2004 Vilnius
Mokymas(is) bendradarbiaujant
Kintant mokyklos modeliui ir ugdant iniciatyvią, savarankišką, kritiškai
mąstančią, sugebančią prisiimti atsakomybę asmenybę, labai svarbu ieškoti
naujų mokymo metodų bei krypčių .Anksčiau pamokose daugiausia dėmesio
būdavo skiriama mokymui. Mokytojas, stengdamasis suteikti mokiniams kuo
daugiau žinių, pats viską išaiškindavo, pasakodavo, o mokiniams telikdavo
pasyviai klausytis ir įsiminti. Pasaulis nuolat keičiasi, informacija
greitai sensta, taigi ne žinių kiekis lemia mokymo efektyvumą. Labai svarbu
išmokyti tokių mąstymo būdų, kurie leistų ieškoti, priimti, interpretuoti
ir vartoti naują informaciją. Mokinio aktyvios veiklos organizavimas, jo
gebėjimų ir asmenybės tobulinimas turėtų sudaryti mokymo pagrindą. Mokymas
ir ugdymas turėtų būti orientuotas į vaiką, mokytojas pamokoje siektų
padėti mokiniams įgyti žinių, sudaryti sąlygas skleistis kiekvienai
asmenybei. Reikėtų taikyti tokius mokymo(si) metodus, kurie skatintų vaikus
aktyviai dalyvauti pamokoje. Vaikams viskas įdomu, jie labai smalsūs.
Pradėjus lankyti mokyklą, vaikui būtini bendravimo ir bendradarbiavimo
įgūdžiai. Juos padeda formuoti ir plėtoti grupinio mokymo metodas.
Psichologų teigimu, žmogus visada priklauso kokiai nors grupei: šeimai,
draugų grupei, klasei. Jį su kitais žmonėmis visada sieja bendri tikslai.
Mokytojas, pasitelkiantis grupinio darbo metodą, tokias mažas grupes, kurių
nariai susiję dalykiniais santykiais, sukuria klasėje. Mokiniams
bendraujant ir bendradarbiaujant ugdoma asmenybė. Mokymasis grupėmis sudaro
galimybę ugdyti lyderį: skatina suprasti savo vaidmenį ir išbandyti jėgas.
Taip dirbant išryškėja noras „valdyti“ arba noras „paklusti“. Dingsta
baimė, kad reikės atlikti ne savo vaidmenį (pirmas priedas)
Paruošiamasis darbas
Kad darbas vyktų efektyviai, svarbu gerai apgalvojus atrinkti grupių
narius. Reikėtų atsižvelgti ne tik į kiekvieno vaiko savybes, charakterio
bruožus, bet ir į mokinių pageidavimus (tarkime, grupėje su draugu vaikas
jaučiasi saugesnis). Darbas grupėje geriau vyksta, jeigu joje yra nors
vienas pageidaujamas narys; bent vienas gerai besimokantis. Svarbu ir tai,
kiek grupėse yra narių. Psichologų patarimu, geriausiai bendrauja 3-4
žmonių grupė, tačiau pradinukai gan sėkmingai dirba grupėse ir po 2, o kai
kuriems antrokams pavyksta dirbti ir po 4-6. Grupės gali būti sudarytos
sutartam laikui: pamokai, dienai ar t.t. Pirmoje klasėje, skirstome
mokinius į grupes, siekdami, kad vaikai gerai pažintų vienas kitą, naudojom
atsitiktinį grupės narių parinkimą. Vaikai sudarydavo grupes pagal
išdalintus paveikslėlius. Kuriems atitekdavo vienos rūšies paveiksliukai
(pavyzdžiui, balionas, lėlytė, mašinėlė, kaladėlė ir t.t.), tie ir
sudarydavo grupę. Jau pirmoje klasėje, kad mokiniai pasijustų esą viena
grupė, pasiūlau pasiskirstyti pareigomis, pavyzdžiui, grupės kapitonas,
raštininkas, kuris užrašo grupės sprendimus, kapitono padėjėjas pataria
kapitonui ir t.t. svarbu, kad kiekvienas grupės narys turėtų savo pareigas
ir jaustų savo vertę. Pakeitus grupės narius vėl klostysis nauji tarpusavio
santykiai. Dar nepradėjus dirbti, būtina mokinius supažindinti su darbo
grupėje taisyklėmis, jas aptarti, laikytis.
Darbo grupėje taisyklės:
1. visos idėjos yra geros;
2. gerbiame vienas kitą;
3. kalbame tik po vieną;
4. aktyviai klausomės vieni kitų.
