E ionesko drama – pamoka
5 (100%) 1 vote

E ionesko drama – pamoka

Prieš analizuojant E. Ionesko dramą, derėtų apibrėžti, kokiai srovei ji priskiriama ir apibūdinti svarbiausius srovės bruožus.

Ionesko, sukūręs dramą „Plikagalvė dainininkė“, pradėjo absurdo teatro raidą. Absurdo dramai priskiriama ir jo drama „Pamoka“. Absurdo dramos įprasmina egzistencializmo filosofijos nuostatas, daug ką perima iš siurrealizmo. Pats absurdas yra postmodernizmo apraiška. O postmodernizmo visuma yra „nepripažįstanti „charakterio“ ir „siužeto“ ir laikanti juos bereikšmėmis ar meno požiūriu apsauginėmis sąvokomis ar konvencijomis, reikšmę – apgaule, tikinti, kad neverta stengtis suvokti pasaulį ar tikėti, kad yra „pasaulis“, kurį galima suprasti“ . Tai tinka ir absurdo dramai, tik čia yra ir dar daugiau bruožų.

Absurdo drama statiška, dažniausiai keliamos problemos – žmogaus vienišumas ir bendravimo problema. Absurdo drama pažeidžia svarbiausius dramos principus – nelieka charakterių, fabulos, konflikto, nėra prasmingo veiksmo. Dėl šių priežasčių E. Ionesko pirmąją savo dramą buvo pavadinęs antidrama.

Drama „Pamoka“ – tipiška absurdo drama. Pirmiausia pastebima tai, kad dramos pavadinimas neatitinka turinio. Perskaičius matyti, kad pamoka taip ir neįvyko. Mokytojas neatliko savo funkcijos – perduoti žinias, o mokinė nieko neišmoko. Ir apskritai dramoje pamokos procesas nėra svarbus.

Dramos idėja, kaip ir būdinga absurdo dramai – izoliacija, bendravimo negalimumas. Žmonės negali bendrauti, nes kalba nėra bendravimo priemonė. „Dialogą dažnai sudaro tušti, nuvalkioti posakiai bei stereotipiškos frazės, nes taip esą žmonės kalba kasdieniniame gyvenime. Kartais dialogas suprastinamas iki minimumo, žodis beveik nustoja bet kokio svorio.“ :

„MOKINĖ <…> Taip, ponas mokytojau. Laba diena, ponas mokytojau. Atėjau laiku, kaip matote. Bijojau pavėluoti.

MOKYTOJAS. Labai gerai, gerbiamoji, bet nevertėjo taip skubėti. Labai atsiprašau, kad priverčiau laukti… Aš ką tik baigiau… žinote…na… Prašom atleisti… Atleiskite…“

Kaip matyti, pokalbis visiškai neinformatyvus. Tačiau ar galėtumėme drąsiai pasakyti, kad realiame gyvenime žmonės taip nekalba? Buitinėje kalboje, kasdieniame žmonių bendravime gausu pokalbių apie nieką. Juk dabar kalbos stilistai netgi yra įvardinę atskirą kalbos funkciją – timinis kalbėjimas – tai yra kalbėjimas tam, kad kalbėtum, pokalbiai apie orą ir panašiai. Vadinasi, tokie pokalbiai yra absurdiški, nes „kalbant apie absurdo teatrą, jo sąvokos pagrindu paprastai laikoma E. Ionesko definicija: absurdiška tai, kas neturi tikslo“ . Kalbant apie nesusikalbėjimą, šioje dramoje gausu ir daugiau pavyzdžių. Pateikiamos absurdiškos filologinės idėjos:

„MOKYTOJAS. <..> mano draugas, jis turėjo rimtą tarties ydą: negalėjo ištarti raidės „f“. Vietoj „f“ jis sakydavo „f“. Taigi vietoj „fontanas“ jis sakydavo „fontanas“, <…>

…Kaip, pavyzdžiui, pasakytumėt prancūziškai: „Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis?““

Taigi nesusikalbėjimas – pagrindinė dramos idėja. Žmonių ir atskirų tautų negali vienyti kalba. Bet kokiu atveju žmonės nesusikalba. Žmonės negirdi vieni kitų.

