A maceinos studijos jobo drama
5 (100%) 1 vote

A maceinos studijos jobo drama

11213141

Tačiau velnias nenusileido. Jis vėl grįžo pas Dievą, vėl kartojo tas pačias abejones ir išsiderėjo iš Dievo sutikimą šį sykį sunaikinti Jobo kūną. Gavęs Viešpaties leidimą, velnias apleido Jobą bjauriausiomis votimis nuo kojų padų ligi viršugalvio. Negalėdamas dėl ligos pasilikti tarp žmonių, jis persikėlė į atmatų krūvą už savo miesto ir ten apsigyveno.

Jobo trys draugai, sužinoję apie jį ištikusias nelaimes, atvyko jo paguosti, ir, apsibarstę galvas pelenais, visą savaitę sėdėjo šalia nelaimingojo netardami nė žodžio. Po šios ilgos tylos Jobas pakilo, atvėrė savo burną, prakeikė savo gimimo dieną ir pradėjo ilgą pokalbį su savo draugais, kuris išsivystė į aštrų ginčą. Jobo draugai norėjo atsakyti į klausimą, kodėl jis kenčia. Jie norėjo jam įrodyti, kad jo nelaimės ir kančios yra jo nuodėmių pasėka. Bet Jobas negalėjo rasti savyje kaltės ir todėl nesutiko su savo guodėjų pažiūra. Po keletą kartų jis atsakinėjo į savo draugų kalbas, jas griaudamas ir kritikuodamas. Beveik visą Jobo knygą, išskyrus įvadą ir pabaigą, kaip tik ir sudaro Jobo ginčas su savo draugais, ginčas aitrus, nes tai yra nekalto žmogaus gynimasis.

Įsibėgėjusį ir natūralios atomazgos nerandantį ginčą nutraukė pats Dievas. Išgirdęs Dievo balsą ir išklausęs visą ilgą Jo kalbą, Jobas apgailestavo savo norą šaukti Viešpatį į teismą, atšaukė savo žodžius ir pažadėjo juos apgailėti. Dievas atleido Jobui, papeikė jo draugus, nes jie kalbėję netiesą, išgydė Jobą ir grąžino jam turto dvigubai tiek, kiek anksčiau buvo turėjęs. Po visų šių nelaimių Jobas gyveno dar šimtą keturiasdešimt metų ir mirė prisisotinęs savo amžiumi. Toks yra Jobo knygos suglaustas turinys.

Kokios prasmės turi Jobo knyga? Daugelis ją laiko didaktine, vadinasi, turinčia paskirtį pamokyti žmones kantrumo, pasitikėjimo Dievu, nuolankumo ir kitų Jobo asmenyje besireiškiančių dorybių. Ne vienas taip pat šią knygą laiko istorine, vadinasi, turinčia tokio pat tikrumo, kaip Mozės, Karalių, ar Makabiejų knygos. Jobo knyga esąs aprašymas tikro kadaise įvykusio atsitikimo. Ir viršine savo sąranga, ir savo dvasia Jobo knyga yra drama. Ji susideda iš dialogų, ir sykiu šie dialogai yra didelės vidinės kovos išraiška. Dramos pagrindas visados yra pokalbis. Draminė Jobo knygos sąranga ir dvasia iškelia ją iš prozinės literatūros ir paverčia giliu poezijos veikalu. Gali jos medžiaga būti istorinė. Gali jos išvados būti didaktinės. Tačiau savo esme ji yra poezijos kūrinys.

Pagrindinė idėja, aplinkui kurią yra sutelkta visa Jobo knyga, yra žmogus. Žmogus yra pokalbio objektas tarp Dievo ir velnio; žmogus yra objektas Jobo ginčų su savo draugais; žmogus galop yra objektas smūgių ir kančios. Transcendentiniai pradai – gėris ir blogis, kūryba ir ardyba – susitinka žmogaus prigimtyje, joje susiremia ir vienas arba kitas švenčia savo pergalę. Jobo asmenyje kaip tik ir vyksta tos transcendentinės rungtynės. Jis iš tikro yra laukas, kur Dievas kovoja su velniu. Ir tai nėra retas išimtinis atsitikimas. Tai yra kiekvieno žmogaus likimas. Visa mūsų istorija, visas bendruomeninis mūsų gyvenimas, galop individuali mūsų prigimtis yra scena, kurioje vyksta amžinas ir ligi visuotinio išsprendimo neišvengiamas grūmimasis tarp Dievo ir velnio. Jobo drama yra žmogaus drama.

