei vykdyti konstitucines pareigas.

KTS subjektai yra:

1. Fiziniai asmenys. Tai LR piliečiai(28 str.), užsieniečiai (a)

užsienio valstybių piliečiai, b) asmenys be pilietybės), taip pat

asmenys su dviguba pilietybe. Jie turi tam tikras

konstitucinės teisės normų nustatytas teises ir pareigas (įvairių

subjektų kategorijų teisės ir pareigos nėra vienodos). Subjektais

gali būti ir tam tikros fizinių asmenų grupės (antai 300

tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali reikalauti, kad

būtų skelbiamas referendumas; 50 tūkstančių piliečių, turinčių

rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą; priklausantys

tautinėms bendrijoms piliečiai turi teisę puoselėti savo kalbą,

kultūrą, papročius ir pan.).

2. Socialinės bendrijos. Tai Tauta (2 str.), kuriai priklauso

suverenitetas, kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar

per demokratiškai išrinktus savo atstovus, taip pat administracinių

teritorinių vienetų gyventojai LR piliečiai, dalyvaujantys renkant

savivaldos institucijas(4 str.).

3. Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublika).

4. Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, teismai bei

kt.valstybės valdžios institucijos.(5 str. )

5. Vietos savivaldos institucijos. (120 str.)

6. Visuomeninės organizacijos ir susivienijimai (politinės partijos

ir politinės organizacijos, visuomeninės organizacijos, profesinės

sąjungos, religinės bendrijos ir kt.).

7. Atstovaujamųjų institucijų deputatai (Seimo nariai, savivaldybių

tarybų nariai).

Dažniausiai
pakeisti, panaikinti KTS galima tik remiantis keliais

teisiniais faktais. KTS pasikeičia: 1.pasikeitus teisinių santykių

turiniui; 2.pasikeitus teisinių santykių subjektui; 3.pasikeitus teisinių

santykių objektui. KTS pasibaigia: 1.teisinių santykių subjekto valia;

2.kompetentingos institucijos sprendimu; 3.automatiškai; 4.išnykus bent

vienam iš teisinių santykių subjektų; 5.išnykus teisinių santykių objektui.

KTS klasifikavimas:1.pagal KTS-kius reguliuojančias normas: materialieji ir

procesiniai.2.pagal normų privalomumą: iš dispozicinių normų kyla

koordinaciniai, o iš imperatyviųjų normų – subordinaciniai TS.KT-je

dominuoja subordinaciniai.3.reguliaciniai ir apsauginiai TS. 4.Bendrieji

(atsiranda bendriausio pobūdžio TN pagrindu) ir konkretieji (atsiranda

konkrečiosios TN pagrindu, šių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos

yra tiksliai apibrėžtos) TS.5.Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą KTS

gali būti: paprastieji (vienas subjektas turi teisę, o kitas –pareigą),

sudėtingieji (kai abu santykių subjektai turi ir teises ir pareigas).

6.Pagal TS subjektų pareigas galima skirti aktyviuosius (kurių dalyviai

turi atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus) ir pasyviuosius (kurių dalyviai

privalo neatlikti tam tikrų veiksmų) TS.

KTS pasibaigimo pagrindai:

63 straipsnis

Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai:

1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį

pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas;

2) jis miršta;

3) atsistatydina;

4) teismas pripažįsta jį neveiksniu;

5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka;

6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas

rinkimų įstatymas;

7) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario

pareigomis;

8) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.

88 straipsnis

Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai:

1) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas;

2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai;

3) atsistatydina iš pareigų;

4) Respublikos Prezidentas miršta;

5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka;

6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo

narių balsų dauguma priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos

Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų.

115 straipsnis

Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo

nustatyta tvarka šiais atvejais:

1) savo noru;

2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio

amžiaus;

3) dėl sveikatos būklės;

4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą;

5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą;

6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai.

5. Konstitucinės teisės sistema.

Konstitucinė teisė – centrinė nacionalinės teisės sritis, reguliuoja

svarbiausius visuomeninius santykius, įtvirtina visos teisės sistemos

kūrimo principus. Taigi konstitucinė teisė nustato ir kitų teisės sistemos

sričių teisinio reguliavimo pradus.