Drama „Pamoka“ prasideda gana ilga remarka. Joje aprašoma aplinka. Tai tarnybinė remarka režisieriui. Antroji remarka pristato tarnaitę. Pati ilgiausia ir svarbiausia dramos remarka – trečioji. Ji įdomi tuo, kad trumpai nupasakoja visą dramą: veikėjų emocijų kaitą ir finalą. Tokia remarka akcentuoja, kad nereikia į tai, kas vyksta, įsijausti, manyti, kad tai tikrovė. Aiškiai nurodoma į reliatyvumą, į tai, kad negalima susitapatinti, reikia tik stebėti ir analizuoti. Kitos remarkos yra labai trumpos, jos yra tik intarpai skliausteliuose arba vos kelių eilučių tarnybinės remarkos:

„MOKINĖ. Dėkui, ponia.

Atsisėda prie stalo veidu į salę; lauko durys jai iš kairės; nugara atsukta į kitas duris, pro kurias išskuba tarnaitė.

TARNAITĖ (šaukia). Ponas mokytojau, prašom nulipti. Mokinė atėjo.

MOKYTOJAS (už scenos plonu balseliu). Dėkui. Lipu… tuojau… tuojau…“

Kaip jau buvo minėta, absurdo dramose laužomi dramos kūrimo principai. Nelieka logiškos veiksmo sekos, fabulos, charakterių, konflikto. Dramoje „Pamoka“ taip pat laužomi dramos kūrimo principai. Visų pirma, tai statiška drama. Nėra veiksmo, judesio, dinamikos. Veiksmas čia yra tik personažų judesiai (ateina, rašo, išeina, gestikuliuoja), na, galbūt dar nužudymo scena. Tačiau visiškai nėra fabulinio veiksmo, įvykių. Absurdo teatras klausia – kam veikti, jei absurdo pasaulyje nieko pakeisti negalima? Todėl ir pasirenkami veikėjai, kurie nemąsto, neveikia. Dramoje mokinė nori apginti daktaro disertaciją, tačiau jai padės tėvai (veikėjai visuomet laukia kitų pagalbos), mokytojas, nors pati negali atlikti paprasčiausių matematinių veiksmų:

„MOKINĖ. Ir toks painus… Laimė, mano tėvai gana pasiturintys. Jie padės man studijuoti, baigti labai aukštus mokslus<…>Mano tėvai norėtų – jei tik tai įmanoma per tokį trumpą laiką – jie norėtų, kad paruoščiau abi disertacijas.

<…>

MOKYTOJAS. Taip. Vadinasi, iš keturių reikia atimti tris.

MOKINĖ. Tai bus… septyni?“

Tačiau tikras absurdas yra tai, kad mokinė nesugebėdama atlikti pačių elementariausių
užduočių, gali atlikti labai sudėtingus, paprasto žmogaus protui neįmanomus veiksmus:

„MOKYTOJAS. <…> bet kaipgi galima, neįsisavinus svarbiausių elementų, mintinai suskaičiuoti – o tat eiliniam inžinieriui nieko nereiškia – kiek bus, pavyzdžiui, tris milijardus septynis šimtus penkiasdešimt penkis milijonus devynis šimtus devyniasdešimt aštuonis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt vieną padauginus iš penkių milijardų šimto šešiasdešimt dviejų milijonų trijų šimtų tūkstančių penkių šimtų aštuonių?

MOKINĖ. (kaip mat). Bus devyniolika kvintilijonų trys šimtai devyniasdešimt kvadrilijonų du trilijonai aštuoni šimtai keturiasdešimt keturi milijardai du šimtai devyniolika milijonų šimtas šešiasdešimt keturi tūkstančiai penki šimtai aštuoni.

