Afrikos geopolitika ir ekonomika
5 (100%) 1 vote

Afrikos geopolitika ir ekonomika

112131

Turinys

Įvadas 3

1. Bendra Afrikos charakteristika 4

2. Istoriniai faktai nulėmę Afrikos geopolitines problemas 6

3. Afrikos demografinės problemos 8

4. Afrikos faktorius pasaulio geopolitiniame žemėlapyje 9

Išvados 12

Literatūros sąrašas 13

Įvadas

Jau ne kartą aiškinta, koks galvos skausmas Afrika yra šiandieniams politikams, ekonomistams, verslininkams, istorikams, geografams ir t. t. Afrika svarbi ir turtinga. Geologai iki šiol tvirtina randantys Afrikoje neišsemiamų žaliavų resursų, įdėjus šiek tiek darbo, čia puikios sąlygos bet kokiai žemės ūkio veiklai, daugėja ir tokiai veiklai pakankamą išsimokslinimą turinčių žmonių. Darvinistiniai

antropologai tvirtina, kad Afrika tikriausiai būsianti Homo sapiens tėvynė, tad visi tiesiog turime ją kaip tėvynę mylėti ir didžiuotis. Tačiau pakilios kalbos apie Afriką nekeičia liūdnos tikrovės. Afrika yra visų įmanomų ekonomikos, politikos, demokratijos suvestinių ir lentelių pabaigoje ar „silpniausių“ grupėje. Atsilieka vis daugiau. Afrikoje viskas blogai ir dažniausiai tik blogėja. Čia galima numirti iš bado, būti įkalintam be teismo, nužudytam be priežasties, dingti be žinios. Afrika – pati nykiausia globali provincija.

H. Mackinderis Afriką priskyrė nevertingoms teritorijoms, juosiančioms „pasaulio centrą“ – Heartland’à – ir jo kaimynystėje esančius regionus. Paneuropinių, panamerikinių ar eurazinių koncepcijų kūrimo bume Afrika taip pat nedalyvavo – panafrikanizmas klasikinės geopolitikos laikais nebuvo madoje.

Dekolonizuota Afrika – Europos periferija – virto regioninių ir etninių konfliktų židiniu, valstybių ir tautų kūrimo nesėkmių pavyzdžiu. Nėra nė vienos valstybės, kuri galėtų rimtai imtis spręsti geopolitines problemas. Iki šiol valstybės netapo tautinėmis, jų žmonės visiškai abejingi savų valstybių likimui. Paprasto fizinio išlikimo problemos kur kas svarbesnės. Išlikti reikia per nesibaigiančius pilietinius karus, tironų valdymo dešimtmečiais, AIDS epidemijos akivaizdoje, kenčiant nuo skurdo ir

gręsiant badui. Subsacharinė Afrika šiandien yra skurdžiausia pasaulio vieta – BVP vienam gyventojui čia nesiekia 500 eurų per metus, vidutinis amžius – penkiasdešimt metų. O čia dar ir korupcija, nuniokota aplinka, tradicinių civilizacinių vertybių profanacija.

Šiame savo darbe sieksiu apžvelgti Afrikos kontinentą, jos istorinius, demografinius bei kitus aspektus per ekonomine ir geopolitinę prizmę.

Darbo tikslas: Apžvelgti Afrikos ekonomika ir geopolitiką.

Uždaviniai: 1. Bendrai charakterizuoti Afrikos žemyną.

2. Aptarti istorinius Afrikos aspektus, lėmusius jos problemas.

3. Apžvelgti Afrikos demografines problemas.

4. Pažvelgti į Afrikos geopolitines problemas.

1. Bendra Afrikos charakteristika

Antras pagal dydį pasaulyje yra Afrikos kontinentas, kurio didžioji dalis išsidėsčiusi plynaukštėse, apsuptose siaurų pakrančių lygumų. Plati tropinių miškų zona užima ženklų plotą Afrikos centre.

Šiauriau ir piečiau miškų yra stepės – savanos ir dykumos. Sacharos dykuma yra didžiausia pasaulyje, ji tęsiasi per visą Šiaurės Afriką, nuo Atlanto vandenyno iki Raudonosios jūros. Ji užima beveik tokį pat plotą kaip ir JAV.