Darbui grupėse reikia tinkamai paruošti klasę įvairiomis kombinacijomis
sustatant suolus. Stengiantis suformuoti įvairius mokinių bendradarbiavimo
ir bendravimo įgūdžius, reikia tinkamai parinkti užduotis, nusakyti jų
atlikimo laiką. Iš pradžių pasidalijame darbo priemonėmis (ar net darbo
vieta), vėliau mokomasi kūrybinio bendradarbiavimo. Vertinimo kriterijai
turėtų būti aptarti dar nepradėjus dirbti. Labai svarbu įvertinti kiekvieno
grupės nario pastangas, taip pat ir visos grupės rezultatą. Būtina visuomet
pagirti už draugiškumą, suteiktą draugui pagalbą, nes silpnesni grupės
mokiniai, nespėdami su kitais nariais gali pradėti pykti, būti abejingi,
nustoti dirbti. Kartais tenka imtis gudrybių, sakykim, paskelbti, kad visos
grupės atliko užduotį labai gerai, arba rasti sritį, kurioje viena ar kita
grupė pasiekė geriausių rezultatų. Taip pasielgus nebus pralaimėjimų,
neišblės noras dirbti. Svarbiausia ne pats rezultatas (aprašyti, nupiešti,
suklijuoti, išrinkti), bet ir pats procesas (ar išgirdote, ką siūlė
draugas, ar atsižvelgėte į jo norus, pasiūlymus). Atliktus darbus galima
kabinti klasėje, kad vaikai dar galėtų džiaugtis darbo rezultatais, įdėmiai
susipažintų su draugų atliktais darbais.
Mokytojui REIKIA:
1. atsargiai vertinti visą grupę vienu pažymiu. Mokiniams reikia
įgusti ir priprasti mokytis
bendradarbiaujant, kad galėtų tinkamai
reaguoti į bendrą įvertinimą. Kai mokiniai išmoksta dirbti vieni su
kitais, pasikliauja savo gebėjimais, ima pasitikėti ir jausti
atsakomybę, tuomet bendras įvertinimas nebekelia grėsmės, bet
veikiau suvokiamas kaip teisingas.
2. apsvarstyti teigiamus ir neigiamus savo vertinimo metodų aspektus
bei galimą jų poveikį mokinių motyvacijai
3. stebėti bendravimo įgūdžius ir žymėtis konkrečius elgesio
poreiškius. Ši informacija praverčia ir vertinant, ir teikiant
atgalinę informaciją, svarbią aptariant grupės darbą.
4. žinoti, jog teikiantys malonumą, veikiantys vaizduotę ir su bendru
džiaugimusi sėkme susiję grupės apdovanojimai gali labiausiai
paskatinti mokinius kartu dirbti ir mokytis.
Užduočių aiškinimas ir pateikimas
• Užduotis reikia suformuluoti taip, kad kiekvienam mokiniui būtų
aišku, ko iš jo norima ir ką jam reikia daryti.
• Būtina išaiškinti pamokos tikslus, parodyti, kaip jie susieja
praėjusias ir būsimas pamokas.
• Apibrėžti, nusakyti svarbiausias sąvokas, taisykles. Išaiškinti
procedūras, kuriomis vadovausis mokiniai. Pateikti pavyzdžių, kad
jie kuo aiškiau suvoktų užduotį.
• Klausinėjant įsitikinti, kad mokiai suprato užduotį, tai ko iš jų
norima. Kiekvienas grupėje dirbantis narys gali turėti savo
pareigų, atlikti paskirtą ar prisiimtą vaidmenį.
Mokytojo veikla mokiniams dirbant drauge
• Užduoties paaiškinimas
• Sėkmingo užduoties atlikimo kriterijų nustatymas
• Tikslus laukiamo elgesio apibrėžimas, kuo konkrečiau įvardinama,
tuo didesnė tikimybė, kad mokinys tai ir darys
• Pagalba mokiniams tuomet, kai jie patys jau išsėmė visus resursus
• Įsiterpiant mokyti socialinių gebėjimų
• Fiksuoti mokinių bendradarbiavimą
• Suteikti galimybę tarp grupiniam bendradarbiavimui
Mokytojo veikla darbo pabaigoje
• Mokinių mokymosi rezultatų įvertinimas pažymiais
• Grupės funkcionavimo įvertinimas, patarimai, paaiškinimai, kas buvo
gerai, o kas ne labai
• Visos klasės veiklos apibendrinimas, esminių faktų pakartojimas,
išmoktų dalykų apibendrinimas
Apibendrinimas
1. Mokymas bendradarbiaujant gali duoti naudos visiems mokiniams – ir
silpnai besimokantiems, nedrąsiems ir gabiesiems. Pastarieji padeda
silpnesniesiems, jiems pataria, globoja. Mokiniai mokosi bendravimo
įgūdžių.