<…>

Labai paprastai. Nepasitikėdama savo aritmetiniais gabumais, aš mintinai išmokau visus galimus visų galimų veiksmų variantus.“

Tokia E. Ionesko ironija pabrėžia žmogaus žinių nuvertinimą. Mokinė nenori mokytis. To nori jos tėvai. Be to, svarbu ne žinios, o diplomas, vardas, gautas apsigynus dvi daktaro disertacijas. Tai materialistinis požiūris. O tokį požiūrį geriausia atskleisti absurdiškomis situacijomis, grotesku. Kam mokytis mąstyti, jei galima „iškalti“, kam kažką suprasti, jei pakanka tik žinoti faktą? Taip dramoje pašiepiamas miesčioniškumas ir žmogaus mąstymo ribotumas. Tarsi pasmerkiama ta visuomenės dalis, kuri taikosi prie sukurtų stereotipų, o visiškai nesiekia nieko naujo, kuri ne pati kuria pasaulį, kuriame gyvena, o prisitaiko prie jau kažkieno sukurto. Taigi dramos veikėjai nemąsto ir neveikia patys.

Dramos „Pamoka“ veikėjai lyg ir nėra tipiški absurdo dramai. Absurdo dramos veikėjai yra be charakterių. Šioje dramoje psichologinės charakteristikos gana ryškios. Apie tai kalbama trečiojoje remarkoje:

„<…> Ji atrodo mandagi, gerai išauklėta mergaitė, bet labai gyva, linksma, temperamentinga, atvirai besišypsanti. <…> Nepaprastai mandagus, labai drovus, iš drovumo kalba tyliu balsu, labai korektiškas – tikras mokytojas.“

Dramos autorius sukuria nors ir schematiškus, tačiau vis dėlto charakterius. Veikėjai yra tipizuojami. Pasirinkti ne šiaip atsitiktiniai, nežinomų profesijų atstovai, o mokytojas ir mokinė. Šie žmonės visuomenėje išsiskiria iš kitų. Vaikystėje ir jaunystėje visi turi mokytis, būti mokiniais, o mokytojas visuomenėje visuomet yra gerbiamas žmogus, kuris moko ir ugdo jaunimą.

Tačiau pradžioje sukuriamas veikėjų paveikslas palaipsniui griaunamas. Skaitytojas apie veikėjų būsenos pasikeitimą sužino dar iš pirmos remarkos, tačiau įdomu stebėti kaitą dramos eigoje. „Charakteriai dažnai nei iš šio, nei iš to keičiasi (kartais veikėjai net pasikeičia asmenimis), nes nei vienas iš mūsų nesame tikrai pastovus bei logiškai vientisas.“ Įdomiausia yra tai, kad tikrai neaišku dėl ko keičiasi nuotaika ir elgesys. Tai nemotyvuojama, dingsta priežasties – pasekmės santykiai. Šis bruožas – nemotyvuotas kitimas, taip pat yra vienas iš svarbiausių absurdo dramos bruožų. Dėl šių priežasčių dramos veikėjai tampa panašūs į marionetes, kurias valdo nematomos jėgos. Veikėjai negali pasipriešinti. Tai – gyvenimo absurdas. Todėl „E. Ionesko dramaturgija vis labiau buvo suvokiama kaip absurdiškas „lėlių teatras“, keliantis suaugusiems vaikišką siaubą“. Tačiau kartu su gyvenimo absurdiškumo problema čia kartu keliama ir kita idėja – žmogus nėra atsakingas už savo veiksmus. Niekas nuo žmogaus nepriklauso, viskas tarsi nuspręsta iš anksto:

„Linksma, besišypsanti mergaitė darysis liūdna, paniurs <…>. <…>Veiksmo metu jo drovumas pamažėl, nepastebimai išnyks, akys ims gašliai blizgėti, tiesiog degte degs <…>“

Veikėjų metamorfozė atskleidžiama jau dramos pradžioje, tačiau priežastis nenurodoma. Mokytojas pradeda keistis per kalbos pamoką. Pastebimas sadistiškumas, kalba tampa padrikesnė, daugiau pauzių:

„MOKYTOJAS (valdingai). Tylos! Ką tai reiškia? <…>Neliūdėkit, gerbiamoji. Mes dar grįšim prie to… o gal ir nebegrįšim. Kas gali žinoti?“

Kuo toliau, tuo mokytojas tampa agresyvesnis, pradeda rėkti, grasina mokinei:

„MOKYTOJAS. Tylėt! Kad duosiu per snukį!“

Agresija ir įsiutis toliau tik didėja. Rodos, kad tai jau vyksta savaime, kaip akmuo riedėdamas nuo kalno įgauna vis didesnį pagreitį, taip ir mokytojo nuotaika, kuo toliau, tuo labiau bjūra.

