Esė Svetimas susipažįstame su Merso šio esė herojumi, neeiline asmenybe, prie šio teiginio dar grįšiu. Miršta herojaus mama, kuri beje, gyvena senelių prieglaudoje ir Merso išvažiuoja į jos laidotuves. Reikalas tame, kad jis nejaučia jokių kaip mums atrodo reikalingų tam atvejui jausmų. Motinos netektis dažniausiai išgyvenama smarkiausiai ir skaudžiausiai nei kitos netektys žmogaus gyvenime. Jo šaltumas motinai jaučiamas jau nuo pirmų puslapių, reiškia jam nesvarbu kaip jis čia pateko, jam nesvarbu kas čia vyksta. Jam jausmai nerūpi, neaišku ar išvis tokius turi. Faktas, kad turi protą ir tas aišku irgi nuo pirmų puslapių ir protas nėra pakankamai įžvalgus, kad numatyt su motinos mirtim susijusias situacijas. Jis yra herojus, o gal tiesiog žmogus kuris yra ne tai kad kvailoje būsenoje, mums įprastine prasme, bet yra absurdiškoj būsenoje savęs paties atžvilgiu. Jam nerūpi aplinkiniai žmonės, jis susigaudo ties jų reakcijomis į savo motinos mirtį, apie jas galvoja ir galvoja kaip iš jų greičiau išsisukt. Jam motinos mirtis nerūpi. Bet situacija ta, kad yra priimta visuomenėje, motinos mirtis yra sukrėtimas jos vaikams, Merso jos vaikas, bet tai jam nėra sukrėtimas, jam ant to nusispjaut. Tai jo neliečia, šiuo atveju paisoma aplinkinių reakcijos, kuri yra svarbesnė. Tai absurdiška situacija, žmogus, šiuo atveju Merso, yra matuojamas visuomenės normatyvu konkrečioje situacijoje. Gal būt Camus pasirenka kraštutinumą, taip galima ryškiai atspindėti visuomenę kuri tikisi iš tavęs konkretaus veiksmo. Taip galima atspindėti ir tą žmogų kuris yra visuomenėje kitoks, šiuo atveju tai be abejo kraštutinumas, bet visgi kraštutinumas tik tuo atveju jei ir mes iš Merso tikimės stereotipiškos veiksenos.
Merso toks dalykas visiškai nejaudina, jis daugiau tai mato kaip trukdį jo darbui, nes jis turi atsiprašyti kelioms dienoms. Lauke labai karšta ir spigina saulė, dėl to dvi valandas važiuoti autobusu labai nemalonu.
Ko gero Camus šneka apie tai, kad mes negalim nieko žinot apie gyvenimą, nė vienas negalim pasigirt jį visą patyrę, tuo tarpu, kiekvienas giriamės tam tikra dalies jo patirtimi, klausome tokių pačių pagyrų ir iš to susidarom kito žmogaus elgsenos vaizdinį. Tai situacijos laipsniavimas kuris dažnu atveju pasitelkiamas neapgalvotai, mirė motina – žmogus neverkia, sudužo lėkštė ir žmogus nepergyvena, tai skirtingi dalykai ir į abu juos galimos nestandartinės reakcijos, nes jose standartas yra tik vienas – gryna statistika, žmonių kiekio nuomonė. Kitų nėra, dėl to negali būti kitų reakcijų, išraiškų net minčių. Merso yra nusispjovęs. Nusispjauk ant gyvenimo ir motinos mirtis prilygs lėkštės sudužimui. Tai ir yra absurdas. Netgi daug absurdo, ką bepasirinksi. Merso šaltumas motinos mirčiai yra absurdiškas dėl daugumos žmonių susidarytos gyvenimo vertės kur motina kaip gyvenimo teikėja ir juo besirūpinančio žmogaus vaidmeniu užima ryškiausią vertę savo pagimdytojo akivaizdoje. Absurdas tame, kad žmonės atsistoja tarp tavęs ir žmogaus suteikusio tau gyvenimą, tarsi jie yra tokie patys kaip tu, ir diktuoja savo gyvenimo reikšmės sampratą. Kitas absurdas tame, ar klausimo apie gyvenimo vertę kėlimas išvis kaip nors susijęs su aplinkiniais kurie į tavo gyvenimą reaguoja. Šiuo atveju tai pareikšdami užuojautą Merso, žmonės rėmėsi jo reakcija į gyvenimą jos nežinodami. Ir iškelti retorinį klausimą ar gyvenimas yra absurdiškas, ar žmonės jame yra absurdiški, ar, galų gale pats žmogus, kartu ir aš yra absurdas.
Ir dar daug įvairių smulkmenų rodo, jog motinos mirtis jam nerūpi. Žmonės Merso aplinkoje kai kurie keistoki, kai kurie stereotipiški savo vaidmeniui. Užeigos šeimininkas rodo užuojautą, pensiono direktoriui šiek tiek keistai atrodo sūnaus šaltumas motinai mirus. Jiems susidaro toks įspūdis, kad Merso yra šoke, nors jie greičiau linkę taip galvoti, nes antraip toks elgesys negali būti suprastas. Motinos mirtis jam yra formalumas galų gale įteisinantis oficialiai sena jos mirtį. Ji mirė tada kai pasidarė nuobodu namie, ji nieko nebegalėjo duoti sūnui kaip ir jis jai, o čia pensionate tarp jos amžiaus žmonių galėjo atrasti sau naujų draugų. Merso pasirodo tiesmukas, jis taip galvoja ir to neslepia tokiu pažiūriu šokiruodamas aplinkinius, tiesa jis galvoja ką sako, nenori tuščiai švaistyti žodžių, jam aplinkiniai nuobodūs todėl jis vengia kalbėtis. Vietoj to, kad raudotų, nerastų sau vietos, galų gale patirtų stresą ar susirgtų depresija, Merso elgiasi kitaip. Jis mėgaujasi kava su pienu, mėgaujasi rūkymu, dairosi po mažą pensionato morgą ir nervinasi dėl per daug akinančios šviesos. Jam juokingi senukai atėję budėti prie draugės karsto. Naktį per budėjimą jis užmiega kartu su senukais ant kėdžių. Motinos jis nematė ilgai prieš mirtį ir nemato reikalo atidaryti karsto, nemato reikalo pamatyti motinos veido. Jam daug vargo suteikė visa kelionė į kapines per kaitra, taigi dėl didelio karščio jis net neprisimena kaip ten tos laidotuvės baigėsi. Tiesiai po laidotuvių jis nuskubėjo į autobusą, džiūgauja išvydęs Alžyro šviesas ir su palengvėjimu galvoja apie būsimą poilsį. Merso atliko visus biurokratinius mirties įvykiui pažymėti reikalus.