Jobo knyga yra pirmasis egzistencinis veikalas pasaulyje. Jis nepriklaso jokiai srovei ir jokiai mokyklai. Egzistencinis jis yra ta prasme, kad čia konkretus žmogaus gyvenimas yra padarytas mąstymo pagrindu ir sykiu objektu. Jobo knyga yra artima dabarties egzistencinei filosofijai ir religine savo nuotaika. Dievas stovi pačiame knygos centre. Čia jis nėra tiktai nujaučiamas, tiktai sudarąs kūrinio anapusinę tikrovę. Čia Jis sudaro vieną iš didžiausių žmogaus rūpesčių. Žmogaus egzistencijos klausimas Jobo knygoje virsta religiniu klausimu. Šitas tad egzistencijos organiškas susiliejimas su transcendencija kaip tik ir padaro, kad Jobo knyga įsijungia į eilę visų tų veikalų, kurie egzistencijos išsprendimą randa jos santykyje su Dievu, arba religijoje.

1.EGZISTENCINIS MĄSTYMAS

Septynias dienas ir septynias naktis sėdėjo Jobo draugai su juo ant žemės, ir “nė vienas netatė nė žodžio, nes matė, kad skausmas buvo per didelis” (2, 13). Iš tikro didelio skausmo akivaizdoje žodžiai netenka prasmės. Kalba yra žmogiškojo bendravimo įvykdymas. Kalba yra esmingai suausta su žmogaus būtimi, nes ši būtis trokšta būti pasidalinama su kitu. Ji pralaužia individo ankštumą ir išveda jį į buvimą drauge su kitais. Žmogus niekados negali apsispręsti už principinę vienatvę, nes jis negali šios vienatvės tikrovėje pakelti. Savo esme jis yra bendruomeninis padaras. Būti drauge yra vienas iš giliausių mūsų apsprendimų. Todėl žmogus prabyla į kitą žmogų kiekviena proga: džiaugdamasis ir kentėdamas, mylėdamas ir neapkęsdamas, garbindamas ir piktažodžiaudamas. Šiuo savo aktu jis apreiškia save, objektyvuoja vidinį savo pasaulį ir jį perteikia kitam, įvykdydamas tuo būdu ir pats save, nes giliausią savą buvimą žmogus veda tik tada, kai būna kitame ir kitam. Pati mūsų egzistencija yra kalbi.

Ir vis dėlto Jobo draugai sėdėjo netardami nė žodžio. Kalba yra mums kelias pereiti į kitą ir bendrauti
su juo. Tačiau sykiu ji yra kelias šį kitą sudaiktinti. Žodis neša mūsų būtį ir ją perteikia šitam mūsų ieškomam ir pasiilgtam kitam. Tačiau pats savyje jis jau nebėra mūsų būtis. Jis jau yra tiktai garsinis būties ženklas, mūsų kūrinys, todėl nuo mūsų atitrūkęs, sustingęs, virtęs daiktu. Prabilę tobulos bendruomenės su kitu ir tobulo savęs perteikimo kitam nepasiekiame, nes tarp savos būties ir būties to, į kurį prakalbėjome, įterpiame daiktu virtusį žodį. O būna žmogaus gyvenime valandų, kada bet koks persiskyrimas yra nepakenčiamas, kada egzistencijos turi susilieti į vieną. Vietoje žodžio tokią valandą stoja tyla. Ir iš tikro žmones giliausiai suriša ne tai, kas pasakyta, bet tai, kas perduota tyloje: vos jaučiamu prisilietimu, rankos paspaudimu, akių žvilgsniu arba nors pačiu buvimu šalia. Tyla nesudaiktina srovenančios mūsų būties kaip žodis. Tylėjimas yra tiesioginis žmogiškasis bendravimas. Štai dėl ko Jobo draugai tylėjo. Jie norėjo kenčiantįjį guosti pačiu savo buvimu.

Tačiau Jobas prabyla. Prabyla, prakeikdamas savo gimimo dieną, gailėdamasis nemiręs motinos įsčioje, skųsdamasis nerandąs ramybės dėl savo kančios (3, 1-26). Jobas panūdo susivokti savame buvime. Žodis atskleidžia mums mus pačius, atskleidžia mūsų klausimą – ne teorinį ir abstraktų, bet glūdintį mūsų pačių būtyje, klausimą egzistencinį, amžinai neišspręstą, tačiau visados aktualų ir išsprendimo laukiantį. Jobas prabilo todėl, kad panorėjo išspręsti pats save. Visos Jobo kalbos yra vienas ištisas žmogaus klausimo pastatymas. Jobas susimąsto buvimo akimirkoje, kelia gausybę klausimų, pateikia daugybę minčių,ieškosi faktų savam sprendimui pateisinti. Jis drįsta pastatyti buvimo klausimą visu jo aštrumu.