2. Vaikai turi pajusti darbo malonumą, patenkinti savo smalsumą,
atradimo džiaugsmą. Kuriant ,,mokslinį” projektą, visiems yra
suteikiama galimybė dalyvauti darbe, nelikti vien klausytojais.
Kritinis mąstymas
Ir mokiniai ir mokytojai yra atsakingi už tai, kad mokiniai išmoktų.
Mokytojai padeda mokiniams atskirti, ką šie moka ir gali, nuo to, ko nemoka
ir negali. Šiame kontekste labai svarbu padėti mokiniui naujai suvokti,
pačiam atrasti dėstomos medžiagos esmę. Kad toks atradimas būtų sėkmingas
ir sistemingas, pravartu mokinius išmokyti kritinio mąstymo pagrindų bei
skatinti juos kritiškai mąstyti.
Kritinis mąstymas — tai gebėjimas įvairiapusiškai analizuoti ir įvertinti
situaciją ar mintis, kad būtų pasirenkama protinga ir pagrįsta pozicija.
Kritinis mąstymas — protingas ir reflektyvus mąstymas, sutelktas į
apsisprendimą, kuo tikėti ir ką daryti. Tai mąstymas, reikalaujantis žinių
ir žinojimo, ką galima su tomis žiniomis daryti. Jis nereiškia negatyvaus
vertinimo ar kritikos, bet yra protingas įvairių požiūrių ir filosofijų
svarstymas tam, kad būtų prieita prie pagrįstų vertinimų ir sprendimų.
Kritiškai mąstant niekas nelaikoma besąlygiškai teisinga, atsisakoma
aklai tikėti autoritetais. Šiuo atžvilgiu „kritinis“ reiškia „reflektyvus“
ir „analitinis“.
Gebėjimas kritiškai mąstyti:
• Skatina visuomenės atvirumą;
• Skatina tarpusavio supratimą, pagarbą, ryšius tarp žmonių;
• Ugdo mokinių ir mokytojų gebėjimą klausytis;
• Padeda suprasti įvairius požiūrius;
• Įgalina mokinius, pasinaudojant tuo, ko išmoko, suvokti
neapibrėžtų situacijų prasmę;
• Leidžia imtis naujos veiklos;
• Garantuoja mokinių mokymosi integralumą ir saviraišką.
Anot Frommo (1932), kai visuomenė apibrėžia, kas yra gerai, mums tai gali
atrodyti lengviau, tačiau tuomet gyvenimas nebūna toks prasmingas. Žmonės,
jaučiantys bejėgiškumą, dažnai atiduoda valdžią kažkokiam nesuprantamam
likimui, tampa pasyvūs. Gebėjimas mąstyti kritiškai išlaisvina.
Kasdieniame gyvenime žmonės linkę atmesti informaciją, nesiderinančią su
jų patyrimu. Jie nesvarsto najų dalykų ir todėl netenka vertingos
informacijos, neatsižvelgia į naujus požiūrius, galinčius padėti
problemas. Tuo pat metu daugelis žmonių pasaulį mato tik iš
savo pozicijos, suvokia jį per savo asmeninio patyrimo prizmę. Čia
išryškėja keli pagrindiniai kritinio mąstymo bruožai:
• Yra vidinės prasmės suvokimo procesas;
• Reikalauja apsvarstyti įvairius požiūrius;
• Puoselėja pagarbą mažumos nuomonei;
• Verčia tikrinti ankstesnes prielaidas.
Kritinio mąstymo neišmokstama per vieną pamoką ar per vieną dieną. Tai
ilgas procesas, kuriam turi būti sudarytos tinkamos sąlygos, aplinka ir
pribrendęs laikas. Pateiksime vienas esminių tokių sąlygų:
Laikas. Kritiniam mąstymui reikia laiko. Kiekvienam prireikia laiko:
prisiminti, ką jis žino ar mano tam tikra tema; išreikšti mintis savais
žodžiais; pasikeisti kritinėmis mintimis; grįžtamajam ryšiui.
