A maceinos studijos jobo drama
5 (100%) 1 vote

A maceinos studijos jobo drama

Tačiau velnias nenusileido. Jis vėl grįžo pas Dievą, vėl kartojo tas pačias abejones ir išsiderėjo iš Dievo sutikimą šį sykį sunaikinti Jobo kūną. Gavęs Viešpaties leidimą, velnias apleido Jobą bjauriausiomis votimis nuo kojų padų ligi viršugalvio. Negalėdamas dėl ligos pasilikti tarp žmonių, jis persikėlė į atmatų krūvą už savo miesto ir ten apsigyveno.

Jobo trys draugai, sužinoję apie jį ištikusias nelaimes, atvyko jo paguosti, ir, apsibarstę galvas pelenais, visą savaitę sėdėjo šalia nelaimingojo netardami nė žodžio. Po šios ilgos tylos Jobas pakilo, atvėrė savo burną, prakeikė savo gimimo dieną ir pradėjo ilgą pokalbį su savo draugais, kuris išsivystė į aštrų ginčą. Jobo draugai norėjo atsakyti į klausimą, kodėl jis kenčia. Jie norėjo jam įrodyti, kad jo nelaimės ir kančios yra jo nuodėmių pasėka. Bet Jobas negalėjo rasti savyje kaltės ir todėl nesutiko su savo guodėjų pažiūra. Po keletą kartų jis atsakinėjo į savo draugų kalbas, jas griaudamas ir kritikuodamas. Beveik visą Jobo knygą, išskyrus įvadą ir pabaigą, kaip tik ir sudaro Jobo ginčas su savo draugais, ginčas aitrus, nes tai yra nekalto žmogaus gynimasis.

Įsibėgėjusį ir natūralios atomazgos nerandantį ginčą nutraukė pats Dievas. Išgirdęs Dievo balsą ir išklausęs visą ilgą Jo kalbą, Jobas apgailestavo savo norą šaukti Viešpatį į teismą, atšaukė savo žodžius ir pažadėjo juos apgailėti. Dievas atleido Jobui, papeikė jo draugus, nes jie kalbėję netiesą, išgydė Jobą ir grąžino jam turto dvigubai tiek, kiek anksčiau buvo turėjęs. Po visų šių nelaimių Jobas gyveno dar šimtą keturiasdešimt metų ir mirė prisisotinęs savo amžiumi. Toks yra Jobo knygos suglaustas turinys.

Kokios prasmės turi Jobo knyga? Daugelis ją laiko didaktine, vadinasi, turinčia paskirtį pamokyti žmones kantrumo, pasitikėjimo Dievu, nuolankumo ir kitų Jobo asmenyje besireiškiančių dorybių. Ne vienas taip pat šią knygą laiko istorine, vadinasi, turinčia tokio pat tikrumo, kaip Mozės, Karalių, ar Makabiejų knygos. Jobo knyga esąs aprašymas tikro kadaise įvykusio atsitikimo. Ir viršine savo sąranga, ir savo dvasia Jobo knyga yra drama. Ji susideda iš dialogų, ir sykiu šie dialogai yra didelės vidinės kovos išraiška. Dramos pagrindas visados yra pokalbis. Draminė Jobo knygos sąranga ir dvasia iškelia ją iš prozinės literatūros ir paverčia giliu poezijos veikalu. Gali jos medžiaga būti istorinė. Gali jos išvados būti didaktinės. Tačiau savo esme ji yra poezijos kūrinys.

Pagrindinė idėja, aplinkui kurią yra sutelkta visa Jobo knyga, yra žmogus. Žmogus yra pokalbio objektas tarp Dievo ir velnio; žmogus yra objektas Jobo ginčų su savo draugais; žmogus galop yra objektas smūgių ir kančios. Transcendentiniai pradai – gėris ir blogis, kūryba ir ardyba – susitinka žmogaus prigimtyje, joje susiremia ir vienas arba kitas švenčia savo pergalę. Jobo asmenyje kaip tik ir vyksta tos transcendentinės rungtynės. Jis iš tikro yra laukas, kur Dievas kovoja su velniu. Ir tai nėra retas išimtinis atsitikimas. Tai yra kiekvieno žmogaus likimas. Visa mūsų istorija, visas bendruomeninis mūsų gyvenimas, galop individuali mūsų prigimtis yra scena, kurioje vyksta amžinas ir ligi visuotinio išsprendimo neišvengiamas grūmimasis tarp Dievo ir velnio. Jobo drama yra žmogaus drama.

