Lietuvių kalbos pamoka tipai struktūra analizė stebėjimas
5 (100%) 1 vote

Lietuvių kalbos pamoka tipai struktūra analizė stebėjimas

REFERATAS

LIETUVIŲ KALBOS PAMOKA: TIPAI, STRUKTŪRA, STEBĖJIMAS, ANALIZĖ

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………..3

I. Pamoka bendrojoje pedagogikos didaktikoje……………………………………..4

1. Tipai…………………………………………………………………………….4

2. Struktūra…………………………………………………………………………4

II. Pamoka lietuvių kalbos didaktikoje…………………………………………….….9

1. Tipai……………………………………………………………………………….9

2. Struktūra………………………………………………………………………….10

III. Lietuvių kalbos pamoka specialiojoje didaktikoje……………………………….11

1. Tipai………………………………………………………………………………11

2. Struktūra………………………………………………………………………….12

IV. Pamokų stebėjimas ir analizė……………………………………………………..12

V. Priedai………………………………………………………………………………15

1. Priedas…………………………………………………………………………….15

2. Priedas…………………………………………………………………………….17

3. Priedas……………………………………………………………………………..21

Išvados…………………………………………………………………………………22

Naudota literatūra………………………………………………………………………23

ĮVADAS

Mokytojai, metodininkai, švietimo darbuotojai dažnai ginčijasi – kokia turėtu būti šiuolaikinė pamoka, jos tipai bei struktūra. Šiuolaikinėje mokykloje mokytojui sudominti vaikus tokiais dalykais kaip darbas klasėje ir knygų skaitymas yra gana sudėtinga, kadangi vaikai auga supami kompiuterių, televizijos, vaizdo žaidimų. Dažnai iš mokytojų lūpų galima išgirsti: ,,Jei tik tą pamoką būčiau pradėjusi nuo…” Jei būčiau! Tai – pavėluotos mintys, jei tik mokytojas iš anksto būtų numatęs pamokos struktūrą, manyčiau, žodelio ,, Jei…” nereikėtų sakyti. Žinoma, kad ir kaip plačiai bei tobulai literatūroje visa tai būtų išdėstyta, vis tiek niekada nebus aprėpiamos visos problemos iškylančios praktiniame darbe – pamokose.

Pamoka – tai dugiau ar mažiau išbaigtas mokymo proceso gabalėlis , ląstelė . Joje kaip vandens lašelyje atsispindi įvairios mokymo proceso pusės, rekalavimai jam. Mokslininkų požiūriu, pamoka yra apibrėžiama kaip laiko ribotas susitikimas, kurio metu yra vykdoma programa. Tai – pagrindinė mokymo organizavimo forma šiuolaikinėje mokykloje, kūrybinis procesas, įgalinantis kurti mokinį ir mokytoją, bet kartu tai ir sudėtingas pedagoginis darinys. Pavykusi pamoka praturtina tiek mokinio, tiek mokytojo asmenybę.

Objektas – pamoka: tipai, struktūra, stebėjimas, analizė.

Tikslas – naudojantis moksline literatūra atskleisti galimus lietuvių kalbos pamokos tipus, struktūrą, juos paanalizuoti, apibūdinti, palyginti su pamoka bendrojoje pedagogikos didaktikoje, pateikti keletą pamokos planų pavyzdžių.

Uždaviniai:

1. Pateikti lietuvių kalbos pamokos struktūrą, tipus;

2. Atskleisti kiekvienam tipui būdingus bruožus, teigiamus bei neigiamus vienokios ar kitokios pamokos aspektus;

3. Minėtuoju aspektu palyginti bendrosios didaktikos pamokas su lietuvių kalbos pamokomis bendrojo lavinimo mokykloje ir specialiojoje mokykloje.

Metodas – mokslinės literatūros analizė

I. PAMOKA BENDROJOJE PEDAGOGIKOS DIDAKTIKOJE

1. Tipai

Pamokos gali būti skirstomos į tipus pagal įvairius požymius. Pedagoginėje literatūroje jos skirstomos labai įvairiai.

Oniščiukas (1980) siūlo tokią pamokų tipų klasifikaciją:

1) Naujų žinių įsisavinimo pamoka. Šis pamokos tipas taikytinas praktikoje, jei yra nagrinėjamos sąvokos, dėsniai, teorijos ir keliamas uždavinys (tikslas), kad mokiniai jas sąmoningai ir tvirtai įsisavintų.

