A nyka- niliūnas
5 (100%) 1 vote

A nyka- niliūnas



2005

MUZIKA ALFONSO NYKOS-NILIŪNO DIENORAŠTYJE

Anot Nykos-Niliūno poezijos tyrinėtojų, jo poezija sudėtinga, daugiabriaunė, uždara, intymi, todėl nepasiduoda paviršiniam skaitymui ir suvokimui. Ji persmelkta literatūrinės, filosofinės, kultūrinės, istorinės erudicijos, yra ir jo dvasinės biografijos – brendimo, praradimų, pralaimėjimų, prisiminimų ir užmaršties – kodas. Taip pat Nykos-Niliūno poezijoje juntama ir stipri muzikinės kultūros patirtis. Neatsiejama poeto kūrybos dalis yra „Dienoraščio fragmentai“ [1]. Šio straipsnio objektas – Nykos-Niliūno dienoraštis ir jame užfiksuoti muzikos teikiami įspūdžiai, muzikinė patirtis. Poetas siekia pažinti kitų kūrėjų dvasios pasaulį tvirtindamas, jog pasaulio pažinimo, ieškojimų kelyje neišvengiamai tenka žengti į įvairias sferas – dailę, muziką, filosofiją, literatūrą. Autorius teigia, kad svarbu nuolat klausti, bet neieškoti galutinės klausimų apibrėžties, nelokalizuoti sąmonėje ir pasąmonėje savo minčių sklaidos. Nyka-Niliūnas fiksuoja vizijų pasaulį poetine kalba ir teikia galimybę mums ten „nusikelti“. Nustatyti poeto muzikinių įžvalgų, muzikinės pagavos girdėjimo ribą keblu, nes čia veikia ir intuicija, ir nuojauta, ir juslės, ir net pasąmonė. Taigi Nykos-Niliūno „Dienoraščio“ tekstai išties „verti“ ir poetinės kalbos muzikalumo analizės.