Afrikoje suskaičiuojama 53 valstybės – nuo didelio sausringo Sudano iki mažučių tropinių Seišelių salų.

Šiaurėje gyventojų daugumą sudaro arabai. Pietuose gyventojų pagrindą sudaro juodaodžiai, kurie pasiskirsto į daugelį genčių.

Afrikos bendras plotas yra 30 354 852 kvadratinių kilometrų. Afrikoje gyvena 777 338 000 gyventojų.

Afrikoje yra daug nepriklausomų valstybių: Alžyras, Angola, Beninas, Botsvana, Burkina Fasas, Burundis, Kamerūnas, Žaliojo kyšulio salos, Centrinės Afrikos Respublika, Čadas, Komorų salos, Kongas, Dramblio kaulo krantas, Kongo demokratinė respublika (Zairas), Džibutis, Egiptas, Ekvatorinė Gvinėja, Eritrėja, Etiopija, Gabonas, Gambija, Gana, Gvinėja, Bisau Gvinėja, Kenija, Lesotas, Liberija, Libija, Madagaskaras, Malavis, Malis, Mauritanija, Mauricijus, Marokas, Mozambikas, Namibija, Nigeris, Nigerija, Ruanda, San Tomė ir Prinsipė, Senegalas, Seišelių salos, Siera Leonė, Somalis, Pietų Afrikos Respublika, Sudanas, Svazilandas, Tanzanija, Togas, Uganda, Zambija, Zimbabvė. Tačiau tose valstybėse nėra etninio vientisumo, dėl ko Afriką ir kamuoja pilietiniai karai. Tai sąlygojo kolonijinė praeitis .

Beveik visos Afrikos valstybės yra Respublikos (išskyrus Lesotą, Maroką ir Svazilandą, kurie dar yra konstitucinės monarchijos). Administracinė – teritorinė valstybių santvarka, išskyrus Nigeriją ir PAR, – unitarinė.

Jau pagal savo išmatavimus, Afrikos regionas viduje ne vienalytis įvairiais parametrais – nuo tautinio iki politinio. Tradiciškai joje išsidėstę penki ženklūs subregionai: Šiaurinis, Vakarinis, Rytinis, Centrinis arba ekvatorinis ir Pietų Afrika.

Politiniame plane Afrika, pats jauniausias pasaulio regionas. Vidutinis amžius čia išsidėsčiusių šalių, neįtraukiant Etiopijos, vienintelės iš jų, išsaugojusios savo tęstinumą du tūkstantmečius, – 40 metų.

Daugelio valstybių išsivystymui įtakos turėjo Europos kolonijinių imperijų metropolijų suirimo XX
a. antroje pusėje. Kolonializmas labai prisidėjo prie sienų nustatymo neatsižvelgiant į tai, jog toje teritorijoje atsiduria priešiškos ar šiaip nesutariančios gentys. Svarbų vaidmenį sureguliuojant regioninius ir vidaus konfliktus suvaidino 1963 m. įsteigta Afrikos Vieningumo Organizacija, bei Jungtinių Tautų Organizacija. 2001 m. liepos 9-11 dienomis Lusakoje įvyko paskutinis Afrikos Vieningumo Organizacijos posėdis. 2002 metais Afrikos valstybių ir vyriausybių vadovai įkūrė naują organizaciją – Afrikos sąjunga (AS). Tikimasi, kad po AS įsteigimo Afrika stengsis atsakyti į naujojo tūkstantmečio iššūkius, padėti tašką betiksliams karams ir konfliktams, grumtis su skurdu, o taip pat su kontinento teršimu, pasėkoje globalizacijos .

Ūkinės veiklos mastelis Afrikoje, pasaulio fone, labai nedidelis. Afrikos regionas žemiau Sacharos, kur gyvena 10 % pasaulio gyventojų, pagamina tik 1,4 % pasaulio bendrojo vidaus produkto ir beveik 1 % perdirbamosios pramonės produkcijos, Be to, beveik trečdalis BVP yra PAR. Pagal vienam žmogui tenkantį BVP, regiono šalys yra 3,5 karto žemiau, negu vidutinio išsivystymo, pagal šį rodiklį, valstybės, ir net 50 kartų žemiau, už pramonines išsivysčiusias valstybes .