2) Įgūdžių ir mokėjimų įsisavinimo pamoka. Taikoma numatant, kad bus ugdomi mokinių įgūdžiai.

3) Žinių, įgūdžių ir mokėjimų pritaikymo pamoka. Tai pamokos, kurių metu žinios, mokėjimai, įgūdžiai pritaikomi praktinėje plotmėje.

4) Žinių apibendrinimo ir sisteminimo pamoka. Šis pamokų tipas apima ne tik apibendrinamąjį kartojimą. Pagrindinis didaktinis jų tikslas – sisteminti žinias.

5) Žinių, įgūdžių ir mokėjimų kontroliavimo bei koregavimo pamoka. Tai pamokos, kurių metu žinios, mokėjimai, įgūdžiai įtvirtinami, koreguojami.

6) Kombinuota pamoka. Per šią pamoka siekiama dviejų lygiaverčių didaktinių tikslų. Šio tipo pamokos dažniausiai vedamos pradinėse klasėse, kur kiekvienai iš jų skiriama nedaug mokomosios medžiagos.

Įdomų požiūrį į pamoką atskleidžia Montesori (1992): “Mokykloje turi būti drausminga
laisvė, moksleiviai gali pareikšti savo įgimtus polinkius, o mokytoja negali tenkintis jų stebėjimu, bet imtis ir eksperimento”. Pastebėtina, kad toks principas, kai pamoka paremta įgimtais vaikų polinkiais itin taikytina specialiojoje mokykloje, dėl jos itin tampraus ryšio su gyvenimu, kas yra būtina specialiųjų poreikių vaikams. 2. Struktūra

Pamokos sandarą, pasak Stulpino (1981), sudaro daugelis elementų: organizacinė dalis, žinių atgaminimas, temos skelbimas, naujos medžiagos dėstymas, įtvirtinimas, kartojimas, žinių, mokėjimų ir įgūdžių vertinimas, namų darbų skyrimas, pamokos užbaigimas ir k. t. Šių elementų seka gali būti įvairi, todėl būna daug pamokos struktūros variantų.

Anot Oniščiuko (1980), sąvoka “pamokos struktūra” apima tris požymius: sudėtį, seką bei ryšį. Pasak jo, pamokos struktūrą sudaro išoriniai makroelementai ir vidiniai mikroelementai.

Makroelementų struktūrą nulemia tie uždaviniai, kuriuos nuolat tenka spręsti per tam tikro tipo pamokas, norint sėkmingai siekti didaktinių tikslų. Taigi, kiekvienas pamokos tipas turi tam tikrą, tiksliai apibrėžtą, pagrindinį didaktinį tikslą, kuris yra palaipsniui pasiekiamas, išsprendus daugelį nuoseklių uždavinių.

Tuo tarpu kiekvienas pamokos tipas turi ir vidinę sandarą – mikrostruktūrą. Ją nulemia tie būdai arba priemonės, kuriuos padeda spręsti didaktinius kiekvienos pamokos etapo uždavinius.

Oniščiukas (1980) teigia, kad rengdamasis pamokai, mokytojas turi nustatyti pagrindinius jos makrostruktūros ir mikrostruktūros elementus, mokymo metodų ir veiksenos seką, užduočių mokiniams turinį ir pobūdį, vadovavimo mokinių mokomajai pažintinei veiklai būdus.

Štai kokią įvairių tipų pamokų struktūrą pateikia Oniščiukas (1980):

Naujų žinių įsisavinimo pamokos makrostrūktūriniai elementai.

1) Mokinių jutiminės patirties ir atraminių žinių aktualinimas. Šio tipo pamokose naujų žinių įsisavinimo pagrindas gali būti tik išraiškingi, aiškūs ir teisingi vaizdiniai, todėl svarbią reikšmę sėkmingam mokymui turi konkrečių vaizdų, tikslių, ryškių ir teisingų aplinkos vaizdinių, turtingos jutiminės patirties formavimas. Minėtuosius dalykus ir atliekame šio tipo pamokose.