Kodėl anksčiau Jobas nemaištavo ir buvimo problemos nesprendė? Atsakymas yra tik vienas: Jobas buvimo klausimo nekėlė todėl, kad anksčiau jis gyveno kasdienybėje. Jis gyveno kasdieninį gyvenimą: dorą, pavyzdingą, bet kasdieninį. Kasdienybė yra vienas iš atsakymų, kaip žmogus būna pasaulyje. Kasdienybėje mes negyvename tikra prasme savojo gyvenimo. Joje mes gyvename pasaulio gyvenimą, neasmeninį, nevardinį, ne mūsų gyvenimą, bet greičiau daikto: mes ne tiek gyvename, kiek paprastai būname. Du dalykai ypatingu būdu panardina žmogų į pasaulį ir sudaiktina jo buvimą: turtas ir kūnas. Norint tad žmogų išblokšti iš kasdienybės, reikia nukirpti gijas, kurios jį laiko pririšusios prie šių dviejų kasdienybės kertinių stulpų: prie turto ir prie kūno. Jobo istorijoje šių gijų nukirpimas atėjo iš aukšto. Jobas buvo išblokštas iš kasdienybės ne pats savo valia, bet aukštesnės galybės ranka. Tačiau ne pats išbloškimo būdas čia yra svarbus, o toji žmogaus elgsena paskui, elgsena naujoje padėtyje, kuri atsiranda netekus turto ir kūno. Jobas smūgius pakėlė. Savos ištikimybės Dievui jis neišdavė. Tačiau išblokštas iš kasdienybės, jis surado savyje naują dalyką, kurio nebuvo anksčiau, būtent: reikalą mąstyti.

Kodėl smūgiai, o ypatingai kančia, pažadina žmogų mąstyti? Jeigu žmogus nuolatos gyventų laimingai, jo būties galimybės neišsiskleistų, nes niekados neatbustų tikrajam buvimui. Laimės galia patiriama tik per jos sudužimą. Laimė mus nuvilioja į kasdienybę ir prapuldo pasaulį. Tuo tarpu kančia mus išbloškia iš šios kasdienybės. Kančia atskleidžia tikrąją žmogaus būseną, ji yra prapuolusios būties žadintoja. Kančioje mes prašnekame visa savo būtimi. Po septynių parų Jobas prabilo. Jis prabilo iš savo kančios. Kančia nubraukė viską, kas jį rišo su pasauliu.

Kančią dabartinė egzistencinė filosofija vadina viena iš kraštinių žmogaus buvimo situacijų. Kraštinėse situacijose mes būname bijodami, nes šių situacijų metu žmogaus būtis priartėja prie savo ribos ir, vaizdingai kalbant, atsistoja akis į akį su nebūtimi. Kančioje mūsų buvimas pasidaro tarsi užčiuopiamas, nes mes pradedame jo ieškoti nebūties tamsoje. Mes susitelkiame aplinkui save, sukaupiame į vieną savąjį Aš visas savo dar likusias jėgas ir trokštame būti. Štai kodėl Jobas, anksčiau buvęs tylus ir dievobaimingas, kančios paliestas atsitiesia ir taria savo žodį, dažnai aštrų bei skaudų, bet kiekvieną kylantį iš pačių jo sukrėstos būties gelmių. Šioje vietoje mes susiduriame su rūpesčiu, kuris sudaro plačiausią ir pastoviausią žmogiškosios būties nuotaiką. Rūpestis yra žmogaus būsena nebūties akivaizdoje. Kančioje išaugęs rūpestis jau yra nebe kasdienis. Jis yra egzistencinis, nes kyla iš grėsmės mūsajai egzistencijai ir susitelkia aplinkui egzistenciją.

Pagrindinis statomasis aktas, kuriuo žmogus atsigrįžta į savo būtį ir ją mėgina ginti nuo nebūties, yra Mąstymas. Mąstymu žmogus mėgina iš naujo atstatyti sumenkėjusią savo būti, iš naujo save įbūtinti ir iškelti iš jį apsupusios ir jam grasančios nebūties. Mąstymas todėl yra kova su nebūtimi mūsų pačių egzistencijoje. Jobas nori kalbėti, vadinasi, nori mąstyti, ne todėl, kad psichologiškai palengvintų savo skausmą, bet todėl, kad išnaujo pagrįstų nubūtintą savo būtį.

