Anykščių šilelio grožis vaizduojamas labai pastabiai. Atskleidžiama miško gyvenimo įvairovė: augmenija, gyvūnija, spalvos, kvapai, garsai. Čia matome gūdžias tankmes ir saulės nužertas palaukes, mišką įvairiu metų ir paros laiku. Poetas „spalvotais“ žodžiais jautriausiai tapo miško gyvenimo nuotaiką pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą:
Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,
Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,
Kai pervasar žaliuoja tamsaus šito šone,
Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni
Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia
Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.
Baranauskas miško vaizduose akcentuoja malonų, džiaugsmą keliantį įspūdį. Poetas gėrisi minkštučiukais samanų patalais, uogienojais, keliančiais juodas, raudonas uogas, marguliuojančiomis grybų sodybomis, žole barzdotais krūmais, dangų remiančiais miško medžiais. Jis junta glostantį vėjelio prisilietimą, šilto, kvapnaus oro bangas, įsiklauso į slėpiningą vidurnakčio tylą, girdi pavienius garsus ir maloniausius jų derinius:
Tie visoki balseliai taip krūvon suplaukia,
Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia…
„Anykščių šilelyje“ jutiminio pasaulio atspindys organiškai derinasi su poeto subjektyvių nuotaikų, emocijų išraiška. Poetas liūdi, nerimauja arba gėrisi, džiaugiasi, kūrinio vaizdus nuspalvina giedra ramybe. Įžanga, kurioje kalbama apie išnaikintą mišką, nykią dabartį, prasideda liūdna, elegiška inversija:
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Ir čia pat prisiminęs senąjį ir didingą mišką, poetas kalba retoriniais klausimais. Jis pasigenda miško puikybės, ramaus ūžimo, lapelių šlamesio, paukščių čiulbėjimo. Ir staiga — neviltis:
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykreivės liko!..
Nerimas dėl nuniokoto miško ne tik jaučiamas iš nupiešto vaizdo, bet ir tiesiai pasakomas: „taip neramu regis“.
Prisiminimuose apie miškus poeto džiaugsmas, veržte veržęsis vaizdais ir spalvomis, vėlgi konkrečiai apibūdinamas: „akį veria“, „linksmina dūšią“, „užu širdies tveria“, „vis gražu“, „vis miela“, „vis linksma“, „vis ramu“.
Regimuosiuose vaizduose jausmai reiškiami santūriai, vyrauja rami, giedra nuotaika. Poeto gėrėjimasis suvokiamas iš gamtos reiškinių poetizavimo, perteikto gausiomis stilistinėmis figūromis. Pasigirstantys deminutyvai šildo tapybiškus vaizdus, poemą suartina su liaudies poezija.
Poetui mišką jaučiant visa esybe, jausmas veržiasi galingai, visa jėga:
Ė, kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,
Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:
Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną.
Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų;
Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą,
Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų
Vis kitoki kvėpalai: kaip vėlelis dvelksi,
Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.
Džiaugsmingas sušukimas („Ė kvėpimas, jau ką gi!“), dvylikos skirtingiausių kvapų išskaičiavimas vienu atsikvėpimu, žodžio „jauti“ kartojimas eilučių pradžioje, prielinksnio „čia“ kartojimas sakinio pradžioje, o „iš“ — pabaigoje perteikia tarsi trūkčiojantį, nervingą kalbos pobūdį, išreiškiantį didėjantį susijaudinimą. „Ė tik širdį griaudžia“,— pagaliau suaimanuoja poetas, perteikdamas tą jausmą, kuris kyla, geriant gaivius vasaros kvapus.
O vaizdo emocingumo viršūnė pasiekiama apdainuojant vidunakčio tylą. Poetas čia liete susilieja su gamta ir girdi tai, ką tegalima tik jausti:
Vidunakty taip tyku,— kad girdi, kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Lyrinis apmąstymas išreiškiamas ilgu ir nesibaigiančiu palyginimu. Atskiros jo pakopos laipsniškai rodo vis kylantį jausmą. Vietoje jungiamųjų žodžių atsirandančios loginės pauzės žymi didėjančią vidinę įtampą.
Vidurnakčio tylos keliamą nuotaiką išblaško auštantis rytas, dienos gyvenimui atbundančios gamtos garsai. Ilgus palyginimus keičia trumpi klausiamieji sakiniai ir tokie pat atsakymai. Visi klausiamieji sakiniai sutvarkyti anaforiškai, visi sudaro sintaksinius paralelizmus. Tokie pakartojimai teikia kalbai retorinio pakilumo, perteikia džiaugsmingą nuotaiką, kuri pamažu vėl rimsta ir pereina į skausmingą praeities prisiminimą:
Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio
Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!