2) Mokinių mokymosi motyvavimas. Mokinių motyvavimas nesudaro atskiro pamokos etapo. Tai atliekama per kiekvieną jos etapą. Tačiau aiškiam ir tikslingam mokymosi motyvavimui mokytojas pamokos plane numato savo pedagoginių veiksmų ir mokinių pažintinių veiksmų seką, t.y. formuoja mokinių mokymosi interesą, kuria pasitenkinimo mokymosi sėkme situacijas, vertina pažangumą, fiksuoja tolimos ir artimos mokymo perspektyvas.

3) Pamokos temos, tikslo ir uždavinių skelbimas. Šioje pamokos dalyje skelbiama pamokos tema, iškeliamas pamokos didaktinis tikslas ir uždaviniai tam, kad mokinių pažintinė veikla būtų tiksliau organizuota ir kryptinga.

4) Naujos medžiagos suvokimas ir pirminis įsisąmoninimas. Norint pasiruošti šiai pamokos daliai reikia išsiaiškinti, kaip aiškiausiai, geriausiai ir išsamiausiai užfiksuoti mokinių sąmonėje esminius požymius, ryšius ir santykius. Tai atlikti galima atliekant nedidelius praktinius ar laboratorinius darbus, juos derinti su savarankišku vadovėlio medžiagos nagrinėjimu. Suvokti bei įsisamoninti medžiagą galima ir klausant mokytojo pasakojimo, aiškinimo, lyginamuoju metodu, analizuojant iliustracijas ir pan.

5) Objektyvių nagrinėjamos medžiagos ryšių ir santykių įprasminimas ir nagrinėjamų reiškinių vidinės esmės atskleidimas. Ši dalis reikalinga tam, kad mokiniai nuodugniai įprasmintų nagrinėjamą medžiagą. Įprasminimo tikslas – atskleisti vidinius daiktų (reiškinių, procesų) tarpusavio ryšius: priežasties – pasekmės, laiko, erdvės, sąlyginius, funkcinius ir t. t.

6) Žinių apibendrinimas ir sisteminimas. Apibendrinimas ir sisteminimas kaip pamokos etapas turi padėti nustatyti nagrinėtų ir anksčiau įsisavintų giminingų sąvokų seką ir pavaldumą viena kitai, remiantis esminiais jų tarpusavio ryšiais ir santykiais, taip pat nustatyti nagrinėjamos sąvokos vietą atitinkamų žinių sistemoje.

7) Pamokos rezultatų aptarimas. Aptardamas rezultatus, mokytojas trumpai skelbia, ką nauja mokiniai sužinojo per pamoką, kokių žinių įgijo, kaip dirbo klasė ir atskiri mokiniai, vertina per visą pamoką stebėtų mokinių darbą.

8) Namų užduoties skyrimas. Namų užduotys nebūtinai turi būti pateikiamos pamokos pabaigoje. Tai galime padaryti ir pradžioje ir viduryje, priklausomai nuo mokymo proceso logikos.

Įgūdžių ir mokėjimų įsisavinimo pamoka.

Mokinių žinių ir praktinės patirties aktualinimą, mokinių mokymosi motyvavimą, pamokos tikslo ir uždavinių skelbimą, pamokos rezultatų aptarimą, namų užduoties skyrimą jau apibūdinau aptardama naujų žinių įsavinimo pamoką, toliau pateiksiu pamokos dalis, kurios skiriasi nuo naujų žinių įsisavinimo pamokos. Tai būtų:

1) Naujos medžiagos nagrinėjimas (įvadinės pratybos). Šio pamokos etapo metu, mokytojas turi pasiekti, kad mokiniai, atlikdami tam tikras užduotis ir veiksmus, įsisavintų atitinkamas sąvokas arba taisykles.

2) Pirminis žinių panaudojimas (mėginimo pratybos). Siekiama, kad mokiniai įsisavintų žinias, jas paverstų įgūdžiais. Tai daroma
įvairias užduotis ir aiškinantis iškilusius sunkumus. Mėginimo pratybos yra tiesiogiai aiškinamos, o užduotis pagal pavyzdį mokiniai atlieka be pradinio arba vėlesnio aiškinimo, savarankiškai.