Mokytojo nuotaiką gadina ir mokinės zirzimas, jog jai skauda dantį. Linksma mergaitė tampa irzli, ji nesukoncentruoja dėmesio, atrodo, kad pavargo ir išseko. Jos nuotaikos keičiasi jau matematikos pamokoje, kuomet ji negali atsakyti į mokytojo klausimus. Mokinė visiškai pasikeičia ir atrodo apimta depresijos per kalbos pamoką, tuomet ji pasisako, kad jai skauda dantis. Šis skausmas nėra vien tik fizinis skausmas. Tai pralaimėjimas, pasidavimas. Ji nebesipriešina mokytojui, pati neprotauja, jai sunku netgi pakartoti. Skausmas vis didėja ir mokinės apatijos būseną išreiškia viso kūno skausmas:

„MOKINĖ (vangiu balsu). Taip, ponas mokytojau!

<…>

MOKINĖ. Man skauda dantis, ponas mokytojau. <…> Atleiskite, ponas mokytojau, bet… Oi kaip skauda dantis… aš nejuntu jokio skirtumo. <…> (verkšlena) skauda dantis.“

Taigi įvyksta personažų metamorfozė, jie
esmės, tačiau kodėl, taip ir lieka neaišku. Galbūt dėl to, kad jie nesusikalba, neranda „bendros kalbos“.

E. Ionesko dramoje „Pamoka“ ryški dar viena tema, tai – nuomonės ir valios primetimas silpnesniam. Mokytojas gali įsakinėti, rėkti, netgi panaudoti jėgą, nes jis stipresnis, vyresnis, pagaliau – jis vyras, o mokinė tik mergaitė. Tai – visuotinė išnaudojimo tema. Tikrovėje irgi taip. Visuomet autoritetą turi stiprūs ir valdingi, o „maži“ ir silpni žmonės jiems paklūsta. Tai tarsi tas pats lėlių teatras, kur stipresni tampo už virvelių silpnesnius. Ši tema ypač aktuali buvo pokario laikotarpiu, kuomet žmonės pasmerkė karą ir jo padarinius. E. Ionesko drama „Pamoka“ parašyta 1951 metais, galbūt todėl ši tema dar buvo aktuali autoriui.

Dramoje „Pamoka“ yra dar viena veikėja. Tai – tarnaitė. Dramos pradžioje skaitytojui atrodo, kad ji vieninentelė čia turi proto, logiškai mąsto ir yra tarsi pranašas, kuris žino šio susitikimo pabaigą. Ji vis įspėja mokytoją:

„TARNAITĖ. Nereikia filologijos, ponas mokytojau, per filologiją žmogus išeina iš krašto…

<…>Žiūrėkit, kad kas neatsitiktų! O gali atsitikti, oi, gali!“

Tarnaitės pasirodymai žadina smalsumą. Kodėl ji įspėja mokytoją ir kas jau buvo atsitikę? Ji atrodo pakankamai protinga ir normali moteris. Tačiau ši nuostata dramos pabaigoje sugriaunama ir pasirodo, kad ji – dar vienas absurdiškas personažas. Kai mokytojas nužudo mokinę, tarnaitės reakcija yra per daug paprasta, o skaitytojui – šokiruojanti:

„TARNAITĖ. Tik pamanykit, keturiasdešimtas kartas per dieną!.. Ir kas dieną vienas ir tas pats! Kas dieną! Kaip jums negėda, jūsų amžiuj… dar susirgsite! Nebeturėsite nė vienos mokinės. Taip jums ir reikia.“

Tarnaitė yra absurdiškas personažas, nes jos reakcija į įvykį nėra adekvati. Ji toleruoja mokytojo elgesį, atleidžia jam, kaip vaikaims atleidžiami jų įnoriai. Ir jos supratimu, didžiausia bausmė – neturėti mokinių. Tai yra nelogiška, absurdiška, tai sukelia šypseną. Tačiau tarnaitės personažas yra mažiau absurdiškas nei mokytojo ir mokinės. Mokytojas ir mokinė nežino, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi, jie tarsi pasiduoda kažkieno įtakai, o tarnaitė pati apsisprendžia, netgi vadovauja mokytojui:

„TARNAITĖ. Palaidosim… kartu su anom trisdešimt devyniom.. iš viso bus keturiasdešimt karstų… Iškviesime laidotuvių biuro tarnautojus ir mano meilužį, kleboną Ogiustą… Užsakysim vainikus…“

E. Ionesko dramose svarbią vietą užima mirties tema. Ne išimtis ir drama „Pamoka“. Dramos pabaigoje sužinome, kad ši mokinė yra keturiasdešimtoji mokytojo auka. Beje, tai vyksta kasdien. Dėl šios priežasties dramoje mirtis neatrodo tokia baisi ir paslaptinga. Kai mirčių tiek daug, ji tampa panaši į konvejerio būdu pagamintą prekę. O ko yra daug, tas nelabai vertinama. E. Ionesko tokiu būdu nori priminti žmonėms, kad jie gyvenime dažnai pamiršta, kad yra mirtingi. Galbūt dėl to ir jų veiksmai ne visuomet atitinka moralines ar etines nuostatas. Mirtis neteko sakralumo ir šventumo. Dramoje „Pamoka“ mirtis parodoma neestetitiškai, ji erotizuojama:

„Po pirmo smūgio Mokinė susmunka ant kėdės, plačiai išskėstos kojos kabo abipus kėdės sėdynės“

Dar viena absurdiško gyvenimo detalė – absurdiškas gyvenimas, absurdiška, beprasmiška, šokiruojanti ir mirtis. Nėra nieko švento ir gerbiamo. Mokytojas mokinę nužudo peiliu, nes nesuvaldo savo emocijų. Gyvenime, kuriame žmonės nemąsto ir neveikia, vyrauja jausmai ir aistros. Žmonės atsiduoda savo instinktams, nebando jų suvaldyti.

Peilis, kuriuo nužudoma mokinė, gali būti interpretuojamas ne tik kaip nužudymo įrankis, paprastas daiktas. Absurdo dramose labai mažai daiktų, tačiau būtent todėl jie yra labai svarbūs ir įgyja simbolinę reikšmę. Peilį galima traktuoti kaip mokslo simbolį. Mokytojas visą laiką bando kažką paaiškinti mokinei, perduoti savo žinias, tačiau ji nesupranta ir nieko neišmoksta. Todėl peilis yra lyg paskutinė viltis, kad mokinė „prabustų“ ir įsiklausytų, susivoktų ir pradėtų mąstyti. Tačiau absurdo teatro personažui tai yra neįmanoma, todėl mokinė miršta.

Dar vienas svarbus daiktas dramoje yra skambutis. Drama prasideda ir baigiasi skambučiu. Šis garsas yra tarsi įspėjimas, signalas, kad kažkas ne taip. Jis simbolizuoja nerimą, netgi mirtį.

Taigi E. Ionesko drama „Pamoka“ yra absurdo drama. Ji atitinka visus absurdo dramos kūrimo reikalavimus. Be to, visa žmogaus egzistencija ir gyvenimas įprasminami tik per absurdiškus įvykius ir veikėjus. Visa drama, galima sakyti, neturi nei aiškios pradžios, nei pabaigos, ji baigiasi taip, kaip prasideda ir yra lyg epizodas. Perskaičius dramą susimąstai ar tikrai gyvenimas toks absurdiškas? Nejaugi visi elgiamės taip, kaip šie personažai? Nejaugi žmonės tikrai nesusikalba, negali bendrauti, nejaugi mes visi esam materialistai ir laukiam, kol kas nors ką nors už mus padarys? Bet, tikriausiai, tokios nuotaikos žmones (kartu ir rašytojus) buvo apėmusios po karo. Dabar gyvenimas tęsiasi, ir, norisi tikėtis, kad jame absurdo mažiau. Nors… ar kas galėtų ginčytis, kad jo visai neliko?

Literatūros sąrašas

1. Borchmeyer D., Žmegač V. Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. – V.,2000

2. Dvidešimto amžiaus drama. –

3. Hawthorn J. Moderniosios literatūros teorijos žinynas. – V.,1998

4. Ostrauskas. K. Ketvirtoji siena. –