LR Konstitucijoje yra įtvirtinti visuomenės ir valstybės santykių

pagrindai. Nustatydama asmens teisinį statusą, valstybės valdžios

institucijų sistemą, jų veiklos kryptis ir valdžios galių ribas,

konstitucinė teisė, taip pat įtvirtina ir visuomenės gyvenimo svarbiausius

principus.

Visuotinai pripažįstamas konst. teisės kaip į visą teisę

integruojančių normų turinį, taip pat jų priėmimą ruošiančios dalies

vaidmuo. Konstitucinę teisę sudaro normos, reguliuojančios valstybės

organizaciją, valstybės valdžios institucijų sistemą ir jos veiklos

pagrindus, asmens ir valstybės santykius. Neabejotina, kad tai yra

svarbiausi santykiai visuomenėje. Nuo šių santykių sričių sureguliavimo

priklauso visų kitų santykių reguliavimo kryptis.

Teisinėje literatūroje pabrėžiama, kad KT tenka ypatinga vieta teisės

sistemoje. Tai centrinė teisės sistemos sritis, reguliuojanti

reikšmingiausius visuomeninius santykius ir įtvirtinanti teisės kūrimo

principus. Todėl galima tvirtinti, jog KT yra fundamentinė teisės

sistemos sritis – ji kompleksiškai reguliuoja svarbiausius visuomenės

gyvenimo klausimus. Ji nustato teisinio reguliavimo pagrindus ir kitoms

teisės sistemos sritims. Todėl KT tenka visą teisės sistemą

integruojantis vaidmuo. Toks KT pobūdis neleidžia jos įvardyti kaip

vienos iš teisės šakų, turinčios griežtai apibrėžtą reguliavimo objektą.

Konstitucinės teisės vietai teisės sistemoje apibūdinti labiau tinka

pagrindinės teisės srities, teisės sistemos branduolio pavadinimai.

Konstitucinės teisės – teisės sistemos branduolio, jos pagrindinės ir visą

sistemą integruojančios dalies vaidmenį lemia keletas aplinkybių.

Pirma – konstitucinės teisės reguliuojamų santykių svarba visuomenės

gyvenime. Valstybė, valstybės valdžios institucijų sistema, viešosios

valdžios įgyvendinimas, asmens santykių su
pradų

įtvirtinimas – fundamentalūs dalykai, sąlygojantys daugelį kitų teisinio

reguliavimo sričių. Įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir

teisingai už ją atlyginant, yra vienas iš civilinių teisinių santykių

reguliavimo pagrindų. Teisėjo ir teismų, vykdančių teisingumą,

nepriklausomumo principas, įtvirtintas LR Konstitucijos 109 str., yra

svarbiausias principas, kuriuo grindžiamas civilinio ar baudžiamojo proceso

santykių teisinis reguliavimas.

Trečia – KT normos apibrėžia šalies konstitucinę santvarką, valstybės

valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą (jos valdymo sistemą,

valstybės sandarą ir politinį režimą), valstybės valdžios institucijų

sistemą bei valstybės valdžios institucijų įgaliojimus, jų tarpusavio

santykius, taip pat vietinį valdymą ir savivaldos pagrindus.

Ketvirta – šalies KT įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės.

Todėl KT įtvirtintų žmogaus ir valstybės santykių koncepcijos būtina

nuosekliai laikytis visose teisinio reguliavimo srityse.

Penkta – KT iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus. Neretai jos

normos nustato valstybės valdžios institucijas, priimančias teisės

aktų rūšis; ji taip pat nustato ir teisės aktų hierarchiją; neretai KT

normose ir principuose esti įtvirtinta ir teisinio reguliavimo kryptis.

Šios aplinkybės leidžia tvirtinti, kad konstitucinė teisė yra nacionalinės

teisės sistemos branduolys, jos pagrindinė sritis. Ji yra visų sistemų

integruojanti dalis. Žinoma, KT nepakeičia ir nesiekia pakeisti kitų teisės

sričių, ji tik nustato bendrus visų teisės šakų principus, svarbiausius

pradus. Juo labiau tų sričių teisinis reguliavimas atitinka

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4254 žodžiai iš 8491 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.