Gamtoje Nyka-Niliūnas randa pirmapradžių garsų, ritmų, spalvų, linijų ir sutelkia juos į kūrybą. Visa tai transformuojama į begalę įvaizdžių ir suskamba netikėtomis prasmėmis: „Aš ilgą laiką gyvenau su gamta ir gamtoje, bet mano ilgesys visuomet buvo ne į gamtą, bet iš gamtos. Gamta man visuomet buvo ilgesio žadintojas, fonas, bet ne objektas“ (1975.IV.28) [2]. „Pirmoji mano gyvenimo patirtis – neaprėpiamas ir nenutrūkstamas chaosas metų laikų keitimosi ritme, – chaosas, kurio aš pats dar nepajėgiau įforminti ir suformuluoti. Anksčiausiai išsiskyrė tam tikri garsiniai kompleksai – liepsnos melodija, veriamos durys, langinių bildesys ir vėjas. Po to viskas tarsi praregėjo, atsirado langai ir durys, dienos ir naktys, šviesa ir tamsa. Bet manęs paties lyg dar ir nebuvo. Aš dar nežinojau, kad aš esu aš“ (1946.I.31). Chaotiškame gamtos judėjime jis jaučia dėsningumus – pirmiausia ritmą. Atsiveria klausa, gebanti fiksuoti erdvėje ir gamtoje esančius garsus: „Man visuomet buvo labai svarbūs metų laikai, pasikartojantys, bet kartu ir amžinai nauji savo keitimosi ritme. Jie buvo, t.y, matėsi ir girdėjosi [3], visuomet čia, pasiekiami, ir visuomet kažkur, tolimi ir nepasiekiami“ (1968.XI.7). Gamtoje poetas junta jos cikliškumą. Pavasaris Nykai-Niliūnui – tai nuolatinio judėjimo, nepastovumo metas, todėl pavasario garsai nuolat kinta, gaivališkai jungiasi kurdami scherzo nuotaiką: „Pirmi pavasario ženklai – amžinai naujas ir niekad nenusibostąs jausmas. Nauji garsai pavasario fonetikoje“ (1976.II.12). Autoriui ypač svarbus vaikystės pasaulis, būtent – gamtos patirtis, gamtos pažinimas vaikystėje. Poetas nuolat grįžta į gimtuosius Nemeikščius, tą palaimintą, svajų ir prarasto rojaus kraštą: „Nuostabiausia ir giliausiai įsmigusi juslinė gamtos patirtis man buvo erdves užliejęs pavasario vandens šniokštimas balandžio naktį Nemeikščiuose, nuo kurio aš pradėjau kalbėti kita kalba ir aš tapau aš“ (1994.IX.12). Tekančio arba šniokščiančio vandens ritmas nuplauna ir kartu hipnotizuoja. Prarasto laiko ieškojimuose susiformuoja pagrindiniai „Pavasario simfonijos“ [4] akcentai – į pasąmonę įsigėrę garsai, spalvos, judesiai. Visa tai eilėraštyje išsilieja skirtingais pavidalais, vaizdais, kinta dinaminėje – emocinėje skalėje: „Pavasario simfonijoje“ aš norėjau parodyti savo ankstyvos vaikystės pavasariais įaustų sąmoningų ir nesąmoningų patirčių kompleksą, išreikštų judesio, garsų ir spalvų „kadencijomis“, pilną besiformuojančio pasaulio disharmonijos bei fenomenologinės patirties džiaugsmo (eilėraštyje išreikštų ilgomis eilutėmis, tikslesniais rimais ir griežčiau apibrėžtais ritmais). Pagrindinės temos – šviesa, vėjas, vandens šniokštimas ir „intymūs“ pavasario garsai, judesiai bei spalvos“ (1969.V.31). Dar vienas vaikystės svarbą liudijantis įrašas: „Pavasario simfonija“ yra mano autobiografija iki devynerių metų amžiaus“ (1950.III.16). Išvykęs iš Lietuvos Nyka-Niliūnas kitur nebejunta tokio artimo, betarpiško santykio su gamta. Vis įtempęs ausis bando išgirsti kokį familiaresnį garsą – ar bitės dūzgimą, ar žiogo čirškimą, kas primintų namus, bet nepavyksta. Jo eilėraščiuose gamtos motyvai – medžiai – visada įvardinti, vėjas, žolė, lietus – simbolizuoja vaikystės, namų, praeities ilgesį (o vaikystės ir namų pasaulis poetui tolygus jo dvasinės egzistencijos erdvei). „Nuostabiausias gamtos garsų gamtoje yra žolės šiurenimas, ypač aukštos, pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą, bet kada, ir ne čia, – šiaurėje, nykiai pilkoje tuštumoje, kada staiga pakilusio vėjo gūsis suvarto smilgų viršūnes. Aš tada ne tik gyvendavau, bet ir būdavau. Pietuose gamta absoliučiai nemuzikali, persotinta. Ji nemoka sukelti ilgesio ir numalšinti metafizinio alkio“ (1950.XII.6).