Jobo knyga yra pirmasis egzistencinis veikalas pasaulyje. Jis nepriklaso jokiai srovei ir jokiai mokyklai. Egzistencinis jis yra ta prasme, kad čia konkretus žmogaus gyvenimas yra padarytas mąstymo pagrindu ir sykiu objektu. Jobo knyga yra artima dabarties egzistencinei filosofijai ir religine savo nuotaika. Dievas stovi pačiame knygos centre. Čia jis nėra tiktai nujaučiamas, tiktai sudarąs kūrinio anapusinę tikrovę. Čia Jis sudaro vieną iš didžiausių žmogaus rūpesčių. Žmogaus egzistencijos klausimas Jobo knygoje virsta religiniu klausimu. Šitas tad egzistencijos organiškas susiliejimas su transcendencija kaip tik ir padaro, kad Jobo knyga įsijungia į eilę visų tų veikalų, kurie egzistencijos išsprendimą randa jos santykyje su Dievu, arba religijoje.

1.EGZISTENCINIS MĄSTYMAS

Septynias dienas ir septynias naktis sėdėjo Jobo draugai su juo ant žemės, ir “nė vienas netatė nė žodžio, nes matė, kad skausmas buvo per didelis” (2, 13). Iš tikro didelio skausmo akivaizdoje žodžiai netenka prasmės. Kalba yra žmogiškojo bendravimo įvykdymas. Kalba yra esmingai suausta su žmogaus būtimi, nes ši būtis trokšta būti pasidalinama su kitu. Ji pralaužia individo ankštumą ir išveda jį į buvimą drauge su kitais. Žmogus niekados negali apsispręsti už principinę vienatvę, nes jis negali šios vienatvės tikrovėje pakelti. Savo esme jis yra bendruomeninis padaras. Būti drauge yra vienas iš giliausių mūsų apsprendimų. Todėl žmogus prabyla į kitą žmogų kiekviena proga: džiaugdamasis ir kentėdamas, mylėdamas ir neapkęsdamas, garbindamas ir piktažodžiaudamas. Šiuo savo aktu jis apreiškia save, objektyvuoja vidinį savo pasaulį ir jį perteikia kitam, įvykdydamas tuo būdu ir pats save, nes giliausią savą buvimą žmogus veda tik tada, kai būna kitame ir kitam. Pati mūsų egzistencija yra kalbi.

Ir vis dėlto Jobo draugai sėdėjo netardami nė žodžio. Kalba yra mums kelias pereiti į kitą ir bendrauti
su juo. Tačiau sykiu ji yra kelias šį kitą sudaiktinti. Žodis neša mūsų būtį ir ją perteikia šitam mūsų ieškomam ir pasiilgtam kitam. Tačiau pats savyje jis jau nebėra mūsų būtis. Jis jau yra tiktai garsinis būties ženklas, mūsų kūrinys, todėl nuo mūsų atitrūkęs, sustingęs, virtęs daiktu. Prabilę tobulos bendruomenės su kitu ir tobulo savęs perteikimo kitam nepasiekiame, nes tarp savos būties ir būties to, į kurį prakalbėjome, įterpiame daiktu virtusį žodį. O būna žmogaus gyvenime valandų, kada bet koks persiskyrimas yra nepakenčiamas, kada egzistencijos turi susilieti į vieną. Vietoje žodžio tokią valandą stoja tyla. Ir iš tikro žmones giliausiai suriša ne tai, kas pasakyta, bet tai, kas perduota tyloje: vos jaučiamu prisilietimu, rankos paspaudimu, akių žvilgsniu arba nors pačiu buvimu šalia. Tyla nesudaiktina srovenančios mūsų būties kaip žodis. Tylėjimas yra tiesioginis žmogiškasis bendravimas. Štai dėl ko Jobo draugai tylėjo. Jie norėjo kenčiantįjį guosti pačiu savo buvimu.

