Alfonsas Čipkus lyg tikrąjį savo paties ženklą pasirinko Alfonso Nykos – Niliūno pavardę. Šis žmogus į lietuvių literatūrą įėjo kaip poetas, kritikas ir vertėjas. Tiksli jo gimimo data nežinoma, bet manoma, kad A.Nyka-Niliūnas gimė 1919 metais (kai kurioje literatūroje galima rasti 1920 m.) Nemeikščių kaime, Utenos apskrityje. Gimtinės kraštovaizdis – pakalnėj tekanti Upė, parkas, senų medžių alėja, – tėvo balsu skaitoma knyga formavo kiek kitokį būsimąjį poetą nei kiti to krašto kūrėjai. Visa tai darė jį modernesniu, filosofiškesniu, lavino lakią vaizduotę. Šį ramų gimtąjį kampelį skyrė visai nedidelis atstumas nuo A.Miškinio tėviškės.
1938 – 1939 m. Kaune Vytauto Didžiojo Universitete (VDU) pradėjo studijuoti romanistiką ir filosofiją. Vėliau porą metų tęsė šias studijas Vilniaus Universitete (VU). Bet Niliūnui mokslo žinių dar nepakako, todėl 1946 – 1949 m. praleido Tiubingeno ir Freiburgo universitetuose. Čia gilinosi į meno istoriją ir filosofiją. A.Nyka-Niliūnas studijavo ir baigė vokiečių, prancūzų ir anglų literatūras. Tuo pat metu (1946 – 1947 m.) dėstė prancūzų kalbą Freiburgo meno ir amatų mokykloje. Baigęs studijas nuo 1949 m. apsigyveno JAV ir iki pat pensijos dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
A.Nyka-Niliūnas savo kūryba individualus, todėl kitų poetų atžvilgiu jos vertinti negalima. Poezijoje debiutavo 1939 m. Pirmoji knyga “Praradimo simfonijos” išėjo 1946 m Tiubingene.. Buvo išspausdinti ir kiti poezijos rinkiniai: “Orfėjaus medis” (1953), “Balandžio vigilijos” (1957), “Vyno stebuklas” (1974), “Žiemos teologija” (1985). Ne vienas iš šių rinkinių buvo premijuotas.
“A.Nykai-Niliūnui būdingi du eilėraščio modeliai – simfoniškas, pagrįstas sąskambiais, ir kalbinis, išaugantis iš kalbos principų ir jų taikymo būčiai.” Skaitant A.Nykos-Niliūno poeziją chronologine tvarka jaučiamas intensyvus ieškojimas ir palaipsniui artėjimas prie tiesos. Autorius siekia pažinti tikrovę, nes tikrovė – paslaptis. Jo kūrybos žmogus, visapusiškai išgyvendamas, atskleidžia tą paslaptį protu, emocijomis, vaizduote. iškilusias problemas sprendžia remdamasis filosofija, jis įjungiamas į pažinimo veiksmą, praplečiami jo išgyvenimai. Taip pasireiškė poeto modernizmas. Pats A.Nyka-Niliūnas ieško tiesos per save. “Jis veržiasi pasiekti tą sąmonės gelmių pirminį tašką, kur žvilgsnį pasitinka tyros krištolinės formos – daiktai, supą mus tikrovėje, tačiau čia išsivadavę iš medžiagos kalėjimo” ir prabylantys į mus autentiška kalba. Poetui būtis yra tarsi užkerėta, neišsprendžiama mįslė, todėl jo kūryboje sutinkame kaskart vis neaiškesnes, detališkesnes ir sunkiau suprantamas eiles.
Niliūno poeziją kritikai dažnai vadina filosofine ar idėjine. Tai atkreipia dėmesį į poeto intelektualinę nuotaiką ir atskiria nuo lyrikų.
A.Nyka-Niliūnas pasižymėjo kaip puikus vertėjas. Vertė iš prancūzų (Ch.Baudelaire, A.Rimbaud, P.Claudel, H.Michaux), vokiečių (St.George), anglų (T.S.Eliot) ir italų (G.Leopardi) poezijos. Išvertė V.Šekspyro “Hamletą”. Iš poetų svarbiausias buvo Š.Bodleras (Ch.Baudelaire), o iš filosofų – M.Heidegeris.
A.Nyka-Niliūnas drauge su K.Bradūnu, J.Kėkštu, H.Nagiu dalyvavo išleidžiant poezijos antologiją “Žemė”. Pirmą kartą ji išleista 1951 m. Čia buvo įtraukta ir 1944 m. tragiškai žuvusio Vytauto Mačernio kūryba. “Antologijos pasirodymas buvo penkių poetų solidarumo ir įsisąmoninimo ženklas, taip pat jų kūrybos paskelbimas visuomenei, kuri, dėmesį nukreipus į patriotinę tematiką, negalėjo pastebėti posūkio, atnešusio ne tik naujų temų ar formų, bet ir naują žvilgsnį į poeziją” . A.Nyka-Niliūnas artimas kitiems žemininkams savo kūrybiniu giminingumu, kuris iškyla iš santykio su savo pirmtakų karta.
Be poezijos A.Nyka-Niliūnas reiškėsi ir kritikoje. Rašė straipsnius, recenzijas, esė. Žemininkų iniciatyva 1952 m. buvo pradėti leisti “Literatūros lankai”. Tai buvo vienintelis tik literatūrai skirtas išeivijos žurnalas. Šio žurnalo stiprioji pusė buvo kritika. Kritikos publikacijas “lankuose” skelbė ir kiti autoriai: K.Bradūnas, J.Grinius, A.J.Greimas, J.Kaupas, A.Landsbergis, A.Maceina, J.Mekas, H.Nagys. Iškiliausias lankininkų kritikas A.Nyka-Niliūnas rašo aiškiai, su sruogiška ironija, remdamasis tvirta logika. Jo straipsniai, kupini įžvalgumo, “pagrįsti stipriu meninės vertės jutimu, ryškia lietuvių literatūros istorinio kelio atmintimi ir originalaus intelektualinio mąstymo konceptualumu, padėjo jaunajai egzodo rašytojų kartai įsitvirtinti moderniosios estetikos pozicijose” . Niliūnui svarbiausia literatūros kokybė ir pažanga. Jis puikiai suprato to meto kritikos teorijas, bet savo darbuose ne visada jomis naudojosi. Penktojo dešimtmečio pabaigoje A.Nyka-Niliūnas kritiką laikė formalistine metodika, kuri gilinasi į kūrybos struktūrą. Savo kritikoje jis liko eseistas ir naujosios kritikos metodais nesinaudojo. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos A.Nyka-Niliūnas beveik nesireiškia kritikoje.