A bumblausko senosios Lietuvos istorija mokslinė ar bulvarinė
5 (100%) 1 vote

A bumblausko senosios Lietuvos istorija mokslinė ar bulvarinė

A.Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija“ – mokslinė ar bulvarinė?

Pirmoji istoriko knyga

Pagaliau pasirodė ir buvo pompastiškai pristatyta pirmoji Alfredo Bumblausko knyga „Senosios Lietuvos istorija 1009–1795“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, 485, [2] p.). Knyga buvo rengiama, finansuojama ir reklamuojama visą dešimtmetį. 1996 m. jos rengimą parėmė Atviros Lietuvos fondas, 2001 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija knygos leidimui skyrė 40 tūkstančių litų. Dar 110,3 tūkstančio litų knygos leidimui skyrė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija. Knygą taip pat parėmė Saulius Karosas, Kultūros paveldo centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija… Žodžiu, „Senosios Lietuvos istorija“ pareikalavo nemažai valstybės bei nevalstybinių fondų lėšų, autoriaus bei jo gausių talkininkų darbo ir laiko, kol pagaliau pasiekė skaitytoją.

Istorikas, iki šiol labiau žinomas kaip populiarių televizijos laidų vedėjas, pirmą kartą plačiau išdėstė savo Lietuvos istorijos viziją, kuri turėtų patraukti visuomenės dėmesį dėl kelių priežasčių. Pirma, autorius žinomas iš televizijos laidų (mažiau žinomas iš mokslinių tyrinėjimų, bet tai visuomenei ne taip jau ir aktualu). Antra, knyga reklamuojama jau seniai – dar 1998 m. Kultūros ministerijai A. Bumblausko paruoštoje „Gyvosios istorijos programoje“, kurioje paties A. Bumblausko darbams buvo skirta 40 proc. viso teksto, ji pavaizduota kaip itin svarbi Lietuvos istoriografijos raidos gairė , nors, kaip dabar žinome, iki jos užbaigimo dar buvo likę daugiau kaip šešeri metai. Juo labiau reklamos netrūksta dabar, knygai jau pasirodžius – gegužės 2-ąją pristatyta pačiam Prezidentui, ji neliko nepastebėta ir žiniasklaidos . Pagaliau trečioji priežastis – daug iliustracijų ir ne pernelyg daug teksto – kaip tik tai, ko reikia daug dėmesio istorijos studijoms negalinčiam skirti žmogui.

Vaizdų pasaulis

Iliustracijos – bene vertingiausia knygos dalis. Anot autoriaus, jų knygoje – apie 1400 (p. 9). Realiai jų, tiesa, kiek mažiau, bet vis dėlto nemažai – galima priskaičiuoti apie 1100 iliustracijų ir dar bemaž 100 kartoschemų. Ne visos iliustracijos tiesiogiai susijusios su Lietuvos istorija – yra nemažai užsienio valstybių istorijos paminklų, šiandieninių kūrinių (proginės monetos, paveikslai, paminklai ir pan.), keli gamtos vaizdai, o taip pat apie 40 fragmentų, iškirptų ir išdidintų iš didesnių iliustracijų. Tokios iliustracijų gausos iš tiesų dar nebuvo nė viename iki šiol išleistame Lietuvos istorijos vadovėlyje, ir tai, be abejo, yra akivaizdus A. Bumblausko knygos privalumas, dėl kurio knygą bus įdomu pavartyti ne tik istorijos mėgėjui, bet ir profesionalui.

Vis dėlto atidžiau pažvelgus į iliustracijas ir jų komentarus ne vienu atveju tenka nusivilti. Nepaisant autoriaus pasigyrimų, jog šią knygą „galima prilyginti istorijos vaizdų enciklopedijai“, kurioje vaizdai „pateikiami ne kaip iliustracijos, o kaip ikonografijos šaltiniai“ (p. 9), geriau su šaltiniais susipažinęs skaitytojas iškart pasiges profesionalumo atsirenkant ir komentuojant tuos šaltinius.