3) Žinių naudojimas standartinėmis sąlygomis įgūdžiams stiprinti (treniruojamosios pratybos). Šią pamokos dalį galima suskirstyti dar į kelis etapus. Tai būtų:

1. Pratybos pagal pavyzdį ( nuo mėginimo pratybų skiriasi tuo, kad mokinais jas atlieka savarankiškiau).

2. Pratybos pagal instrukciją. Šios pratybos atliekamos dar savarankiškiau. Instrukcija pateikiama žodžiu arba raštu. Jos, kaip ir pratybos pagal pavyzdį yra atgaminamosios, bet turinys jau sudėtingesnis.

3. Pratybos pagal mokytojo užduotį. Mokiniai tam tikru mastu dirba savarankiškai. Tačiau šis savarankiškumas neperžengia nustatytos situacijos ribų – mokiniai tiksliai kopijuoja pavyzdį arba laikosi instrukcijoje nurodytų darbo būdų ir veiksmų tvarkos.

4) Kūrybinis žinių ir įgūdžių pritaikymas naujomis sąlygomis (kūrybinės pratybos). Svarbus didaktinis kūrybinių pratybų tikslas yra ugdyti mokinių mokėjimą gerai orientuotis gyvenime, greitai, aiškiai ir tinkamai spręsti gyvenimo problemas, pritaikant įgytas žinias ir įgūdžius. Joms nėra numatytos paruoštos medžiagos, ją reikia rasti, galvoti, sukurti.

Žinių, įgūdžių ir mokėjimų pritaikymo pamoka. Žinių pritaikymas – tai įsimintų sąvokų, dėsnių, ir teorijų įgyvendinimas intelektinėje ir praktinėje veikloje, kuris glaudžiai siejasi su žinių, įgūdžių ir mokėjimų įsisavinimu. Pamokos etapai taip pat labai panašūs į įgūdžių ir mokėjimų įsisavinimo pamokos etapus. Tai būtų: 1) mokinių žinių ir praktinės patirties aktualinimas, 2) mokinių mokymosi motyvavimas, 3) pamokos tikslo ir uždavinių skelbimas, 4) pamokos rezultatų aptarimas, tolesni etapai šie:

5) Praktinių veiksmų turinio ir sekos įprasminimas. T. y. įprasminimas to, kas žinoma, pažįstama, ką reikia spręsti kūrybiškai, naujai, kokius apibendrintus veiksmų būdus, šiek tiek juos pakeitus, galima pritaikyti konkrečioje situacijoje.

6) Savarankiškas užduoties atlikimas, mokytojui kontroliuojant, padedant. Mokiniai atlieka praktinę užduotį individualiai ar po kelis, grupėmis. Mokytojas turi stebėti mokinius, netiesioginiais klausimais ir tarpiškomis užduotimis nukreipdamas jų veiklą tinkama linkme.

Toliau seka jau minėtasis naujų žinių įsisavinimo pamokoje etapas.

7) darbo rezultatų apibendrinimas ir sisteminimas.

8)Mokinių ataskaita apie darbo atlikimo būdus bei rezultatus ir gautų rezultatų teorinis pagrindimas. Šio etapo metu, kiekvienas mokinys nurodo temą, užduotį, pradinius teorinius duomenis, aiškina darbo eigą, analizuoja gautus rezultatus ir pavaizduoja juos lentele, grafiku, diagrama, pateikia analizės, lyginimo, apibendrinimo rezultatus, išvadas, taisykles. Tuo remdamasis mokytojas turi patikrinti mokinių žinias.

Pamoka baigiama pamokos rezultatų aptarimu ir namų užduotimi.

Žinių apibendrinimo ir sisteminimo pamoka. Pamokos etapai pateikiami šie: 1) mokinių mokymosi motyvavimas, 2) Pamokos temos, tikslo, uždavinių skelbimas.

3) Atskirų faktų, įvykių, reiškinių apibendrinimas. Šiame etape dominuoja pokalbis, vaizdinių priemonių demonstravimas, lentelių, diagramų, grafikų analizavimas, praktinių darbų atlikimas. Mokiniai patys turi susisteminti per tam tikrą laikotarpį išmoktas žinias, tačiau jų darbui reikia vadovauti, svarbu užkirsti kelią klaidoms ir jas ištaisyti.

4) Sąvokų ir jų sistemų apibendrinimas. Šiame etape siekiama formuoti mokinių žinių sistemą, siekiama plačių apibendrinimų, mokiniai analizuoja daug medžiagos, išskiria esmines ypatybes ir sujungia į bendrą sistemą.

