Algimanto Mackaus neornamentuota Lietuva
“Žemininkų” dvasinė patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau išeivijos sąlygomis brendo tie poetai, kurie iš gimtinės nedaug ką teišsivežė. Jie vadinami “bežemių”, kartais ir “neornamentuotos” kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus. Jis jau nebegali atsiremti nei į namus, nei į gimtąją žemę, nes nebejaučia jų realumo. Suabejojama, ar apskritai žmogus turi kokį nors dvasinės atramos tašką, ar gyvenimas tik nykuma ir beprasmybė. Vienintelė, iš svetimos aplinkos išskirianti ir “kitur” vedanti yra tik lietuvių kalba. Todėl kalbai suteikiama itin daug dėmesio, bet siekiama matyti ne kalbos žiedus, o tarsi nuogas, nepridengtas žodžio šaknis. Lietuvių poezija darosi vis modernesnė, su šios kartos poetų kūryba, ypač su A. Mackaus, ji pasuka į tą patį kelią, kuriuo eina Vakarų poezija, subjektyvi, bet kartu apibendrintai filosofiška, daug dėmesio skirianti kalbai, tačiau dažnai nelengvai suvokiama, nevienareikšmiška.
A. Mackus atėjo po tų poetų, kurie išvyko iš Lietuvos jau subrendę. Jie išsivežė savo patirties ir atminties “žemę”. A. Mackus jau yra “bežemis”, kaip ir jo karta. Staigus besiformuojančio pasaulio sugriuvimas, tėvynės praradimas labiausiai paveikė jo pasaulėjautą. Ji yra skaudi, dramatiška, o kartais ir tragiška. Pirmą kartą lietuvių poezijoje taip atvirai žvelgiama į mirtį, į nebūtį. A. Mackus nebematė kelio, kuriuo jo žodis galėtų byloti tautai. Jis jautė tik egzilą (tremtį) ir manė, kad garbingiausia yra ne kuo nors guostis, o atvirai pripažinti padėties sunkumą: pripažinti, kad rašytojas be tėvynės yra vienišas, kad jis yra rašytojas be skaitytojo, taip pat – rašytojas be kalbos. A.Mackus, turėdamas galvoje save ir kitus jaunus poetus, sakė, kad “mes galime didžiuotis lietuvių poezijos tradicija ir viltis, kad kada nors ir mes būsime tos tradicijos dalis”. Bet savo kūryboje A. Mackus tas tradicijas siekė keisti, nenorėjo jomis tik sekti. Vienas jo rinkinys pavadintas “Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”. Pavadinimas svarbus suvokiant poeto pasaulėjautą. Kas yra neornamentuota kalba? Pirmiausia – tai kalba be ornamentų, be pagražinimų. Kas yra augintiniai? Tai ne vaikai – ne sūnūs, ne dukterys, tik priglausti, išauginti.
Kaip ir kitiems emigracijos poetams, A. Mackui svarbi namų tema. Įsiklausykime, kaip ji išreiškiama viename ciklo “Hermetiškoji daina” eilėraštyje: Iš visur sugrįžtu neišėjęs./Naktimis ieškau gimtųjų namų./Jeigu rasčiau gimtuosius namus, – /niekas manęs iš jų neišneš/ne karste, ne mirty. Žmogaus būtis – uždara, pati savyje. Eilėraščio kalba iš tiesų “neornamentuota”: jokio epiteto, jokių perkeltinių prasmių. Žodžiai gryni, svarbiausia – netikėti jų tarpusavio ryšiai. Sugrįžimas yra ne fizinis, o dvasinis veiksmas mintyse, jo laikas – naktis. Dvasios budėjimu ieškoma gimtųjų namų. A. Mackui apskritai svarbus minties netikėtumas, iškalbumas.
A. Mackaus poezijoje dažna žmogaus vienišumo tema. Ji kiekviename rinkinyje vis labiau jaučiama. Vienišas žmogus, vieniša ir jo kapo vieta. Vienišumo tema beveik visada poezijoje pereina į mirties temą. A. Mackaus kūryboje mirties tema išplėtota tragiškai žuvusio įžymaus lietuvių išeivijos rašytojo Antano Škėmos atminimui skirtoje poezijoje knygoje “Chapel B”. Tai sunkia poezijos kalba parašytas, bet labai įspūdingas kūrinys. Vienas iš jo motyvų – bandymas apibūdinti mirtį. Pavartojama maldos intonacija, trokštama, kad senu lietuvišku papročiu mirusį apraudotų “senos lietuvės raudotojos”. Su mirties tema susiejamas ir kalbos likimas. A. Mackaus mirties jausmas kyla iš lietuviškos išeivijos patirties, iš žinojimo ir supratimo, kas dedasi pačioje Lietuvoje.
Ištrūkęs iš vyresniųjų poetikos, iš štampų, klišių, girdėtų įvaizdžių, intonacijų srauto, A. Mackus pradėjo kalbėti nelabai taisyklingai, vartoti, jo paties žodžiais tariant, neornamentuotą kalbą. Ne vienam tatai atrodė nepoetiška, nelietuviška. Reikėjo laiko ir geros valios, kad būtų suvokta ir įsisąmoninta jo poetika. Pirmiausia jo kalbos netaisyklingumas yra labai motyvuotas: poetas nori būti lakoniškas, lyg iš karpinių, iš nuotrupų ir atraižų dėliodamas eilėraštį, jis padaro jį daugiaprasmį, labai įtaigų, ekspresyvų. Tiesiogiai neįvardindamas, lyg primintų mums, jog XX amžiaus reiškiniai, įvykiai, realijos nėra tiesiogiai įvardijami, jis pasako labai daug, daug daugiau, negu tradicine forma parašytu ketureiliu. A. Mackaus eilėraštis yra modernus: vaizdo sąsajos nebūtinai logiškos, kartais paremtos it tolimom asociacijom, eilutės dažniausiai nerimuotos, eiliavimas laisvas. Svarbu ritmas – nelygus, trukčiojantis, kintantis tame pačiame eilėraštyje. Jo logika dažnai muzikinė, frazės paklūsta melodinei slinkčiai. Labai daug ko poetas yra pasimokęs iš mūsų liaudies dainų, folkloro. A. Mackaus lyrikoje, griaunančioje esamus mitus, nebėra minkštos vaizdinės plastikos ir švelniai vibruojančio tono, būdingo lietuvių poetinei dikcijai. Vyrauja rūsčiai didingas psalminis-oratorinis kalbėjimas, permuštas ironiškų paradoksų. Tautosakos intarpas – ne iliustracija, ne imitacija, o tylus atidūsis gimtąja kalba, išeiviui-augintiniui
nuėjusiam į tylą. Tokių tylos ir skausmo atodūsių, pažadintų tautosakos, A. Mackaus poezijoje yra ir daugiau.