Gamtos muzikalumui reikalinga erdvė, neribojanti garsų tėkmės. Muzikali gamta, t.y. poeto vaikystės patirtis, išlaisvina
arba atveria kitą dimensiją: „Kad būtų galima atsiskirti nuo savęs, tapti Doppelgangeriu ir pamatyti save iš šalies! Bet priešingai: visiško išsiliejimo ir susiliejimo su viskuo jausmas – lyg tapčiau spalva ir garsu. (1946.VIII.29). Kiekvienas metų laikas (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) Nykai-Niliūnui „groja“ skirtingomis tonacijomis, tempais. Kiekvienas jų turi tam tikrus, agogikai būdingus ženklus, ritmiką. Tai vėlgi poeto fantazijos, vidinės būsenos išraiška: „Keistai „muzikali“ balandžio diena – fiziškai ir psichiškai nepakeliamas ostinato, nuobodulio finalas, įsikūnijęs gamtos formomis ir terminais. Būties appoggiatura ir fermata“ (1961.IV.11). Ruduo Nykai-Niliūnui yra įsiklausymo į save ir įsižiūrėjimo į viską laikas. Tad tokią būseną atliepia hipnotizuojantis ostinato: „Hipnotizuojantis gilių kritimas į stogą (šįmet tiek daug jų užderėjo). Iš tiesų jos, prasimušę pro stogą ir lubas, krenta į mane, į mano dirgsnių sistemą. Dieną ir naktį. Be perstojo, be paliovos. Ir pamažu tas nedarnus, atsitiktinis kritimas persiorganizuoja į muzikiniais principais sudarytą garsų sistemą, – lyg ir gamta turėtų „meninių pretenzijų“ (1991.X.3). Poetas nepaaiškina, kokius muzikinius principus čia įžvelgia. Galima spėti, jog tai – minimalizmui būdingi repetityviniai principai. „Nerimo apimtas atsikeliu ir einu pro vasariškai girgždančias duris į kiemą norėdamas automatiškais kūno judesiais išsemti realybę, kad likčiau lengvas ir tuščias kaip apdžiūvusios žolės čežesys po kojomis“ (1946.IV.10). Taigi jis tik eina, žolės čežesys sukeliamas kojomis. Einant galimi minimalūs, laipsniški pokyčiai. Gerai pažįstama tikrovė leidžia nevaržomai – tarsi skriejančio impulso pagava – lengvai pajusti ir išgirsti tikrąją, meninę realybę. Tai tarsi tik kontempliacija. „Medžiai. (…) Vienaip šlamėjo liepos, kitaip ūžė beržai, dar kitaip švokštė eglės. Vienaip pavasarį, kitaip vasarą, rudenį ir žiemą. Aš juos visus atpažindavau, atskirdavau kiekvieną balsą audringų rudenio naktų orkestre: pradėdavo obelys, vyšnios ir kiti smulkesnieji medžiai; netrukus įsijungdavo žaibo sužalotas kaštanas ir plonabalsės liepos (protarpiais atrodydavo lyg girdėtum prislopintą kikenimą); ir tik tada viską nustelbdavo didžiojo Vaškelio beržo būgnai. Taip aš ilgą laiką gyvenau su jais metų laikų keitimosi ritme, garsų ir spalvų orgijoje, ir tai buvo mano amžinybės pradžia“ (1946.I.18).

Svarbu stabtelti prie Nykos-Niliūno poetinės simbolikos. Medis – paslaptingas elementas. Nyka-Niliūnas medžius atpažįsta iš garso. Verbalizuoja medžių orkestrą poetine muzika, kurdamas kondensuotą, dramatišką įtampos liniją. Pirminio skaitymo metu kyla asociacija, kad poetas girdi Hectoro Berliozo diriguojamą orkestrą. Tai patvirtina kitas „Dienoraščio“ įrašas: „Šviesi lapkričio diena, pilna atsiminimų. Vėjo ūžimas besiblaškančiuose medžiuose, su visais crescendo ir diminuendo, su visais piano, forte ir fortissimo, – kaip Berliozo diriguojamas orkestras“ (1984.II.6). Akivaizdu, kad Nyka-Niliūnas yra gerai susipažinęs su H.Berliozo muzika ir ją mėgsta. Įvardindamas pagrindines dinamikos sąvokas – crescendo, diminuendo, piano, forte, fortissimo – jis kalba ir apie orkestro dinamikos niuansus, tačiau konkrečiai jų neįvardija. Šiuos niuansus jis apibrėžia įvardžiu „visas“. Atskiras metų laikas nusakomas skirtingais spalvų ir skambesio niuansais. Kiekvienas medis skirtingu metų laiku „skamba“ kitaip.