Antai visas knygos atvartas paskirtas Marienverderio pilies kolonos kapitelyje pavaizduoto kryžiuočių mūšio su lietuviais (XIV a. I pus.) pristatymui (p. 86–87). Tačiau analizei pasirinktas ne originalus kapitelio atvaizdas, nes „jis gaubia apskritą koloną“ ir dėl to esą sunku jį pamatyti, o Marienburgo pilies restauratorių, juo sekant, sukurtas židinio karnizo bareljefas. Autorius nė nepastebi, kad naujųjų laikų menininkai gana laisvai interpretavo originalaus kapitelio duomenis, pridėjo dvi papildomas karių figūras (viena iš jų A. Bumblausko knygoje išdidinta ir analizuojama kaip autentiškas šaltinis – p. 87 viršuje dešinėje), sukūrė ar modifikavo smulkesnes detales. Pavyzdžiui, lietuvis, kuris vaizduojamas „vienintelis su kitokiu šalmu, primenančiu riterių šalmus“, dėl kurio autorius spėlioja, kad gal čia vaizduojamas trofėjinis šalmas (p. 87 apačioje), iš tiesų ant originalaus kapitelio vaizduojamas su visiškai kitokiu smailiu šalmu, dėl kurio panašių spėlionių neiškiltų . Nesiseka autoriui net suskaičiuoti 12 jo „šaltinyje“ pavaizduotų karių – jis suskaičiuoja 4 kryžiuočius ir 9 lietuvius (p. 86), t. y. iš viso 13.

Ne geresnės žinios atsiskleidžia ir pristatant Trakų pilies reprezentacinės salės freskas (p. 159). Anot autoriaus, „apie jas galima spręsti tik iš 1822 m. Vincento Smakausko darytų kopijų“, nors istoriografijoje gerai žinomos ir dailininko restauratoriaus Jerzio Hoppeno 1933 m. darytos spalvotos kopijos, tikslesnės už grafinius V. Smakausko piešinius , o vienos freskos labai blankų atvaizdą galima įžiūrėti ir šiandien pačioje pilyje.

Vieną klaidą pastebėjo, matyt, pats autorius, todėl ji pataisyta pastebėtų klaidų lapelyje: 150 puslapyje „publikuojama ne šv. Jurgio, net Grudzionco komtūrijos ir miesto vėliava,“ – pažymima taisant klaidą, ir priduriama: „Šv. Jurgio vėliavos atvaizdas: Sven Ekdahl Jono Dlugošo „Prūsų vėliavos“ – Žalgirio mūšio šaltinis“. V., 1992, p. 157“. Deja, ir šį kartą autorius nepataikė. Nurodytame puslapyje iš tiesų yra ne šv. Jurgio vėliava, o tik tai, ką Dlugošas pavadino
šv. Jurgio vėliava (raudona vėliava su baltu kryžiumi, o tikroji šv. Jurgio vėliava – balta su raudonu kryžiumi).

Knygos iliustracijas ištinka ir kitokio pobūdžio nelaimės. Pavyzdžiui, nuostabi A. Kuncevičiaus Medininkų pilies nuotrauka iš paukščio skrydžio išspausdinta apvertus ją veidrodiniu principu (p. 81). Greta puikuojasi XIV a. Lietuvos gynybinių įtvirtinimų sistemos kartoschema, kurioje Birštonas kažkodėl virsta Aukštadvariu (tokios pilies nė nebuvo – tikrajame Aukštadvario piliakalnyje stovėjo Navės ar Navinės pilis, o Birštone – Birštono pilis).