Tačiau Jobas prabyla. Prabyla, prakeikdamas savo gimimo dieną, gailėdamasis nemiręs motinos įsčioje, skųsdamasis nerandąs ramybės dėl savo kančios (3, 1-26). Jobas panūdo susivokti savame buvime. Žodis atskleidžia mums mus pačius, atskleidžia mūsų klausimą – ne teorinį ir abstraktų, bet glūdintį mūsų pačių būtyje, klausimą egzistencinį, amžinai neišspręstą, tačiau visados aktualų ir išsprendimo laukiantį. Jobas prabilo todėl, kad panorėjo išspręsti pats save. Visos Jobo kalbos yra vienas ištisas žmogaus klausimo pastatymas. Jobas susimąsto buvimo akimirkoje, kelia gausybę klausimų, pateikia daugybę minčių,ieškosi faktų savam sprendimui pateisinti. Jis drįsta pastatyti buvimo klausimą visu jo aštrumu.

Kodėl anksčiau Jobas nemaištavo ir buvimo problemos nesprendė? Atsakymas yra tik vienas: Jobas buvimo klausimo nekėlė todėl, kad anksčiau jis gyveno kasdienybėje. Jis gyveno kasdieninį gyvenimą: dorą, pavyzdingą, bet kasdieninį. Kasdienybė yra vienas iš atsakymų, kaip žmogus būna pasaulyje. Kasdienybėje mes negyvename tikra prasme savojo gyvenimo. Joje mes gyvename pasaulio gyvenimą, neasmeninį, nevardinį, ne mūsų gyvenimą, bet greičiau daikto: mes ne tiek gyvename, kiek paprastai būname. Du dalykai ypatingu būdu panardina žmogų į pasaulį ir sudaiktina jo buvimą: turtas ir kūnas. Norint tad žmogų išblokšti iš kasdienybės, reikia nukirpti gijas, kurios jį laiko pririšusios prie šių dviejų kasdienybės kertinių stulpų: prie turto ir prie kūno. Jobo istorijoje šių gijų nukirpimas atėjo iš aukšto. Jobas buvo išblokštas iš kasdienybės ne pats savo valia, bet aukštesnės galybės ranka. Tačiau ne pats išbloškimo būdas čia yra svarbus, o toji žmogaus elgsena paskui, elgsena naujoje padėtyje, kuri atsiranda netekus turto ir kūno. Jobas smūgius pakėlė. Savos ištikimybės Dievui jis neišdavė. Tačiau išblokštas iš kasdienybės, jis surado savyje naują dalyką, kurio nebuvo anksčiau, būtent: reikalą mąstyti.

Kodėl smūgiai, o ypatingai kančia, pažadina žmogų mąstyti? Jeigu žmogus nuolatos gyventų laimingai, jo būties galimybės neišsiskleistų, nes niekados neatbustų tikrajam buvimui. Laimės galia patiriama tik per jos sudužimą. Laimė mus nuvilioja į kasdienybę ir prapuldo pasaulį. Tuo tarpu kančia mus išbloškia iš šios kasdienybės. Kančia atskleidžia tikrąją žmogaus būseną, ji yra prapuolusios būties žadintoja. Kančioje mes prašnekame visa savo būtimi. Po septynių parų Jobas prabilo. Jis prabilo iš savo kančios. Kančia nubraukė viską, kas jį rišo su pasauliu.

Kančią dabartinė egzistencinė filosofija vadina viena iš kraštinių žmogaus buvimo situacijų. Kraštinėse situacijose mes būname bijodami, nes šių situacijų metu žmogaus būtis priartėja prie savo ribos ir, vaizdingai kalbant, atsistoja akis į akį su nebūtimi. Kančioje mūsų buvimas pasidaro tarsi užčiuopiamas, nes mes pradedame jo ieškoti nebūties tamsoje. Mes susitelkiame aplinkui save, sukaupiame į vieną savąjį Aš visas savo dar likusias jėgas ir trokštame būti. Štai kodėl Jobas, anksčiau buvęs tylus ir dievobaimingas, kančios paliestas atsitiesia ir taria savo žodį, dažnai aštrų bei skaudų, bet kiekvieną kylantį iš pačių jo sukrėstos būties gelmių. Šioje vietoje mes susiduriame su rūpesčiu, kuris sudaro plačiausią ir pastoviausią žmogiškosios būties nuotaiką. Rūpestis yra žmogaus būsena nebūties akivaizdoje. Kančioje išaugęs rūpestis jau yra nebe kasdienis. Jis yra egzistencinis, nes kyla iš grėsmės mūsajai egzistencijai ir susitelkia aplinkui egzistenciją.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1697 žodžiai iš 5474 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.