Žmogiškasis mąstymas, susitelkęs aplinkui egzistenciją, yra pasmerktas nepasisekimui, nes jis iš esmės negali duoti atsakymo. Savu mąstymu žmogus pergalėtų nebūtį
save iš naujo pagrįstų tik tuo atveju, jeigu pajėgtų teigiamai atsakyti į Dievo klausimus: jeigu jis žinotų, kur jis buvo tada, kai Dievas tiesė žemei pamatus; jeigu pergalėtų mirties karalijos sargus ir pan. Į Dievo klausimus žmogus gali atsakyti tik neigiamai. Žmogus savo būtį yra gavęs ne pats iš savęs, o iš Kito. Kai Dievas pastatė Jobui visą eilę klausimų, atskleidžiančių žmogaus nepakankamumą sau pačiam, Jobas suprato savo bylos slaptą prometėjišką užmačią, išsižadėjo jos, pasiryžo ją apgailėti. Ir šitas gailestis jį išgelbėjo. Gailesčiu Jobas taip pat galutinai ir tikrai pastatė savo egzistencijos klausimą. Jeigu Jobas atsakymo sulaukė, tai tik todėl, kad jis gailėjosi. Su jo žodžiais: “Aš noriu Tavęs šauktis, o Tu pamokyk mane” (42, 2) jo noras bylinėtis su Dievu galutinai sudužo. Jobo gailestis parodė, kad egzistencijoje atsakymo nėra. Egzistencija yra tik klausimas, atvertas Viešpaties akyse.

Jobas į egzistencinį klausimą, nors pats atsakymo ir neduoda ir savo draugų formulių nepriima, tačiau nenusimena, nes jaučia, kad atsakymas ne jam priklauso, kad jis ateis iš anapus, iš Viešpaties, kuris yra išminties šaltinis ir pažinimo tėvynė. Dievas laiko Jobą jo būtyje. Jis gali jį užmužti. Bet Jis taip pat bus ir išganymas. Bet kadangi šitas išganymas yra vienintelis Jobo troškimas, kadangi visas jo mąstymas yra susitelkęs aplinkui naujos būties pagrindimą ir išsivadavimą iš nebūties grėsmės, todėl nusikreipimas į transcendenciją Jobui darosi savaimingas ir būtinas. Kiekvinas žmogus, kuris mąsto ne teorijai, bet savam asmeniniam likimui, savaime peržengia egzistenciją ir susiduria su transcendencija, nes į ją veda pati šio mąstymo esmė.

2.EGZISTENCIJOS ANALIZĖ

Mūsų dienų egzistencinė filosofija pagrindine žmogaus nuotaika, liečiančia jo būtį, laiko rūpestį. Tačiau šalia rūpesčio, šalia šios plačios ir gilios egzistencinės nuotaikos, kurią taip labai pabrėžia dabartinis pasaulis, Jobo knyga kelia kitą nuotaiką, kuria yra būdingas žmogaus buvimas žemėje, būtent skundą. Ilgas Jobo susimąstymas savos kančios akivaizdoje juk yra vienas ištisas skundas. “Eidamas gulti aš sakau: kada prašvis diena, kad galėčiau atsikelti? Atsikėlęs laukiu vakaro ir esu pilnas nerimo nuo sutemos ligi aušros.Mano kūnas yra aptekęs puvėsiais, ir tarsi žemės pluta yra mano oda” ( 7, 4- 5)… “Pasigailėkite manęs, pasigailėkite manęs bent jūs, mano draugai, nes Viešpaties ranka ištiko mane” (19, 21). Šitokiais paklausimais, savo buvimo analizėmis, priekaištais, maldavimais yra perpildytos visos Jobo kalbos. Jobo egzistencija būna skųsdamasi.