Atidesniu žvilgsniu žvelgiant į A. Bumblausko knygos iliustracijas, panašius pavyzdžius būtų galima tęsti, tačiau nesinorėtų pernelyg griežtai vertinti šio išties novatoriško A. Bumblausko vadovėlio aspekto – vis dėlto ne taip lengva nepasiklysti tarp daugiau kaip tūkstančio iliustracijų, sukauptų pasitelkus ne vienos A. Bumblausko seminarus lankiusių studentų kartos darbus.

„Tiriamoji didaktinė mokslinė sintetinė studija“

Ką gi galima pasakyti apie knygos tekstą? Jau skaitant įvadą aiškėja, kad jis bus ne mažiau novatoriškas už iliustracijas. Aptariamas vadovėlis, anot autoriaus, yra ne šiaip vadovėlis, o „tiriamoji didaktinė studija“ (p. 9). Arba, kaip ją apibūdino knygos leidimą palaiminusi Vilniaus universiteto istorijos fakulteto mokslo taryba, – „mokslinė sintetinė studija“ (p. 4). Didaktiniai uždaviniai „vertė išgryninti teorinį knygos modelį ir periodizaciją, pabandyti suderinti įvykinės istoriografijos iškeltą „lemtingų įvykių“ sampratą su modernistinės istoriografijos formuluojamu „procesų ir struktūrų istorijos principu“. Čia, sako autorius, bus pateikti „geopolitinių permainų, ūkio, valdžios, kultūros, idėjų, mentaliteto, kasdienybės istorijos apibūdinimai“, o taip pat atliktas teorinis tyrimas ir dedukciškai suformuluotas istorijos proceso lygmenų raidos modelis.

Tiek procesų, struktūrų ir išgrynintų teorijų siūlantis įvadas skatina neprabėgti vien paviršiumi, bet įsigilinti ir į autorinio teksto novatoriškumą.

„Nėra katės, nėra ir civilizacijos“

Pirmiausia tad žvilgsnis krypsta į kasdienybės istoriją, juo labiau, kad pagoniškosios Lietuvos kasdienybei skirtas skyrelis pavadintas gana neįprastai – „Kasdienybė, arba Lietuvoje pasirodo katės“ (p. 92). Gal neverta ginčytis, kiek korektiška išvada, kad XIII a. Lietuvoje nebuvo kačių, padaryta iš fakto, kad ankstyviausi šiuo metu žinomi kačių palaikai Lietuvoje rasti 1390 m. gaisrų sluoksniuose Maišiagaloje ir Kernavėje. Tačiau randamas išties originalus paaiškinimas, kodėl tuo metu kačių nebuvo. Nupiešęs itin skurdžios to meto lietuvių buities vaizdelį, autorius daro išvadą: „Tad ką tokioje šalyje galėjo rasti patogumus mėgstanti katė? Mėsos nuo stalo jai nenumes, pieno pagailės, o ir šilumos per mažai. Matyt, katė yra tam tikras civilizacijos ženklas. Tai, kad jo nebuvo, rodo, kokio lygio buvo pagoniškoji visuomenė. Nėra katės, nėra ir civilizacijos.“

Ką gi, žmogus, mylintis ir lepinantis savo katę yra geras žmogus, bet mokslininkas, pagal savo išlepintą augintinį sprendžiantis apie visą kačių giminę, nėra labai įžvalgus mokslininkas. Panašu, kad A. Bumblausko žinios apie kates ir apsiriboja žiniomis apie savo katę, kuri, anot jo, ir įkvėpusi parašyti šį originalų skyrelį . Tačiau katė yra vienas iš tobuliausių ir ištvermingiausių plėšrūnų, kuriam žmogaus rūpestis nėra reikalingas, kad galėtų išgyventi. Tiek to, istorikas – ne zoologas, bevartant civilizacijų, žmogaus ir gyvūnų santykių klodus jo visada tyko neištirti pavojai.