Nepaisant to, Afrika disponuoja ženklia žaliavų baze juodosios metalurgijos gamyboje. Regionas turtingas spalvotų metalų rūdomis (variu, kobaltu, švinu, cinku, uranu, alavu ir kt.). Taip pat deimantais, kurie kelia tų šalių ekonomiką, kurios jas turi. Kad ir ta pati PAR yra vienintelė stipri konkurentė deimantų gavyboje.

Yra keletas svarbesnių priežasčių, dėl kurių Afrika strategiškai svarbi pasaulio ekonomikai, tuo pačiu ir JAV geopolitiniams interesams, kaip didžiausio dalyvio pasaulinėje rinkoje. Svarbiausia iš jų – tai nafta. Vakarinės Afrikos dalyje jau dabar 15 % išgaunamos naftos importuojama į JAV, ir tai rodiklis visų prognozių, kad iki 2015 metų, importas pasieks 25 % .

Naftos plotai rasti Angolos pakrantėje, San Tomėje, Gabone ir Nigeryje. JAV bando sumažinti energetinį priklausomumą nuo Artimųjų Rytų, todėl Afrika paskutiniaisiais metais tapo svarbiu Amerikos politinio intereso objektu.

Afrikos kontinento ekonomikos plėtra per paskutiniuosius du dešimtmečius pagimdė nusivylimą. Kova prieš skurdą, dėl gyvenimo sąlygų pagerinimo praktiškai neatnešė jokių rezultatų. Nuo impulsų, suteiktų globalizacijos, Afrika išlošė mažiau, nei kiti pasaulio regionai. Nors truputi laimėjimų yra, bet atsirado ir naujos problemos. Iki lemiamo persilaužimo dar labai toli.

Šiuo metu Afrika turi užduotį mobilizuoti vidinius resursus, tam tikslui, kad pritrauktų į regioną investicijų .

Didžiulis potencialas slypi regioniniame bendradarbiavime, kooperacijų išplėtojimas pramoninės gamybos sferoje, infrastruktūros ir socialinės kultūros plėtojime.

2. Istoriniai faktai nulėmę Afrikos geopolitines problemas

Laikais, pradedant nuo Antikos, išsimokslinusi Europa išdidžiai atmesdavo civilizuotumo pripažinimą tautų, gyvenusių Afrikoje, piečiau Sacharos. Tačiau, būtent Afrikoje buvo žmonijos pradžia. Faraonų Egiptas su profesionaliai mokytais ir paprastais žmonėmis, perdavė savo pasiekimų estafetę Antikai, o galiausiai tapo Romos kolonija (provincija). Ir nors Kartagina vis dėlto buvo sugriauta, Afrikos fenomenas amžiais buvo pastebimas komponentas graikų-romėnų sąmonėje.

Viduryje antrojo mūsų amžiaus tūkstantmečio, Tropinė Afrika, kaip artimiausia atlantinė „kaimynė“ tik ką atrastai Amerikai, tapo pagrindine fiziškai tvirtų vergų tiekėja, tiekusi vergus „Naujojo Pasaulio“ kasykloms ir plantacijoms.

Jėgos prekybos epochos pabaiga, kainavusios kontinentui 15 mln. žmonių gyvybių, ir nesuvaldomos prekinių-piniginių santykių plėtojimosi Europoje skatino naujus interesus Afrikoje, dėl jos gamtos turtų. Prasidėjo jos kruvinas užgrobimas, dalybos tarp Europos metropolijų: Portugalijos, D. Britanijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Olandijos ir Belgijos. Kai kurios iš Afrikos kolonijų dėl geopolitinių jėgų pasikeitimo Vakarų Europoje keitė savo „šeimininkus“: Namibija, Kamerūnas, Mauricijus, Ruanda, Burundis, bet reikalo esmė išliko ta pati kaip ir anksčiau .