„Dienoraštyje“ rasime sapno atmerktomis akimis būsenos „orkestruotę“ gulint ligoninėje: „dienos ritualas prasideda įvairiais ir kaskart intensyvėjančiais garsais koridoriuose, primenančiais Milašiaus Lapkričio simfonijos ką tik atsikėlusių tarnaičių viedrų ledinį žvangesį. Po to ateina angeliškais veidais slaugės matuoti kraujo spaudimo, paimti kraujo, judėjimas ir triukšmas vis intensyvėja. Lauke pradeda švisti. Neilgai trukus pasirodo dirbtinai besišypsąs budintis daktaras šviežiai išskalbtu baltu chalatu, gausios internų svitos lydimas, lakus ir suvereniškas, nelyginant princas Rembrandto Naktiniame patikrinime. Rytmečio uvertiūra baigiasi crescendo kulminacija – pusryčiais. Dienos metu intensyvumas krinta ir išsilygina. Kilimo kreivę pakeičia normalios darbo dienos rutina, kurios neišvengia net ir sunkūs ligonys. Vakare viskas dar kartą suintensyvėja, tik nebe taip energingai ir neilgam. Pavalgius vakarienę, išsivaikšto net ir atkakliausi lankytojai, ir koridoriai pamažu nuščiūva“ (1985.I.28). Tolimas vaikystės vakaras: „pro varstomas duris besiveržią šalčio kamuoliai; po kojomis girgždantis sniegas (kažkas eina kiemu, bet aš nematau, nes langas storiausiai užšalęs); tolimas rogių pavažų trynimosi į nugaląstą kelią garsas ir vakarinio gyvulių girdymo ceremonijos – viedrų žvangėjimo, žmonių šūkalojimo ir galvijų mūkimo – kantata. Padedu knygą, ir paveikslas ima ryškėti, kristalizuotis, – kaip chemikalu veikiamos fotografijos laiko vandenyje, visoje savo optinėje ir akustinėje iki smulkmenų pažįstamos aplinkos realybėje“ (1950.IV.6). Kasdieninės rutinos fragmentai, tai, kas paprastai nebefiksuojama, čia atsiskleidžia įgarsinto vaizdo pavidalu: varstomos durys, girgždantis sniegas, nemato, bet girdi kažką einantį, kiemu, tolimas garsas, viedrų žvangėjimas, žmonių
šūkalojimas, galvijų mūkimas. Atrodytų, tokia garsų kakofonija poetui tampa muzikos žanro įvaizdžiu.

Balso kodas begale transformacijų tarsi raudona gija tęsiasi visoje Nykos-Niliūno kūryboje. Galima viską išgirsti (pasitelkiant poeto metaforą) „su kriauklėm ausyse“. Gamtoje gimsta daina, giesmė, rauda, šauksmas, klyksmas.

Vėjas – vienas svarbiausių Nykos-Niliūno kūrybos motyvų, galima sakyti – leitmotyvų. Jis ne tik dinamikos ženklas, bet su savimi neša ir garsus: jis šaukia, rauda, kužda, ūžia, skundžiasi… „Staigus ir nelauktas, jis pasigirsta už sienų, monotoniškas ir sielą veriantis. Foną, kaip žmogų, gali pažinti iš balso. Nervus dirginančios jo „muzikinės frazės“ prikelia iš miego, ir apima nesuvaldomas noras atidaryti visas duris ir langus ir bėgti iš namų“ (1949.III.3). Čia vėjas sudirgina poeto emocinę ir psichinę būseną. Vėjas taip pat yra ir gaivališkų, dionisiškų, pavasariškų garsų ir dinamikos skleidėjas. Kaip ir medžių skambesys, vėjo balsas metų laikų cikle kinta: „Pūtė stiprus, iš balso man gerai pažįstamas vėjas, drėbdamas dideliais pluoštais krintantį sniegą į veidą“ (1939.XII.16).

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1768 žodžiai iš 5541 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.