Pamoka baigiama pamokos rezultatų aptarimu ir namų užduoties skyrimu.

Žinių, įgūdžių ir mokėjimų kontroliavimo ir koregavimo pamoka. Nustatant kontroliavimo ir koregavimo pamokos struktūrą, geriausia siekti etapais pamažu augančio žinių, įgūdžių ir mokėjimų lygio – pirmiausia išsiaiškinti, kaip vaikai moka faktinę medžiagą ir nustato elementarius išorinius ryšius ir galiausiai sudaryti apibendrintų žinių, veiksmų būdų bei jų taikymo nestandartinėmis sąlygomis sistemą. Šio tipo pamokų struktūra galėtų būti tokia:

1) mokinių mokymosi motyvavimas ir pamokos temos, tikslo bei uždavinių skelbimas;

2) patikrinimas, kaip mokiniai moka faktinę medžiagą ir geba atskleisti elementarius daiktų bei reiškinių vidinius ryšius;

3) Patikrinimas kaip mokiniai moka pagrindines sąvokas;

4) Patikrinimas kaip išsamiai ir apibendrintai mokiniai įprasmino žinias;

5) Žinių pritaikymas standartinėmis sąlygomis;

6) Žinių pritaikymas nestandartinėmis (pasikeitusiomis sąlygomis);

7) Atliktų užduočių rinkimas, jų tikrinimas, nagrinėjimas ir vertinimas;

8) Pamokos rezultatų aptarimas ir namų užduoties skelbimas.

Kombinuota pamoka. Kombinuota pamoka skiriasi nuo kitų pamokų tipų tuo, kad šiose

pamokose galima taikyti įvairias pamokų struktūrinių elementų kombinacijas.

Pamokų įvairovė ir jų elementų įvairovė yra labai didelė, tačiau, aš sutikčiau su Stulpino (1981) nuomone, kad praktikoje nėra tikslinga griežtai apriboti atskirus pamokos elementus, reikia ieškoti būdų jiems sujungti, kad pamoka išliktų
vientisa, užbaigta visuma organizaciniu, loginiu ir psichologiniu požiūriu.

II. PAMOKA LIETUVIŲ KALBOS DIDAKTIKOJE

1. Tipai

Gailiūnas (1977) bei Šoblinskas (1987) lietuvių kalbos pamokas skirsto į tam tikras grupes, tipus pagal jų turinį ir tikslą:

1) Turinio atžvilgiu (ko mokome) pagrindiniai pamokų tipai pateikiami tokie:

· fonetikos; · skyrybos;

· leksikos; · stilistikos;

· žodžių darybos; · kirčiavimo;

· morfologijos; · kalbos kultūros;

· rašybos; · kalbotyros;

· sintaksės; · kalbos ugdymo.

2) Pagal didaktinį tikslą (kokių mokomųjų tikslų siekiame pamokoje) pagrindiniai pamokų tipai yra labai panašūs į bendrosios didaktikos pateikiamus pamokų tipus, tai būtų:

· Naujos medžiagos perteikimo pamoka. Tai pamokos, kurių pagrindinį elementą sudaro naujos medžiagos perteikimas. Pagrindinis jos tikslas – supažindinti mokinius su nauju gramatikos, rašybos, skyrybos, kirčiavimo, stilistikos dalyku.

· Žinių gilinimo. Jų prireikia tuomet kai yra laipsniškai gilinamos, nagrinėjamos žinios, įgytos žemesnėse klasėse.

· Įtvirtinimo. Įtvirtinama nauja medžiaga.

· Kartojimo. Ši pamoka gali būti vedama dvejopai; t.y. kartojamas išeitas kursas mokslo metų pradžioje arba pabaigoje bei kartojama medžiaga išeita per kelias temas ar skyrius.

· Kalbinių įgūdžių formavimo. Naudojamos pratybos (tarties ir kirčiavimo, leksikos, stilistikos ir k.t.) lietuvių kalbos įgūdžiams formuoti.

· Žinių tikrinimo (žinių ir įgūdžių kontrolės) pamokose daugiausia laiko skiriama apklausai: nėra medžiagos aiškinimo ir kartojimo ( kartojama tiek, kiek susiję su apklausa).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2250 žodžiai iš 4495 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.