Skundas visados susijęs su kančia. Skundas yra kančios prasmingumo ieškojimas. Tai yra jo ryšys su egzistenciniu mąstymu. Skundo pagrinduose glūdi klausimas, tai reiškia skundas vyksta į atsakymą. Tuo tarpu jokia egzistencija atsakymo duoti negali, nes kiekviena yra pilna skundo ir kiekviena stato tą patį klausimą. Skundas yra pagalbos šauksmas. Tačiau pagalba žmogui gali ateiti tik ne iš egzistencijos, nes kiekviena egzistencija čia stovi prie savo galimybių ribos. Todėl Jobas savo liūdesį išsako Dievui. Skųsdamasis Dievui, žmogus parodo, kad transcendencija ne tik apskritai yra, bet kad ji jam yra; kad transcendencijai jis yra apspręstas savo būtimi; kad ji yra jo išgelbėtoja iš nebūties ir neprasmės. Skunde glūdi žmogaus religijos šaknys. Žmogus kreipiasi į transcendenciją todėl, kad jam reikia peržengti egzistencijos ribas, nes egzistencijos prasmė glūdi anapus josios, ir kad jis negali šių ribų peržengti. Todėl jis ir šaukiasi pagalbos iš Dievo, kuriame glūdi egzistencijos pagrindas ir prasmė. Sundas yra pirmykštė maldos forma. Keldamas skundą kaip pagrindinę egzistencinę žmogaus nuotaiką ir šiuo skundu atverdamas savo būtį, Jobas tuo pačiu kelia Dievą kaip pagrindinį veiksnį žmogaus gyvenime ir religiją kaip pagrindinį žmogaus apsprendimą.

Skundas, būdamas esmėje kreipimasis į Kitą, visados suponuoja šitojo Kito atsakymą arba paguodą. Paguoda yra toks pats gilus egzistencinis aktas, kaip ir skundas. Paguoda yra vienos egzistencijos atsakymas į kitos egzistencijos klausimą. Paguoda yra bendruomeninio buvimo aktas, ir šio akto atlikime glūdi jo vertingumas. Štai kodėl ir Jobo draugai patyrę, kad Jobas tapo ištiktas nelaimės, tuojau pakyla kiekvienas iš savo vietos ir keliauja jo paguosti. Tačiau draugai Jobo paguosti negali. Paguoda yra egzistencijos reagavimas į skundą. Tačiau skundas, kaip anksčiau buvo sakyta, iš tikro yra kreipimasis ne į egzistenciją, bet į transcendenciją. Žmogus skundžiasi ne žmogui, bet Dievui. Todėl kai egzistencija pasišauna atsakyti, ji iš tikro pasišauna atlikti tai, kas priklauso transcendencijai, ir todėl galų gale įsitikina, kad jos paguoda šliaužioja paviršiumi, nepaliesdama kenčiančiojo žmogaus gelmių. Žmogus žmogaus paguosti negali. Jis gali jį tik guosti. Paguoda tad giliausia prasme yra Dievo atsakymas žmogui; tai žmogiškosios būties atstatymas dieviškąja galia; tai naujos būties sukūrimas.

Jobo knygos žmogus pralaužia savo egzistencijos uždarumą ir prasiskverbia į transcendencijos sritis. Todėl šito žmogaus egzistencinė nuotaika pasidaro viltinga, nors nenustoja savo sunkumo, kuris apsireiškia skundo forma. Mūsų
atvirumas transcendencijai yra susijęs su mūsų būties sąranga. Skundas yra šio atvirumo ženklas.

Ieškodami vaizdo, kuriuo Jobas išreiškia žemiškosios egzistencijos pobūdį, nerastume geresnio kaip žmogaus gyvenimo palyginimas su karo tarnyba. “Argi žmogui nėra skirta karo tarnyba žemėje?” (7, 1) – klausia Jobas. Egzistencijos pašaukimas, į kurį mus pastato gimimas ir kurį Jobas vaizduoja karo tarnybos simboliu, gali būti įvykdytas tiktai veikiant. Egzistencija yra mūsų asmeninis ir sąmoningas veikimas. Tačiau veikimas reikalauja ne tik žmogaus sąmoningo Aš, bet ir objekto, kurį šitasai Aš veiktų. Šalia asmeninio subjekto, veikimas reikalauja ir objektyvinio daikto. Įsijungdamas į veikimą, daiktas tuo pačiu įsijungia į egzistenciją. Visa tai, kas yra ne mūsų Aš, visa tai, kas yra šalia mūsų, mes vadiname pasauliu. Pasaulis, kaip teisingai iškėlė egzistencinė filosofija, yra ne tik ta tikrovė, kuri mus apsupa iš viršaus, bet ir mūsų pačių paprastasis buvimas, apsireiškiąs mūsų pergyvenimais, jausmais, polinkiais, pomėgiais; žodžiu, visu psichiniu ir fiziniu mūsų gyvenimu.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2853 žodžiai iš 5474 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.