Gyvenimas be degtukų

Tačiau šalia samprotavimų apie kates dar galima pasiskaityti ir kitų originalių samprotavimų lietuvių buities tema, kaip antai:

• „Nebuvo net krosnies: namo vidury kūrenosi laužas“ (šalia, p. 93, įdėta Kernavės amatininko trobos interjero rekonstrukcija su aiškiausiai matoma krosnimi).

• „Nebuvo degtukų“ (belieka pridurti: taip pat elektros ir net interneto).

• „Avalynė labai paprasta, iš odos ir kailio. Veltinių nebuvo. Įsivaizduokite šaltą žiemą su tokia avalyne į Estiją plėšti žygiuojantį lietuvį!“ (tačiau šalia, p. 93, publikuojama ano meto bato nuotrauka, pažymint: „Akylas žvilgsnis ras skirtumų nuo šiandieninių batų, bet iš esmės batas toks pat“ – nežinia, kodėl gretimuose puslapiuose tokie prieštaringi tų pačių batų vertinimai – gal skirtingi A. Bumblausko seminaruose dalyvavę studentai rašė, o gal pirmuoju atveju turėta galvoje, kad toji avalynė batuotam katinui netiktų, nes visa tai rašyta aiškinant, kodėl Lietuvoje negalėjo gyventi katės).

• „Vargu ar labai skyrėsi kunigaikščio ir valstiečio buitis“… (rodos, nereikia komentarų).

Sunku patikėti, kad tokie dalykai rašomi į moksliškumą pretenduojančiame veikale… Žinoma, reikia suprasti, kad „kasdienybės istorija yra bene mažiausiai tirta Lietuvos istorijos sritis“, kaip pažymi pats autorius. Neabejotina, kad tai labai apsunkina moksliškai įvertinti katės vietą civilizacijų istorijoje ar veltinių privalumus odinių ir kailinių batų atžvilgiu. Šiame tyrinėjimų etape išties, matyt, belieka manyti, kad
lietuviai žygiuodavo į Estiją nušalusiomis ir gangrenuojančiomis kojomis ir dėl to labai stebėtis – o juk yra kuo stebėtis! Bet tai, žinoma, tik šiame A. Bumblausko tyrinėjimų etape – na, o kritiškesnis skaitytojas turbūt supras, kad ne viskas taip baisu: kariai iš žygių grįždavo sveikomis kojomis, o kunigaikščiams tikrai neteko gyventi vienoje patalpoje su gyvuliais, kaip valstiečiams, o ir pasišviesti jie be baimės galėjo ne tik spingsulėmis ir balanomis, o ir žvakėmis… Juo labiau, kad Lietuvos pirkliai vašką veždavo parduoti net į užsienį…

Beje, kalbant apie Lietuvos pirklius, tai yra dar viena džiugi žinia A. Bumblauskui. Rygos skolų knygoje 1296 ir 1305 m. minimi Kernavės pirkliai Remeikis ir Studila nėra „vieninteliai šaltinyje paminėti pirkliai iš Lietuvos“, kaip teigia knygos autorius (p. 62). Iš tiesų jų gerokai daugiau – priskaičiuojama iki 30-ies. Ir nors dalies jų ryšys su Lietuva abejotinas, yra ir nebejotinų Lietuvos pirklių (Petras Lietuvis, Lietuvis iš Svyrių, Pabiltis iš Krėvos ir kt.) .

Kad ir kokie kurioziški mums pasirodytų kai kurie A. Bumblausko teiginiai, negalime nepastebėti, kad autorius labiausiai stengiasi užbėgti už akių pagoniškosios Lietuvos visuomenės idealizavimui, nepagrįstam jos kultūrinio lygio išaukštinimui. Čia reikėtų kalbėti faktų kalba, ir A. Bumblauskas drąsiai imasi tokios misijos, tik gaila, kad tokiame kilniame Lietuvos istorijos demitologizavimo darbe jam nuolat koją pakiša kompetencijos stoka.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1795 žodžiai iš 5204 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.