Po antrojo pasaulinio karo prasidėjo masinė Afrikos kontinento dekolonizacija. Geopolitinė struktūra tuometinio bipoliarinio pasaulio padalijo žymią dalį Afrikos į kapitalistinės ir socialistinės orientacijos valstybes, kurios kaip dera rėmėsi savo istorine evoliucija į Vakarus arba į SSRS ir jos sąjungininkes. Kiekviena iš pasaulinių sistemų sukūrė savo „vitriną“ Afrikos kontinente.

Prasidėjo išsivadavimo kovų periodas. Šios kovos etapus galima išskirti, analizuojant įvykius Pietų Afrikos Respublikoje. Pirmas etapas – nuo 1960 m. pradžios iki 1970 m. vidurio – buvo ypač sunkus išsilaisvinimo judėjimui, kada vadovams ir aktyvistams, vienos iš labiausiai žinomų organizacijų – Afrikos Nacionalinio Kongreso (ANK), prireikė veikti pogrindyje, o po to svarbiausia prasidėjo emigracija, nutrūkstant nuo savo masinės bazės.

Situacija pasikeitė 1970 m. viduryje, po laipsniško jaunimo ir dirbančiųjų judėjimo Pietų Afrikoje, ir antrame etape, po Portugalijos revoliucijos 1974 m. ir nepriklausomų valstybių sudarymo Mozambike ir Angoloje, ANK atsivėrė naujos galimybės plėtoti politinį darbą bei
karines operacijas PAR.

Trečiasis etapas prasidėjo 1980 m. viduryje. Jis pasižymėjo demokratinio judėjimo plitimu toje šalyje, bei preliminarių derybų pradžia dėl apartheido politikos panaikinimo, bei legalios Kongreso konferencijos pravedimo 1991 m.

Po SSRS suirimo atkrito blokų opozicijos būtinumas, išseko vietinių rėžimų finansavimo šaltiniai. Investicijų ir savanoriškos pagalbos srautas išvis sustojo (iš pasaulinės socialistinės sistemos pusės), arba visiškai pasikeitė savo kryptį postsovietinės ir postsocialistinės erdvės link, aplenkiant pirmoje eilėje Afriką, tokią nestabilią ir mažai nuspėjamą, atrodančią lyg „ juoda skylė“ pasaulinėje ekonomikoje.

Bet Afrika daugeliu aspektų pasirodė nepasirengusi priimti rinkos vertybes, socialinių santykių komercializaciją, Vakarietiškos parlamentinės demokratijos standartų ir su ja susijusių politinių „žaidimų“. Daugiapartiškumas čia dažnai susilieja, nežvelgiant į griežtus oficialius draudimus, sudarant etnines ir vietines partijas, o „laisvė pareikšti savo valią“ ganėtinai dažnai pasidarydavo atvira terpe separatizmui, neretai vedančiu prie kruvinų etninių konfliktų. Vienintelė išeitis, orientuotis į vakarietiškas vertybes.

Iš viso didžiulė Afrikos valstybių gyventojų dalis, gyvenanti į pietūs nuo Sacharos, iki šiol užimta gyvybės palaikymu. Jį charakterizuoja beveik vien tik rankų darbas, primityvios technologijos, standartinis ritualinis-klanų elgesys. Tuo pačiu metu į Afriką yra atneštos (dažniausiai iš buvusių metropolijų) ištisos masės mašininės gamybos ir vakarietiškos masinės kultūros, ženklios industrinei civilizacijai (transportas, perdirbamoji pramonė, naudingųjų iškasenų gavyba, miškų kirtimai, montavimo darbai ir kt.), o taip pat pavieniai kompiuterinių-informacinių technologijų elementai.

Santykių tarp Afrikos valstybių procese neretai kyla ginčytinų klausymų, kurie gali būti objektyvūs tų šalių interesų skirtumai politinėse, ekonominėse ir kitose sferose, kurie kyla dėl kolonijinės praeities, neokolonijinio poveikio arba subjektyvių faktorių: istorinės, etninės, geografinės ir psichologinės tvarkos ir nevienodo kiekvienų iš jų masto. Dėl nepalankių paminėtų sąlygų ginčas gali peraugti į įvairaus lygio konfliktus.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1798 žodžiai iš 3461 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.