E ionesko drama – pamoka
5 (100%) 1 vote

E ionesko drama – pamoka

Prieš analizuojant E. Ionesko dramą, derėtų apibrėžti, kokiai srovei ji priskiriama ir apibūdinti svarbiausius srovės bruožus.

Ionesko, sukūręs dramą „Plikagalvė dainininkė“, pradėjo absurdo teatro raidą. Absurdo dramai priskiriama ir jo drama „Pamoka“. Absurdo dramos įprasmina egzistencializmo filosofijos nuostatas, daug ką perima iš siurrealizmo. Pats absurdas yra postmodernizmo apraiška. O postmodernizmo visuma yra „nepripažįstanti „charakterio“ ir „siužeto“ ir laikanti juos bereikšmėmis ar meno požiūriu apsauginėmis sąvokomis ar konvencijomis, reikšmę – apgaule, tikinti, kad neverta stengtis suvokti pasaulį ar tikėti, kad yra „pasaulis“, kurį galima suprasti“ . Tai tinka ir absurdo dramai, tik čia yra ir dar daugiau bruožų.

Absurdo drama statiška, dažniausiai keliamos problemos – žmogaus vienišumas ir bendravimo problema. Absurdo drama pažeidžia svarbiausius dramos principus – nelieka charakterių, fabulos, konflikto, nėra prasmingo veiksmo. Dėl šių priežasčių E. Ionesko pirmąją savo dramą buvo pavadinęs antidrama.

Drama „Pamoka“ – tipiška absurdo drama. Pirmiausia pastebima tai, kad dramos pavadinimas neatitinka turinio. Perskaičius matyti, kad pamoka taip ir neįvyko. Mokytojas neatliko savo funkcijos – perduoti žinias, o mokinė nieko neišmoko. Ir apskritai dramoje pamokos procesas nėra svarbus.

Dramos idėja, kaip ir būdinga absurdo dramai – izoliacija, bendravimo negalimumas. Žmonės negali bendrauti, nes kalba nėra bendravimo priemonė. „Dialogą dažnai sudaro tušti, nuvalkioti posakiai bei stereotipiškos frazės, nes taip esą žmonės kalba kasdieniniame gyvenime. Kartais dialogas suprastinamas iki minimumo, žodis beveik nustoja bet kokio svorio.“ :

„MOKINĖ <…> Taip, ponas mokytojau. Laba diena, ponas mokytojau. Atėjau laiku, kaip matote. Bijojau pavėluoti.

MOKYTOJAS. Labai gerai, gerbiamoji, bet nevertėjo taip skubėti. Labai atsiprašau, kad priverčiau laukti… Aš ką tik baigiau… žinote…na… Prašom atleisti… Atleiskite…“

Kaip matyti, pokalbis visiškai neinformatyvus. Tačiau ar galėtumėme drąsiai pasakyti, kad realiame gyvenime žmonės taip nekalba? Buitinėje kalboje, kasdieniame žmonių bendravime gausu pokalbių apie nieką. Juk dabar kalbos stilistai netgi yra įvardinę atskirą kalbos funkciją – timinis kalbėjimas – tai yra kalbėjimas tam, kad kalbėtum, pokalbiai apie orą ir panašiai. Vadinasi, tokie pokalbiai yra absurdiški, nes „kalbant apie absurdo teatrą, jo sąvokos pagrindu paprastai laikoma E. Ionesko definicija: absurdiška tai, kas neturi tikslo“ . Kalbant apie nesusikalbėjimą, šioje dramoje gausu ir daugiau pavyzdžių. Pateikiamos absurdiškos filologinės idėjos:

„MOKYTOJAS. <..> mano draugas, jis turėjo rimtą tarties ydą: negalėjo ištarti raidės „f“. Vietoj „f“ jis sakydavo „f“. Taigi vietoj „fontanas“ jis sakydavo „fontanas“, <…>

…Kaip, pavyzdžiui, pasakytumėt prancūziškai: „Mano senelės rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis?““

Taigi nesusikalbėjimas – pagrindinė dramos idėja. Žmonių ir atskirų tautų negali vienyti kalba. Bet kokiu atveju žmonės nesusikalba. Žmonės negirdi vieni kitų.

Drama „Pamoka“ prasideda gana ilga remarka. Joje aprašoma aplinka. Tai tarnybinė remarka režisieriui. Antroji remarka pristato tarnaitę. Pati ilgiausia ir svarbiausia dramos remarka – trečioji. Ji įdomi tuo, kad trumpai nupasakoja visą dramą: veikėjų emocijų kaitą ir finalą. Tokia remarka akcentuoja, kad nereikia į tai, kas vyksta, įsijausti, manyti, kad tai tikrovė. Aiškiai nurodoma į reliatyvumą, į tai, kad negalima susitapatinti, reikia tik stebėti ir analizuoti. Kitos remarkos yra labai trumpos, jos yra tik intarpai skliausteliuose arba vos kelių eilučių tarnybinės remarkos:

„MOKINĖ. Dėkui, ponia.

Atsisėda prie stalo veidu į salę; lauko durys jai iš kairės; nugara atsukta į kitas duris, pro kurias išskuba tarnaitė.

TARNAITĖ (šaukia). Ponas mokytojau, prašom nulipti. Mokinė atėjo.

MOKYTOJAS (už scenos plonu balseliu). Dėkui. Lipu… tuojau… tuojau…“

Kaip jau buvo minėta, absurdo dramose laužomi dramos kūrimo principai. Nelieka logiškos veiksmo sekos, fabulos, charakterių, konflikto. Dramoje „Pamoka“ taip pat laužomi dramos kūrimo principai. Visų pirma, tai statiška drama. Nėra veiksmo, judesio, dinamikos. Veiksmas čia yra tik personažų judesiai (ateina, rašo, išeina, gestikuliuoja), na, galbūt dar nužudymo scena. Tačiau visiškai nėra fabulinio veiksmo, įvykių. Absurdo teatras klausia – kam veikti, jei absurdo pasaulyje nieko pakeisti negalima? Todėl ir pasirenkami veikėjai, kurie nemąsto, neveikia. Dramoje mokinė nori apginti daktaro disertaciją, tačiau jai padės tėvai (veikėjai visuomet laukia kitų pagalbos), mokytojas, nors pati negali atlikti paprasčiausių matematinių veiksmų:

„MOKINĖ. Ir toks painus… Laimė, mano tėvai gana pasiturintys. Jie padės man studijuoti, baigti labai aukštus mokslus<…>Mano tėvai norėtų – jei tik tai įmanoma per tokį trumpą laiką – jie norėtų, kad paruoščiau abi disertacijas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 778 žodžiai iš 2519 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.