Galimybė laisvai reikšti savo mintis. Stimuliojanti ir produktyvi aplinka
—viena iš sąlygų kritiniam mąstymui ugdyti. Žmonėms būtina suteikti
galimybę samprotauti, kurti, formuoti idėjas, —supratę, kad tai priimtina,
jie aktyviau įsitraukia į kritinę analizę. Tačiau galimybė laisvai reikšti
savo mintis neturi būti suprantama kaip raginimas tuščiai aušinti burną ar
nenuosekliai mąstyti.
Nuomonių įvairovė. Kai besimokantiesiems leidžiama laisvai samprotauti,
atsiranda minčių ir nuomonių įvairovė. Varžyti nuomones — tai varžyti
mąstymą. Todėl apribojimų reikia vengti.
Aktyvus kiekvieno grupės nario dalyvavimas. Aktyvus dalyvavimas yra labai
svarbus kritinio mąstymo ugdymui. Jeigu leidžiama likti pasyveims,
nesudaromos sąlygos asmens kritiniam mąstymui reikštis.
Nebijojimas rizikuoti. Laisvai mąstyti gali būti rizikinga. Gali kilti
keistų, juokingų, kartais prieštaringų idėjų. Mokytojas tori užtikrinti,
kad idėjų išjuokimas nebus toleruojamas, nes kilus pernelyg didelei
asmeninei rizikai varžoms mąstymas. Efektyviausiai mąstoma nepavojingoje
aplinkoje, kai idėjos gerbiamos, o asmenys skatinami aktyviai įsitraukti į
mąstymą.
Pagarba. Įsitikinę, kad jų nuomonė vertinama, o idėjos ir įsitikinimai
gerbiamo, besimokantieji ir patys ima jausti savo mąstymo vertę, į šį
procesą bei jo rezultatus ima žiūrėti daug rimčiau.
Mokytojo vertinimas. Atsakymai, kurių mokytojas tikisi iš asmenų, parodo,
kas labiausiai vertinama. Žmonės turi jausti, kad vertinamos jų mintys,
iniciatyvumas, savarankiškumas, kūrybiškumas.
Dalyvių pasitikėjimas. Klausytojai turi pasitikėti draugais, būti
įsitikinę, kad jų nuomonė vertinama. Jie turi būti tikri dėl savo garbės ir
orumo, nes kitaip susilaikys nuo visiško įsitraukimo į kritinį mąstymą.
Turinio patrauklumas. Labai svarbu, kad turinys būtų patrauklus, o
mokymosi medžiaga būtų pateikiama nenuobodžiai, pasirenkant įvairius
mokymo(si) metodus bei priemones.
Nuomonių kaita, tolerancija. Tai disciplinuotas elgesys, reikalaujantis
iš besidalijančiojo padaryti ką nors kitų labui. Mokiniai pradeda dalytis
ne todėl, kad to pageidauja mokytojai, bet todėl, kad suvokia, jog ką nors
atiduodami, ir patys gauna naudos. Keitimasis idėjomis ne tik naudingas,
bet ir ugdo tolerancijos jausmą.
Aktyvus klausymasis — labai svarbus komponentas, norint, kad žmonės
mąstytų ir kalbėtųsi tarpusavyje. Susilaikymas nuo vertinimų leidžia
išgirsti kitų nuomones; mainais įgyjama kolektyvinės išminties, kuri
pasireiškia išraiškingesne kalba ir platesniu kontekstu savo idėjoms
pritaikyti.
Kai šios sąlygos išpildomos galima mąstyti apie kritinį mąstymą kaip apie
pažinimo šaltinį, skatinantį įsigilinti tiek į save, tiek į tai, kas
dėstoma. Juk mąstymas prasideda nuo klausimo, kurį kelia mokinys, t.y. jei
jis klausia, vadinasi mąsto. Greta viso šito labai svarbu išmokyti mokinius
kelti klausimus ir išugdyti mąstymą pateikiant atsakymus. Taigi klausimo
formuluotė mokantis kritinio mąstymo taip pat yra esminis dalykas.
Akivaizdu, jog visose pamokose tikslių, faktinėmis žiniomis paremtų
klausimų užduodama daugiau nei 70%. Tokie tikslūs klausimai neigia
bendravimo galimybę, o juk žinioms integruoti reikia prasmingo dialogo.
Taigi pamokose privalu užduoti įvairių tipų, pvz.: perteikimo (mokiniai
turi suprasti informaciją, ją transformuoti ir perteikti kita forma),
interpretavimo (skatina teorinį mąstymą; kad atsakytum, būtina suvokti