Studijavęs lituanistiką Kauno universitete 1941-1943 m., anglistiką ir romanistiką Mainco universitete, lyginamąjį literatūros mokslą Kolumbijos universitete, buvo aktyvus pokarinio modernistinio žurnalo „Žvilgsniai“ dalyvis, Pavergtųjų Europos tautų seimo redaktorius, „Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos“ radijo stočių bendradarbis, Farlėj Dikinsono universiteto istorijos profesorius, lietuvių literatūros kūrinių į anglų kalbą vertėjas ir pristatytojas. Pirmoji išleista knyga – romanas „Kelionė“ (1954). Po dešimtmečio debiutavo dramaturgijoje kaip avangardistinio teatro pasekėjas („Meilės mokykla“, 1965). Vienas iš nedaugelio egzodo rašytojų, įėjusių į amerikiečių spaudą temperamentinga eseistika politikos ir teatro klausimais (žurn. „Cinema – TV Digest“ redakcijos narys).
Kritikos straipsniuose „Literatūros lankuose“ Landsbergis ironiškai tyčiojosi, kaip ir A.Škėma, iš pastangų „tautiškumo branduolį“ izoliuoti nuo modernizmo, uždaryti „ašarėlių, aušrelių, žirgelių, blakstienėlių“ literatūriniame gete. Menininkui pavojingiausia – užsidėti sustingusią visuomeninę kaukę, „suplakatinti savo jausmus ir mintis“, pasiduoti pasaulėžiūros ir formos monotonijai. Lietuvių rašytojo, gyvenančio svetimkalbėje aplinkoje, didžiausias rūpestis – išsaugoti „gimtosios kalbos širdies plakimą“.
Landsbergio Kelionė – pirmas egzodo modernus romanas, ištrūkęs iš lietuviškų kaimo epikos tradicijų. Istorinio laiko realijos – pasitraukimas iš Lietuvos artėjant antrajai sovietinei okupacijai ir karo pabaiga bombarduojamoje Vokietijoje – išgriebiamos aštriu rakursu tarytum filme – tėvas surištomis rankomis guli duobėj enkavedistų peršauta krūtine; prancūziški, rusiški, olandiški, lietuviški keiksmai iš visos Europos suvarytų darbininkų barakuose; dega miestas, o čia pat miškelyje du kūnai sulipę mylisi; lėktuvų fabriko meistrai vokiečiai šokinėja estradoje šuniukais, linksmindami po kapituliacijos akto savo buvusius pavaldinius; rusų moterys pjaustosi venas, grąžinamos prievarta į Sovietų Sąjungą. Fiksuojanti kamera staiga priartėja prie daikto, pagauna stambiu planu atskirą momentą, neretai poetiškai metaforizuotą („Mėlynos šviesos ruoželis krito iš lango kaip dalgis mėnesienoje“), o svarbiausia – seka konvulsišką detalių maišymąsi katastrofiškoje pasaulio griūtyje. Žodis, uždarytas šioje vyksmo akimirkoje, neturi vakarykščio laiko ir negali atsiplėšti į kitą erdvę, jis sklidinas gimstančio pojūtinio įspūdžio, banguojančios tapsmo energijos. „Sprogimas prismeigė juos prie grindų ir perdūrė užmerktus akių vokus. Išgąstis, kad jis mirs svetimoje žemėje, dusino Julių kaimo kapinių juodžemio kvapu“. Vidinis žodžio intensyvumas ir statiško aprašinėjimo nepripažįstanti vaizdo dinamika – Landsbergio stilistikos principai, atsiradę pokarinio ekspresionizmo aplinkoje.
Kinematografiškas vaizdo judrumas, šokiruojanti rakursų kaita ir maksimali žodžio įtampa (beveik kaip eilėraščiuose, kuriuos autorius pradžioj bandė rašyti) atsiremia į skeldėjančią pagrindinio romano herojaus sąmonę, grimztančią į sapnus, košmarą, nebūties tamsą (pokalbis su mirusiais). Pati trupėdama, likusi be aiškių tikslų ir vilties, kliedinti tik Fra Angelico paveikslų grožiu, ši jauno lietuvio – karo pabėgėlio sąmonė jautriai reflektuoja irstančią pasaulio tvarką, chaotišką tautų ir individualių likimų maišatį, kosminės harmonijos griūtį ir nykų žmogaus buvimą be savo vietos, pagaliau alogiką kaip egzistencijos principą („Moteris su naščiais kabinėjosi už trupančių mėnulio atbrailų. Ji beviltiškai sumosikavo rankomis ir krito žemyn, savo šešėliu prašluodama namus“). Sąmonės tėkmė, slenkanti iš nežinios į nežinią be apriorinių išganymo tezių, rikiuoja visą pasakojimą pagal modernaus psichologinio romano pulsuojančią ritmiką (ji įspūdingai išlaikyta ir vėlesniame B.Radzevičiaus romane „Priešaušrio vieškeliai“).
Gyvendamas po krintančiomis bombomis, „išvietintas“ ir sujauktas, „Kelionės“ žmogus tuo pat metu sprendžia esminius egzistencijos klausimus, kaip ir A.Škėmos „Baltos drobulės“ herojus. „Kas aš esu? Iš kur aš ateinu? Į kur einu?“ – klausinėja pati savęs karo vėtros gainiojama lietuviško vieškelio dulkelė. Ji išgirsta kelis atsakymus baisiame karo gaudesyje: kančia ir savęs išsižadėjimas yra tikrasis žmogaus pašaukimas (ruso tolstojininko Grigorijaus pavyzdys); siausk su mergomis, gerk vyną, linksminkis, kol esi gyvas (armėno bonvivano Aramo pavyzdys); žiauri neapykanta ir panieka žmonėms, nes vienintelis dalykas, vertas meilės, yra tik menas (vokiečio esesininko Veiso pavyzdys); pasaulį reikia jėga pasukti į gerąją pusę, iššaudant nepaklusniuosius (italų komunisto Lorenco pavyzdys). Nė vienas iš šių atsakymų neužgesina išblokšto iš savo žemės jauno lietuviuko Justo metafizinio nerimo: „Ir kam ta aikštė, upė ir viskas, jei manęs nebus?“