A.Puipa „Dievų miškas“
Rašytojo, dramaturgo Balio Sruogos knyga „Dievų miškas“ – šokiruojantis autobiografinis kūrinys apie gyvenimą Štuthofo koncentracijos lageryje Vokietijoje. Šio romano motyvais A. Puipa sukūrė filmą tokiu pačiu pavadinimu kaip romanas. Filmas kaip ir knyga pribloškia savo siužetu, nors pastebima daug skirtumų tarp literatūrinio kūrinio ir jame aprašytų įvykių rodymo ekrane.
Paradoksalu – filmas vadinasi „Dievų miškas“, pavadinimas siejamas su dievais – antgamtiškomis, valdingomis būtybėmis. Tokiu lageryje ir turėjo tapti žmogus – antgamtišku ir valdingu, nes tai vienintelis būdas išgyventi. Privalu pamiršti jausmus, nes juos turi tik žmonės, o tokių koncentracijos stovykloje nėra. Ten tik žvėrys… Žvėrys, nežinantis to, kas yra moralė, jausmai. Pagrindinis filmo personažas Balys Sruoga netgi pasakė: „Gyventi lageryje galima“, tačiau tik tam tikromis sąlygomis. Kaliniai susidarė tris pagrindines taisykles, kurių privalu laikytis norint išlikti:
1. negerti šulinio vandens, nes jis užkrėstas,
2. saugoti kojas, kurios pirmiausia pradeda gangrenuoti,
3. saugoti inkstus, savo kūną nuo sumušimų.
Tai svarbiausi lagerio įstatymai. Kitų nebuvo. Kiekvienas už save ir niekas už tave.
Vis dėlto režisierius A. Puipa šiek tiek atitrūko nuo knygos siužeto, praleisdamas daugelį baisybių, neparodydamas žmonių deginimo krematoriume, baisaus klipatų vaizdo. Pagrindiniai veikėjai parinkti gan stamboki žmonės, neatsižvelgiant į tai, kad lageriuose buvo itin prastas maitinimas. Balys Sruoga numetė net keliasdešimt kilogramų. Šie jo fiziniai pokyčiai nebuvo parodyti.
Puipa siekė parodyti ne tiek fizines veikėjų kančias, kiek jų vidinį tragizmą, jausmus, kuriuos teko išgyventi. Balys Sruoga net išvykęs iš lagerio netapo laisvas. Jo kūnas išsilaisvino, bet sielą įkalino dvejonės, savigrauža, kaltės jausmas. Kūrinio pabaigą vainikuoja finalinė scena – Sruoga eina link lagerio ir mato žmones, kurie ten buvo įkalinti ir kurie gyvi iš neišvyko. Dramaturgas jaučia kaltę, kad jam pavyko išgyventi, o tiek daugybė žmonių, dauguma protingų inteligentų, amžinai užmerkė akis tokioje baisioje aplinkoje. Finalinė scena – atitrūkimas nuo realistinio siužeto, paskata susimąstyti.